Michael Larsen - Netikrumas

Staiga jos kūnu nubėga šiurpulys. Kažkas atsitiko. Pagalvoju, kad ji staiga sunegalavo. Galbūt ji skaito netinkamus laikraščius, gal serga. O gal ją paprasčiausiai kamuoja koks nors rūpestis, staiga kažko plykstelėjęs.

Moteriškė susigūžia, tada visa suvirpa.

Mąstau: būna, kad koks nors netikėtas dalykas sukrečia mus taip staiga, kad tą akimirką nebepajėgiame suturėti ilgai kaupto skausmo.

Ar visuomet nešiojausi savyje vaizdą? O ji? Ar visi mes slepiame savyje vaizdus? Vaizdus, kurie kažkada suluošino mūsų jausmus. Mus taip lengva įskaudinti — tereikia užgauti tuos jausmus. Visai nesvarbu, kad jie jau seniai atitrūkę nuo juos iškreipusių vaizdinių. Man topteli, kad gyvename nešami šitų vaizdų. Patys to nežinodami. Nešami į baltą šviesą, kuri ištirpdys mus. Kaip vabzdžius.

Suskamba telefonas.

— Tai aš.

Akimirksnį sudvejoju, bet žodžiai lėtai apibrėžia ją. Tai stiuardesė iš lėktuvo. Tikriausiai susirado mane pagal pavardę.

— Ką manai apie penktadienį?

— Penktadienis tinka, — atsakau.

Galbūt dėl kelionės nuovargio, o gal dėl jos balso melodijos akimirksnį atrodo, jog šis balsas galėtų pakeisti mano gyvenimą.

Būta dar vieno skambučio. Tą vakarą, kai telefonas suskambo, jau buvau susiruošęs išeiti. Pokalbių metu daktaras Filipas bando ką nors apie jį išpešti. Net nežinau, ką turėčiau jam pasakyti. Ir nenoriu. Be to, tokių skambučių negalima sureikšminti. Man ir anksčiau yra pasitaikę, kad skambinantys žmonės prunkšdavo arba kikendavo į ragelį. Arba pasiųsdavo mane šikti. Tas skambutis sudomino ne tuo, kas buvo pasakyta, nes pasakyta nebuvo nieko. Kitame laido gale buvo tylu. Sudomino garsai linijoje. Skambinta iš užsienio.

5

— Keletą kartų bandėme jums prisiskambinti.

— Buvau išvažiavęs...

— Tuomet viskas aišku. Man atrodo, — sako jis apsidairydamas po didelę šviesią patalpą, pilną zujančių klientų ir banko darbuotojų, — eikime geriau į mano kabinetą.

Nuseku paskui jį už pertvaros. „Čia“, — sako jis rodydamas man kelią tarp stalų, prie kurių sėdi banko darbuotojai. Jie spaudo klavišus, skambina telefonais, o mums praeinant žvilgteli ir mandagiai nusišypso.

— Prašom sėstis, — sako uždarydamas duris. — Gal ko nors norėtumėt? Kavos?

— Taip, ačiū.

— Truputėlį palaukite, — atsiprašo. Duris palieka praviras, o pats dingsta koridoriuje.

Dairausi po kabinetą. Apstatytas labai kukliai. Vietoje baltai dažyto buko ar alksnio darbo stalo, kokie dabar stovi daugelio verslininkų kontorose, čia pastatytas tik senas sunkus tiko stalas, o ant jo — mygtukinis telefonas ir stalčių dėžė. Ant atsineštų popierių padėtas rašiklis. Ištempęs kaklą bandau perskaityti pirmąsias eilutes iš antros pusės, bet nieko nepaaiškėja. Tada atsilošiu kėdėje ir imu apžiūrinėti dvi virš kėdės kabančias litografijas. Įdomu, ar iki manęs kas nors iš viso jas buvo pastebėjęs? Galbūt laukiantys klientai, bet šiaip? Man visuomet būdavo mįslė, kodėl moderniojo meno darbai iš visų galimų vietų pakabinami būtent ten, kur klientai mažiausiai nusiteikę abstrakčių formų iššūkiams. Užtenka pagalvoti apie banko parduodamą ir jų pačių vartojamą prekę. Deficitas, metinės rentos pensija, taupomųjų indėlių sąskaitos, būsto užstatai, pensijų įmokos. Jokios poezijos, tik proza. Finansinės arabeskos, išreikštos kubistinėmis formomis ir sauso, konkretaus turinio kvadratais. Banko direktoriai per priėmimus ir banketus galbūt prisirankioja pakankamą žodžių atsargą abstrakcijoms apibūdinti, tad mažiausiai akademiniu lygiu jie gali pakomentuoti gilesnę darbų prasmę. Bet paprastiems banko darbuotojams paveikslai taip ir lieka neatvertos paslaptys. Taigi sau ir savo klientams ar pasekėjams bankininkai skelbia griežtų formų ir biudžetų religiją, bet namuose jie atmeta savuosius pamokslus ir išduoda savąjį dievą — juk visi iki vieno žino, kad bankininkai mažai uždirba ir yra neatsakingiausi vartotojai.

Nepažįstu jo. Banko reikalais rūpinosi Monika. Jis — banko tarnautojas, skyriaus viršininkas Štūris. Įeina nešinas kava, atsikrenkščia.

— Skaitėme apie tai. Baisu. Ir tokia jaunutė... Na, tikriausiai numanote, koks tai reikalas.

Draugiškai nusišypsau. Neįtariu, apie ką bus klabama, bet po pasiūlymo išgerti kavos atmetu galimybę, kad per nežinojimą esu nusižengęs įstatymams. Faktiškai tik ši mintis kilo, gavus iš banko kvietimą atvykti. Netikiu, kad kava būtų vaišinamas koks čekių klastotojas. Be to, nuo pat tos akimirkos, kai mano koja peržengė šių durų slenkstį, iki pat dabar atmosfera buvo svetinga, šilta, beveik nuoširdi. Tarsi turėtume bendrą reikalą. Tiesiog nežinau, kas tai. Galiu tik nutuokti reikalą esant susijus su pinigais.

— Galbūt ne viską suprantu, — pratariu, kad nepasakyčiau nei per daug, nei per mažai.

— Sąskaita, — sako jis.

— Sąskaita?

— Jūsų, kaip čia pasakius, bendra sąskaita. Be abejo, žinote apie ją?

— Be abejo.

Jis jaunas, daug jaunesnis, nei paprastai įsivaizduojame banko viršininką. Žiūri bankininko žvilgsniu, atlaidžiai priekaištingu, lyg mes su Monika būtume turėję šį klausimą nuodugniai apsvarstyti namie. Ir vis dėlto jo veidas švyti ta klientui skirta dėmesinga šypsena, kuri, nepaisant tikrojo vidinio nepakantumo, sako: „Bankas dirba tokių žmonių kaip jūs paslaugoms“.

Galiausiai suprantu, kad sėdime banko zakristijoje. Paprasti klientai, gal net pasiturintys, aptarnaujami prie eilinių banko konsultantų stalų atviroje salėje. Čia, į viršininko kabinetą, ateina tik turintys tikrai daug pinigų arba tikrai svarbūs banko klientai, o tai, beje, yra vienas ir tas pats. Aš nepriklausau nė vienai kategorijai, todėl man vis dar neaišku, kokį žaidimą jie ketina žaisti. Išsitraukiu cigaretę.

Jis šiek tiek atsilošia ir pasirausęs stalčiuose ant stalo padeda peleninę. Galiausiai vėl prabyla.

— Jūsų sužadėtinė kažkada minėjo, kad pinigus galima būtų paversti akcijomis — banko akcijomis.

Atlaidžiai šypteliu. Tiek ir teliko — šypsotis. Monika leido sau dar vieną paslaptį. Nepatikėjo jos man. Kaip ir nuotraukos. Kaip ir raštelio su Džeko Roto Paskalio vardu. Kišenėje imu ieškoti „Sulprilo“. Nežinau, ką pasakyti, bet savaime pajuntu jam priešiškumą, nes jis žino tai, ko nežinau aš. Tai, ką noriu žinoti.

— Nemanau, kad ji kalbėjo rimtai, — sakau.

— Nežinau, dabar viskas priklauso tik nuo jūsų, — sako jis.

Staiga pajuntu pasibjaurėjimą visa situacija. Juo, savimi ir Monika, per kurios slapukavimus patekau į šią keblią padėtį. Įdomu, ar banko viršininkas Štūris šią akimirką viduje piktdžiugiauja? Ar jis perprato mane? Sėdėdamas apgaili mane šią minutę? Nežinojai šito, ką? Tavo sužadėtinė, kuriai patikėjai viską, turėjo paslaptį. Kažkokią sąskaitą. Kažkokią sumą. Bet, apsaugok Viešpatie, tai nebūtinai turi būti kažkas įtartina.

Įdomu, kokio dydžio yra jo alga ir ar šitokios mintys sukasi jo galvoje? Piktai įsistebeiliju į aukštą kaktą, styrančius plaukus, nutriušusius ir nusvilusius kaip ir kriminalinio komisaro Makso Klinkerio, ir man užeina didelis noras sumalti šitą kaukolę kokiu sunkiu daiktu. Šlykštu. Tai, kad neišvengiamai nuolatos esi verčiamas kalbėtis su žmonėmis, pas kuriuos šiaip niekuomet nesilankytum. Su nepakenčiamais tipais, kuriuos niekini. Akimirksnį svarstau, ar misteris Nikolsonas būtų sutikęs su pasiūlymu dėl akcijų. Bet tokiems reikalams tvarkyti jis turi pakankamai žmonių. Paprastų paprasčiausiai jis nusipirktų visą banką.