Дебби Макомбер - Angelų keliai

— Negeras ženklas, — nusprendė Semas. — O kas, jeigu...

— Liaukis, Semai, — nutraukė jį Heidė. — Viskas bus gerai.

Betė tikėjosi, kad draugė teisi.

— Tu eisi kartu su manimi, tiesa? — paklausė ji Heidę.

Susitikimo laikas artėjo. Trečią valandą pradėjo snigti. Dangų aptraukė debesys, miestą apgaubė sutemos. Apie pusę penkių bus visiškai tamsu.

— Eisiu su tavimi? — pakartojo Heidė. — Turbūt juokauji?

— Heide, labai prašau. Aš taip jaudinuosi, kad tuoj pradėsiu vemti.

— Būtų įdomu. Tu juk nieko nevalgei, tik kelis keptus kaštonus.

— Nejuokauk, — sumurmėjo Betė. — Aš kalbu rimtai.

— Gerai, — sutiko Heidė. — Eisiu su tavimi, jeigu taip nori, bet pabūsiu tik tol, kol judu susipažinsite.

— O jeigu mes nepatiksime vienas kitam? — paklausė Betė, staiga pabūgusi. Ji sudėjo tiek vilčių, tiek lūkesčių, kad dabar bijojo pati save pasmerkusi nesėkmei.

Išvakarėse, kai jie apsikeitė trumposiomis žinutėmis, kaip tik Piteris atrodė susirūpinęs.

Jie stengėsi vienas kitą padrąsinti. Tada jis ir davėjai savo telefono numerį. Bendraudami per internetą jie galėjo tiek daug apie ką pasikalbėti. Betė nuoširdžiai tikėjosi, kad tarp jų įsiplieskusi kibirkštis peršoks ir į tikrąjį gyvenimą.

Be dešimt minučių ketvirtą Betė ir Heidė patraukė prie apžvalgos aikštelės, kur turėjo laukti Piteris. Ji ruošėsi atpažinti jį pagal ilgakotę raudoną rožę ir kepurę.

— Tai pats romantiškiausias pasimatymas iš visų, apie kuriuos esu girdėjusi, — svajingai tarė Heidė.

Betė paėmė draugę už parankės.

— Aš tokia dėkinga, kad ėjai su manimi.

Jiedvi stovėjo atokiau, nes Betei buvo nedrąsu ir net truputį silpna. Heidė jai paaiškino, kad kraujyje trūksta cukraus. Šiaip ar taip, Betės planas buvo toks: ji kiek palauks, tada nerūpestingai prieis ir prisistatys.

— Jis ten! — tarė Heidė, rodydama į žmonių sambūrį netoli apžvalgos aikštelės.

— Kur? Kur? Aš nematau. — Ir tada pamatė.

— Bete, tik pažiūrėk! Viešpatie švenčiausiasis! Koks prašmatnus.

Betei širdis nusmuko iki pat kulnų. Pilve ėmė dilgčioti.

— Tikrai jis... — dusliai sukuždėjo.

— Tai bent pasisekė! — Heidė taip džiūgavo, kad nė nepastebėjo, jog Betė visiškai nerodo entuziazmo.

— Aš nežinau, — tyliu, bejausmiu balsu ištarė Betė.

Heidė atsisuko į ją išpūtusi akis.

— Kas tau yra? Piteris atrodo lyg išlipęs tiesiai iš romantiškos knygos puslapių.

— Tikrai taip atrodo? — sumurmėjo Betė. Tada užsidengė veidą abiem rankomis ir nusisuko. Nuplėšusi nuo galvos raudonąją kepuraitę ji tuoj pat nusivyniojo nuo kaklo šaliką.

— Bete, kas atsitiko? — sunerimo Heidė.

— Kas atsitiko? — pakartojo Betė. — Tas Piteris — apsišaukėlis.

— Kaip jis gali būti apsišaukėlis, jeigu nesi jo mačiusi?

— Jis visai ne Piteris, — kone dusdama išspaudė Betė. — Jis Džonas Nikodemas, mano buvęs vyras.

Draugė apstulbo išgirdusi tokią naujieną.

— Ką?

— Nešdinkimės iš čia, kol jis manęs nepamatė, — pareikalavo Betė.

Aišku, Heidė negalėjo žinoti, kaip atrodo Džonas, nes jiedvi susipažino tik prieš penkerius metus. O vestuvinių nuotraukų Betė nelaikė nei savo kabinete, nei namuose.

Jos skubiai pasuko už kampo ir Betė atsišliejo į namo sieną.

— Ką žadi daryti? — pasiteiravo Heidė.

Betei reikėjo pagalvoti. Iš pradžių dėl didelio sukrėtimo ji buvo netekusi žado, o dabar sukilo pyktis.

— Jis viską suplanavo. Visą laiką žinojo.

— Bete, tai neteisinga. Kaip jis galėjo žinoti?

— Mes pavardžių vienas kitam nesakėme. Bet jis pasikeitė ir vardą. Apgavo mane.

Heidė papurtė galvą.

— Argi nesakei, kad po skyrybų susitrumpinai vardą?

— Taip, — linktelėjo Betė. — Norėjau pradėti naują gyvenimą, tai nusprendžiau, kad nuo tos akimirkos būsiu tik Betė.

— Gal Džonas padarė tą patį? — bandė atspėti Heidė.

Betė nenorėjo svarstyti šio klausimo.

— Jo antras vardas — Piteris, — pagaliau burbtelėjo. — Man nė į galvą neatėjo...

— Vis dėlto jis labai prašmatnus.

— Graži išvaizda — vienintelis jo privalumas, — bambėjo Betė.

— Anksčiau tu ne taip sakei.

— Apie ką tu? — Heidė paprastai nebūdavo tokia atkakli. Dabar ji neabejotinai palaikė Piterį-Džoną, o Betė tiesiog įsiuto dėl to.

— Nepameni, ką sakei aną savaitę? — paklausė Heidė. — Tvirtinai, kad Piteris turi viską, ko trūko tavo vyrui.

— Aš taip sakiau? — Kokia ji buvo idiote. Kokia kvaiša. Leido Džonui ją apkvailinti. Jis žinojo, kas ji tokia. Turėjo žinoti. Kaip galėjo nežinoti? Bet galbūt... tik galbūt nežinojo. Kaip jie galėjo vienas kitą surasti internete? Niekas nepatikėtų, kad gali būti toks atsitiktinumas. Tai daugiau negu keista. Tai visiškai, absoliučiai neįtikėtina... argi ne?

— Negalima jo versti taip stovėti ir laukti tavęs, — spyrėsi Heidė. — Tai būtų žiauru.

Betė nieko neatsakė, vis svarstydama, kaip čia galėjo atsitikti. Staiga ji suvokė, kad jis tikrai nežinojo, nes juk pats ir pasiūlė susitikti prie apžvalgos aikštelės. Jeigu būtų žinojęs, jokiu būdu nebūtų suteikęs jai progos pamatyti jį, o paskui pasišalinti. Nors ir atrodė labai keista, Betei teko pripažinti, kad jam šis reikalas nė kiek ne aiškesnis negu jai.

— Ar girdi? — neatlyžo Heidė. — Tu turi jam paskambinti.

— Ne, tu paskambink, — piktai atkirto Betė.

— Atsiprašau? — sutriko Heidė.

— Imk mano telefoną. — Ji atkišo jį draugei.

— Kodėl aš? Bete, tu turi su juo kalbėtis, ne aš, — ginčijosi Heidė neimdama telefono.

— Aš negaliu... Jis atpažins mano balsą. — Tikrai atpažintų. Tegu nuo skyrybų jau praėjo beveik dešimt metų, tai nesvarbu. Džonas atpažintų jos balsą, kaip ir ji atpažintų jo.

— Nenori, kad jis sužinotų, jog čia buvai tu? — dar labiau sutriko Heidė.

— Ne. Dar ne. Turiu pagalvoti. — Tokioje keblioje padėtyje reikėjo elgtis labai atsargiai. Kitaip Džonas galėjo pamanyti, kad ji apgavikė — kaip ir Betė laikė jį apgaviku.

— Gerai... aš jam paskambinsiu, — pasakė Heidė ištraukusi telefoną Betei iš rankos. — Ką pasakyti?

Betė taip toli į priekį negalvojo.

— Aš... aš nežinau.

— Ar sakyti, kad paskutinę minutę kai kas atsitiko ir tu turėjai grįžti namo?

— O jeigu jis paklaus, kas atsitiko... — beviltiškai išlemeno Betė.

— Jis neklaus, — patikino Heidė. — Galų gale, juk kai kas iš tikrųjų atsitiko, vadinasi, tu nemeluoji.

Betė bejėgiškai gūžtelėjo pečiais.

— Duok man jo numerį, — ištiesė ranką Heidė.

Kuisdamasi po rankinuką Betė vos neišvertė visko į sniegą.

— Nurimk, — erzinančiai ramiu balsu ištarė Heidė. — Nu-si-ra-mink.

Betė piktai dėbtelėjo į draugę, o suradusi suglamžytą popieriaus lapelį tekštelėjo jį Heidei į saują.

Heidė surinko numerį ir pakėlė telefoną kuo arčiau Betei prie ausies.

Piteris-Džonas atsiliepė po pirmo signalo.

— Alio.

— Ar čia Piteris?

— Betė? Kur tu esi?

Heidė žvigtelėjo į Betę, o ši gestais parodė kalbėti toliau.

— Man labai gaila, Piteri, bet dabar negaliu susitikti. Visai netikėtai kai kas nutiko... na, paskutinę minutę... ir aš nebegalėjau ateiti į pasimatymą. Aš taip nusiminiau, — jausmingai tarė Heidė.

— Ir aš, — prisipažino Piteris. — Nežinojau, ką ir galvoti, kai ketvirtą valandą nepasirodei.