Michael Larsen - Netikrumas

Atpažįstu ją iš karto. Ji vėl vilki mėlyną uniformą, jos plaukų šydas nuo blausios, pro debesų sluoksnį ir pastato stiklinį kupolą prasiskverbusios saulės žėri mažomis baltomis liepsnelėmis. Laiptais ji lipa į barą. Nuseku ją.

— Maniau, kad danų stiuardesės gyvena tik Doubletree Marina del Ray viešbutyje?

Ji atsigręžia.

— Vėl tu? — šypteli. — Paprastai ten, — atsako.

— Ką gersi? — pasiteirauju.

Atsisėdame prie vieno stalelio ant laiptų aikštelės išvykimo salėje. Ji žvalgosi apačion po mažytę žmonių jūrą salėje.

— Laukiu draugės, — sako smalsiai žiūrėdama į mane. — O tu pats ką veikei Four Seasons ’?

— Dirbau.

Šypsosi.

— Administracijoje?

Jei tik jos plaukai būtų mažumėlę šviesesni. Šiaip ir bruožai tokie pat kaip Monikos, ir judesiai, ir tokios pat putlios lūpos, ir akys. Tačiau yra kažkas neapibrėžta, iš ko matyti skirtumas. Justi. Visuomet kažkas neapibrėžta skiria kopiją nuo originalo. Kartais skirtumo net žodžiais nenusakysi. Jis tiesiog yra. Tarsi nujautimas.

— Irgi skrendi į Daniją? — klausia.

Linkteliu. Tą pačią akimirką pro mane žmonių sraute ji pastebi draugę. Pamoja jai ir be žodžių duoda ženklą, kad jau eina. Tada paskubomis gurkšteli iš taurės nuo stalo.

Atrodo benueinanti, bet staiga stabteli.

— Ar galiu tavęs kai ko paprašyti? — klausia. — Žinau, tai baisiai nepatogu, bet ar negalėtum man per muitinę kai ką pernešti?

— Dabar?

— Ne, bet tuoj gausi. Nebent pats turi ką nusipirkęs...

Nusišypsau.

— Ne, žinoma galiu. Kas tai?

Ji praskleidžia maišelį.

— Tik nesijaudink, — sako. — Čia ne bomba.

Maišelio dugne butelis, cigarečių blokas ir kompaktinis diskas. Viskas. Paimu maišelį.

— Būtų labai nemalonu, jei sugautų turint neleistiną kiekį. Ypač stiuardesei. Tu tikrai labai malonus. O dabar turiu bėgti. Lėktuve pavaišinsiu gėrimais.

— Už juos gi ir taip nereikia mokėti, — sakau.

— Tai gal tu pavaišinsi? — šypteli. Tada atsistoja ir mažais žingsneliais nuskuba prie parduotuvių pas kitą uniformuotą merginą. Iš ten dar atsisuka ir nusišypso.

Žinau, kad lėktuve prisistatysiu gausybę stiprių gėrimų. Anksčiau dar galėdavau susivaldyti tarp sunkių pagirių ir kitų išgertuvių. Ištverdavau tą nedidelę depresiją. Dabar nebegaliu.

Ligoninėje buvo paprasta. Prarydavau piliulę ar tabletę. Ir tai padėdavo. „Anafranilas“, „Stesolidas“, „Seranazas“. Vargiai žinau, ką gaudavau, bet rijau viską.

Psichiatrą Filipą rekomendavo gydytojai. Aš gydausi, jų žodžiais tariant, ambulatoriškai. Jie sako, kad man naudinga kalbėtis apie tai. Apie savo psichinius sutrikimus, asmeninę netektį. Atrodo, lyg jie nenorėtų suprasti, jog šis įvykis kaip patemptas raištis visuomet liks silpna vieta ir niekuomet visiškai neišgis. Dr. Filipas irgi to nesupranta. Ir mano skepticizmas jį erzina.

— Jūs atrodote toks... stiprus, — pasakė jis po pirmo mūsų susitikimo.

— Atrodau? — atsakiau.

Vėl žvilgteliu maišelio vidun. Tada atsistoju ir nueinu į lėktuvą.

Susiradęs savo vietą salone, pastebiu ją stovint ir kalbantis su drauge lėktuvo priekyje, ilgo tako gale. Po kiek laiko abi stiuardesės ateina. Padedu savo švarką ir rankinį bagažą į viršutinę kamerą. Tada atsisuku ir pamatau ją už trijų sėdynių priešais mane. Ji padeda pagyvenusiai moteriškei susitvarkyti su nešuliais. Atsigręžusi man nusišypso. Tada nueina prie lakūnų kabinos. Pro skeltuką matau jos kojas.

Įsijungus varikliams, užsimerkiu, o lėktuvui išriedant į pakilimo taką, kaip visuomet galvoju apie mirtį.

Saugiose kabinose skraidome lyg specialiais oro erdvėje nutiestais tuneliais. Tarsi vamzdiniu paštu šaudome per laiką ir nuotolius, stabdomi tik švelnių šliuzų, transporto mazguose panėšinčių į pagalves.

Bet ar manoji baimė galėtų išlydyti metalo tinklą? Ir kiek skrydžių man dar liko? Statistiškai?

Prisimenu tą kartą, kai skridau į Tailandą aprašyti perversmo. Vidury nakties atsibudau purtomas greta sėdinčios moters. Skridome audros zonos pakraščiu ir mus kratė gana stipriai.

— Atleiskite, — tarė ji, — bet aš taip bijau skristi.

— Nieko, — pasakiau.

— Ar jūs neprieštarausite? — paklausė ji, palikdama savąją ranką ant manosios.

Lauke buvo naktis. Salone visiškai ramu. Dauguma miegojo.

Pažvelgiau į ją.

— Ne, — atsakiau.

Atidžiai pasižiūrėjusi man į akis, moteris tarė:

— Tu šypsojaisi miegodamas. Apie ką galvojai? Gal apie mane? — sušnibždėjo. Ir aš pajutau jos pirštus, glamonėjančius mano ranką.

— Aš įsivaizdavau, — pasakiau prislopintu balsu, — kad tavo kojinė nusmuko prie kulkšnies, todėl dabar galvoju apie tą nuogą odos lopinėlį, kurio nematau.

Ji sukryžiavo kojas.

— Ar norėtum pamatyti? — paklausė.

Lėktuvas smarkiai sudrebėjo, ir aš per marškinius pajutau jos nagus. Tada nustojo kratyti, liko tik silpnas lygus birbimas, ir jos rankos atsipalaidavo. Ji patraukė ranką ir pradėjo tyliai sagstytis sijoną. Po paskutinės sagos viena sijono pusė nusmuko ir aš pamačiau kojinės kraštą bei siaurą baltą šlaunies ruoželį. Nuo drėgmės ji buvo lipni, o ant vidinės šlaunies pusės matomas balkšvas sultingas kvadratėlis.

— Pasakyk dar ką nors, — tarė.

Žemu balsu kalbėjau jai, laikydamas ranką tarp josios kojų, ir jutau, kaip mano skruostus užlieja karštis. Kai tamsoje įsilingavome, aš keletą kartų beveik nustojau balso. Įsmeigusi nagus man į ranką, ji neramiai rangėsi kėdėje, o skrendant per oro duobes keletą kartų iš eilės riktelėjo. Ji pajėgė valdytis tik tiek, kad šūktelėdavo kaip tik tuo momentu, kai lėktuvas panerdavo, o antrąja ranka įnirtingai trynė man tarpukojį, kol pirštais pajuto trūkčiojimą ir apčiuopė drėgnos medžiagos plotelį. Lėktuvo priekyje buvo girdėti ir kitų keleivių šūksniai, atsidarė kelios rankinio bagažo spintučių durelės, nuo kratymo daugelis staiga pabudo.

Ji slankiojo kėdėje pirmyn atgal, kol galiausiai nurimo ir atleido susmeigtus nagus.

— Atsiprašau, — tarė.

— Nieko, — atsakiau.

— Tai buvo nekalta, ar ne? — ryte išsiskiriant paklausė ji.

— Ne visai, — tariau. — Tu paėmei mano ranką.

Tada pagalvojau, kad pasenau dar nespėjęs pabūti jaunu, ir prisiminiau, kaip Lindvigas kažkada pasakė: „Nekaltybės netenkame tada, kai tie, kurių geidžiame, išdovanoja ją kitiems“.

Lėktuvo kėdėje užsnūstu ir knaptelėjęs atsibundu tik tada, kai jau reikia ruoštis išlipti. Tinklainėje įsispaudęs Monikos paveikslas. Paveikslas, kurį reikės išdeginti slopinant jausmus ir geriant daug alkoholio. Galbūt jį prikėlė stiuardesė iš lėktuvo priekio. Monika irgi skraidė Skandinavijos avialinijomis.

Stiuardesei vaikštinėjant tarp eilių, matyti vidinė sintetinės nuogos šlaunies pusė. Uniforma, griežtumas, skeltukas ir nuoga šlaunis — ta pažeidžiama nuogybė, paslėpta po plona aptempta nailono uždanga.

Užsinoriu perplėšti ją. Stiuardesę. Nuplėšti nuo jos viską.

Kas man darosi? Gal esu iškrypėlis? Gal sergu kokia Rytų karštine? Jaučiuosi lyg mūvėdamas kumštines pirštines, ir manimi srovena postkoitalinė melancholija.

Lindvigo pusseserė praėjusiais metais gavo brandos atestatą.

— Su tokiu vidurkiu gali tapti bet kuo, — pasakė jis išdidžiai.

— Tikrai? — paklausė ji. — Kaip man tapti laimingai?

Įsistebeiliju į valgį. Šitą savotišką maisto rinkinėlį: odos spalvos krabų salotos tešlos krepšeliuose, ant jų — baltas omaro griežinėlis, didumo sulig moneta, o viršuje užtupdytas akies lėliukės dydžio trumo gabalėlis. Iš aukštai žiūrint primena išgąsdintą lėkštę.