Michael Larsen - Netikrumas

Žinau, kad, pasiteiravęs Luiso apie Holivudą ir Nikolsoną, galėčiau sužinoti viską, bet vis dėlto nusiunčiu žinutę Stelai į archyvą ir paprašau jos paskutinių naujienų apie Nikolsoną. Modemą palieku įjungtą.

Truputį pasėdžiu, užsidegu cigaretę ir pajuntu, kaip po kraują ima ūžti „Dobesinas“.

Akimirką svarstau, ar neiškils nesusipratimų su Borisu. Gal paskambinti ir iškloti jam viską? Šiaip Solkeris žinojo, ko čia važiavau, todėl prisiminus, kaip menkai man padėjo Borisas prieš komandiruotę, mane iki šiol ima žvėriškas siutas. „Paskambink šitais telefonais“, — pasakė jis, nepakeldamas akių nuo knygos ir paduodamas Tomo Kruzo, Čerės bei daugelio kitų agentų vardus. Maniau gražiai jį pasielgus, bet tik tol, kol visose Saulėlydžio bulvaro vitrinose pamačiau Boriso knygą su ta pačia informacija. Pradžioje naiviai tikėjau, kad agentų darbas yra padėti susisiekti su jų klientais, bet po to supratau, kad jie, atvirkščiai, tik kliudo. Cal l us when you’re here 3 , — sakydavo. Visuomet. Tuo tarpu Solkeris prisispyręs kamantinėjo mane, ką ir su kuo man jau pavyko susitarti. „Jei nieko neišdegs, nemokėsime,“ — kartojo. Atsakydavau, kad viskas eina kuo puikiausiai ir kad, nuveikęs ką apčiuopiama, būtinai paskambinsiu. Tuo pat metu įsivaizduodavau pakampiais kikenantį Janą Borisą. Net čia, Los Andžele, nesunkiai galiu atspėti jo mintis: „Los Andželas — didelis miestas, Molbergas, ko gero, vis dar nesėkmingai bando susirasti viešbutį“.

Neskaičiavau, po kelių skambučių Čerės agentui pasidaviau. Per tą laiką laikraštis spėjo tapti pirmaujančiu Europoje, tačiau net tai negelbėjo.

— Prašau nebeskambinti. Čerė serga, ar nesuprantate? Ją reikia operuoti.

— Remontuoti, turbūt tai norėjote pasakyti? — ir numečiau ragelį.

Tomas Kruzas irgi susirgo. Nei iš šio, nei iš to. Vakare mačiau, kaip jis su savo žmona Nikole Kidman išvažiavo iš La Dome į kažkokį šventinį vakarėlį.

Į nedidelę rankinę susidedu svarbiausius daiktus: iš bloknoto išplėšęs keletą lapų ir kaip papuolė išklojęs jais rankinės dugną, įsimetu patį bloknotą bei krūvą rašiklių. Vieną rašiklį dėl visa ko įsikišu į maudymosi kelnaites. Magnetofono atsisakau — per daug rizikinga, bet fotoaparatą pasiimu — juos turi visi. Dar įsidedu cigarečių, daug cigarečių, nes jis daug rūko. Ant maudymosi kelnaičių užsimaunu laisvas ilgas kelnes, sportinius marškinėlius, per ranką persisveriu baltą vonios chalatą.

Saulė žeria spindulius ant baltai vilkinčių patarnautojų ir baseine teliūškuojančių vilnelių, pakraščiuose lūžtančių mažyčiais šviesos trikampėliais.

Tik kartą pasigirsta vienišas baseino lankytojo pūkštelėjimas. Šiaip tegirdėti, kaip lengvas brizas čežina sausus palmių lapus. Kažkur toli horizonte matyti į rausvą miglą nugrimzdę miesto dangoraižiai.

Nėra jokio Nikolsono.

Atsigulęs pajuntu, kaip saulė ir „Sulprilas“ atpalaiduoja kūną. Vieno patarnautojo paprašau arbatos su ledukais, užsidegu cigaretę ir imu galvoti, kurioje vietoje Nikolsonas galėtų atsigulti. Gailiuosi nepaklausęs Luiso, ar jis turi nuolatinę vietą, žinoma, jei dažnai čia lankosi. Įdomu, ko čia važiuoja? Kiek pamenu, jis gyvena kažkokiuose rūmuose, Holivudo kalnuose. Gal dėl kokio nors filmo? Ar spaudos konferencijos? Ar „bunketo“, kaip Borisas tai pavadintų.

Užgesinu cigaretę ir užsidegu naują. Ką gali žinoti, gal Nikolsonas iš tų šykščių tipų, mieliau rūkančių kitų cigaretes.

Jis pasirodo truputį po pietų. Ant kaklo užsimetęs baltą rankšluostį ir užsisiautęs maudymosi chalatą. Šypsosi lūkuriuodamas ant laiptų, vedančių į baseiną. Matyti, kad nuolatinės vietos neturi. Nieko nelaukdami prišoka patarnautojai ir nulydi jį prie gulto visai greta manęs. Stropiai įsimenu scenarijų ir kiekvieną jų pokalbio žodelytį, gerai žinodamas, kad be šito galiu daugiau nieko nepešti.

— And, no phones — unless it’s about a movie, 4 — sako šypsodamasis, o patarnautojai nuoširdžiai juokiasi kartu, nes tai bus vieninteliai skambučiai ir begalė jų. Skambučiai netyla, patarnautojai laksto su telefonu pirmyn atgal. Sėsdamasis ant savojo gulto, misteris Nikolsonas mandagiai linkteli man. Ir tik tada atsigula.

Kai jis įsitaiso, einu į tualetą pirmą kartą. Į maudymosi kelnaites slapčia įsikišu keletą popieriaus lapų, tad prispaudęs juos prie tualeto sienelės pasižymiu pirmuosius pastebėjimus. Rytoj pat nusprendžiu nusipirkti atvirukų — tegul jis mano, kad rašau namo. Kad tik nepamirščiau, antraip teks toliau lakstyti į tualetą.

Po pietų misteris Nikolsonas pasitraukia pavėsin. Į tualetą ėjau nesuskaičiuojamą daugybę kartų, tad pradedu baimintis, kad manęs neimtų įtarinėti. Iki šiol nepratarėme vienas kitam nė žodelio. Prie baseino prisirinko žmonių, matyt, pasklido gandas, kad misteris Nikolsonas čia.

— It’s a great movie, — sako jis, vienam baseino patarnautojų dovanodamas autografą. — Incredible special effects. You won’t believe it. 5

Nikolsonui gulomis skaitant knygą, telefonu nešinas vėl atskuba vienas patarnautojas. Anas kilsteli, bet patarnautojas praeina pro šalį ir sustoja prie manęs.

Tai Solkeris.

— Kokio dydžio tas laimikis?

Žvilgteliu į besišypsantį misterį Nikolsoną. Šypsena atsakau jam.

— Didelis, — sakau.

Mano vienišas skambutis misteriui Nikolsonui greičiausiai nepadarė jokio įspūdžio, tačiau jis yra mano alibi. Niekam nešautų į galvą mintis, kad skambina iš laikraščio. Čia žmonės galvoja apie Verslą.

— Kokio dydžio? — toliau klausinėja Solkeris.

Vėl pasižiūriu į misterį Nikolsoną.

— Labai labai didelis, — atsakau.

Kai padedu ragelį, misteris Nikolsonas pakelia akis nuo knygos.

— Business? — pasiteirauja.

— Business, — atsidustu. — Even at the sunny beach.

— Hmm. — Jis vėl nusišypso. — Nice phrase. Do you mind if I use it some day?

— Not at all. 6

Vakare vestibiulyje matau išeinančius misterį Nikolsoną su žmona ir fotografų uodega iš paskos. Galbūt Nikolsonas, kaip ir aš, viešbučio restorane paragavo šilto foie gras, todėl vakarieniauti nusprendė kitur. Kur tai girdėta — šildyti žąsų kepenėlių paštetą!

— Gaila, kad nedalyvausite atidaryme, — sako Luisas. — Turėtų būti geras filmas. Su puikiais specialiais efektais.

— Taip, ir Nikolsonas sako tą patį.

Tą vakarą viešbučio restorane pamatau ją pirmą kartą. Stiuardesę. Ji irgi valgo viena. Tebevilki uniformą — turbūt ką tik atvyko. Vieną akimirksnį mūsų žvilgsniai susitinka. Ji nusišypso. Raudona, į vaisių panašia burna. Jos lūpos blizga, niekam nematant sudrėkintos liežuviu. Atsakau jai šypsena. Neįtikimas panašumas.

Kitą dieną apie vidurdienį misteris Nikolsonas vėl prie baseino. Tačiau fotografuotis nesutinka.

— Ne čia, — sako. — Geriau, kad žmonės nežinotų, jog guliu čia išvertęs pilvą. Po kelių savaičių vėl televizija, vėl dienraščiai, vėl tie patys diena dienon pasikartojantys klausimai.

Mano įkarštis nusodinti Borisą gana greitai išgaruoja. Tikriausiai dar dėl nuovargio. Manęs laukia kompiuteris ir krūva popierių, kuriuos reikia sulipdyti, gražiai perrašyti ir išsiųsti namo. Be to, man rūpi svarbesni reikalai: mažytis susiglamžęs Monikos raštelis ir Marianos atsiųsta nuotrauka. Ji rašė, kad nuotrauka turėtų būti daryta paskutinę kovo savaitę, kai Monika jau buvo pakeitusi šukuoseną. Turiu šituos du daiktus, bet jokio tiesioginio ryšio tarp jų. Pats juos susiejau. Manau, kad raštelyje užrašytas vardas turėtų atitikti vyriškio iš nuotraukos vardą.