Michael Larsen - Netikrumas

O gal aš viską perdedu. Gal Džekas Paskalis teisus. Galbūt viskas eis tik į gerąją pusę. Ateityje. Gal mums tik reikia prisitaikyti. Pasiduoti. Šiaip ar taip pakeliui jau esame praradę tiek daug, kad, galimas daiktas, visiškai laisvi tapsime tik tada, kai prarasime absoliučiai viską. Kai atsiduosime dirbtiniam pasauliui, kuris jau dabar yra mūsų dalis. Galbūt skauda dėl to, kad maištaujame. Išsivaduoti — tai pasiduoti, plaukti pasroviui, nesikišti į įvykių eigą. Gal šitaip netapsime laimingi. Bet gal mažiau nelaimingi. O gal tai vienas ir tas pats. Net nepastebėsime, kad pasikeitėme, nebejausime, kad kiti apaugo stora žieve, nes patys būsime ja apaugę. Galbūt jis teisus. Meilė gyveno su Monika. Bet tik tada, kai ji mirė.

Slenka dienos. Nežinau, kiek jų. Nebegaliu suskaičiuoti. Diena iš dienos ilgi terapijos seansai, augantis susirūpinimas ir nerimastingos minos, nes man nekyla nei atgailos, nei pykčio priepuolių.

Kažkurį vakarą prie manęs priėjo seselė.

— Jus kviečia prie telefono.

Nuėjęs į savo kambarį, pakeliu ragelį. Laido gale tyla.

Tada pasigirsta balsas:

— Jūs — žurnalistas, misteri Molbergai. Nepamirškite pasižiūrėti žinių.

Atsakau vangiu balsu.

— Mačiau, kaip jūs nukritote...

Trumpa pauzė. Tada jis sako:

— Nereikia tikėti viskuo, ką matote.

Padeda ragelį.

Tekinas įbėga sanitaras.

— Molbergai, rodo žinias.

— Taip.

Jis truputį patrypčioja.

— Ir apie jus.

— Taip.

Girdžiu padrikus diktoriaus žodžius: „Naujienos... ką tik surastos... vaizdajuostės... Tomas Kubčekas... žurnalistas Martinas Molbergas... kaltinamas... kelios žmogžudystės... videomėgėjas... sensacingi įrašai... filmuota iš buto... Monikos Milazar žmogžudystė... Nataša Noiret... dujų sukeltas sprogimas... šantažas... liudininkas... Kubčekas irgi galėjo būti nužudytas... dabar parodysime... įspėjame...

Sanitaras su siaubu pasižiūri į mane. Aš stoviu, tyliai stebėdamas vaizdus. Atrodo, lyg būčiau ten buvęs. Lyg ten aš.

Tada einu pro sanitarą. Jis žengia žingsnį atatupstas. Einu į lovą. Atsigulu. Apsikamšau antklode. Ji maloni kūnui. Standi it minkštų pūkų dėžutė. Ten galėjau būti aš. Buvo panašu į mane. Galbūt todėl ten buvau aš. Nebesugebu atskirti.

Nieko.

Išnašos

— Vėl sapnuojate košmarus, sere?

— Visai nesapnuoju...

— Sveiki, misteri Molbergai. Tiesiog norėjau jums perduoti žinią: atvažiavo misteris Nikolsonas.

— Ačiū, Luisai. Kur galėčiau jį rasti?

— Galbūt prie baseino, sere.

— Ačiū, Luisai.

Paskambinkite kitą kartą.

— Ir jokių skambučių, nebent filmo reikalais.

— Tai puikus filmas. Neįtikėtini specialūs efektai. Nepatikėsite.

— Reikalai?

— Reikalai... Net ant saulėto kranto.

— Hmm. Graži frazė. Ar neprieštarautumėt, jei kada nors ją pavartočiau?

— Žinoma, ne.

— Graži frazė. Ar jus nieko prieš, jei pavartočiau ją kada nors?

— Žinoma, ne.

— Nesvarbu, Barbara. Labai ačiū.

— Atleiskite, sere.

— Ačiū, Luisai.

— Už ką, sere?

— Už misterį Nikolsoną.

— Neužsiminkite apie tai.

— Ačiū, Luisai.

— Už ką, sere?

— Už misterį Nikolsoną.

— Neužsiminkite apie tai.

— Labas vakaras, sere. Tik patikrinsiu barelį.

— Dar vienas vakarėlis?

— Ačiū, sere.

— Turite galvoje kaip geniai tai daro, sere?

— O ne, ačiū, sere, bet ne. Aš nemoku „stuksenti“

Kodėl turėčiau tave įleisti?

Nes aš tave įjungiu.

— Žinoma, misteri Molbergai. Kaip jums sekasi?

— Jos čia nebuvo, sere.

— Taip, sere. Taip ir yra.

— Nepadėkite ragelio, sere.

— Taip, panele. Ar galiu kuo padėti?

— Taip, panele. Ten, prie budinčiojo.

— Buvo malonu, sere. Viso gero.

— Ar skambinate iš patikimos linijos?

— Prašau?

— Visi užjūrio skambučiai turi būti tikrinami. Ar jūs skambinate iš patikimos linijos?

— Atleiskite, sere, bet negaliu teikti informacijos apie mūsų svečius.

— Žinau, sere.

— Tai tiesa sere. Viso gero.

— Kas jis?

— Martinas, mano senas draugas.

— Jo čia nėra, misteri Molbergai.

— Tai Stivenas, sere. Kuo galiu jums padėti, misteri Molbergai?

— Linkėjimai nuo viešbučio personalo.

Velniai griebtų, koks skirtumas?

— Kas buvo gėrimuose?

— Gėrimuose? Kokiuose gėrimuose?

— Kuo galiu padėti, sere?

— Ieškau misterio Džeko Paskalio.

— Blogai jaučiatės, sere?

— Taip, man bloga. Nuo jūsų visų.

— Misteri Nikolsonai! Malonu jus vėl matyti.

— Nejau neatsimenate manęs? Čia? Prie baseino?

— Gerbėjai... Net ant saulėto kranto.

— Neužgausiu jūsų. Tik, prašau, niekam nė žodžio.