Michael Larsen - Netikrumas

Lieka tik vienas kelias.

Virš baro stalelio, prie restorano išėjimo, yra nedidelė pastogė su atbraila. Tekinas pasileidžiu ten. Paskalio sargybinis prisiveja mane ir užsimoja taip, kad įgriūvu į susispietusius prie baro svečius. Vis dėlto laiku suspėju užšokti ant stalo ir, porą kartų slystelėjęs ant išsipylusių gėrimų šlakelių, strykteliu, pakimbu už atbrailos, prisitraukęs rankomis užlipu ant stogo ir pasileidžiu bėgti. Minia tik ošteli, kažkas dar šūkteli: „Laikykit jį!“, o persekiotojai jau lipa ant kulnų.

Užšoku ant kitos pastogės, po to dar ant kitos, tada stabtelėju ir nuo penkto aukšto pasižiūriu į apačią, ten, kur viešbučio įėjimas. Tiesiai virš manęs — kampinis kambarys su balkonu į baseino pusę. Viduje tamsu ir greičiausiai tuščia. Įsikimbu balkono krašto ir užsliuogiu viršun. Vos tik atsiduriu balkone, užsidega šviesa, ir pamatau prie durų bėgant vieną Paskalio sargybinių. Grotelėmis toliau ropščiuosi aukštyn, įsitveriu kito balkono krašto ir vėl prisitraukiu taip, kad jis manęs nepasiektų. Įšokęs į balkoną, pamatau šviesą, tad šliaužiu toliau, balkonų šonais iki pat viešbučio fasado iš gatvės pusės. Tarpai tarp gretimų balkonų tik po vieną metrą, todėl šitaip bėgti net lengviau. Šliauždamas kartkarčiais pažvairuoju į bedugnę ir stabteliu susiorientuoti. Vieną kartą prisireikia pereiti per patį kambarį. Bet, apsižvalgęs iš viršaus į apačią ir iš vienos pusės į kitą, staiga pamatau Paskalio sargybinį. Iš kambario įsibėgėjęs jis atlekia tiesiai į mane. Akimirksniu peršoku ant kito balkono turėklų. Nespėju pamatyti, kaip jis nukrinta, bet apačioje išgirstu duslų trinktelėjimą į viešbučio įėjimo pastogę. Jis nejuda, guli paslikas ant šaligatvio, išskėtęs kojas ir rankas. Norėdamas suklaidinti juos ir laimėti truputį laiko, nusprendžiu pakilti dar vienu aukštu. Šliaužiu turėklu aukštyn ir pamėginu užšokti ant kito aukšto, bet, per aukštai iššokęs, vietoje atbrailos pirštais atsimušu į groteles. Jaučiu, kaip ima silpti rankos, ir nedaug trūksta, kad visai pasileisčiau. Šiaip taip prisitraukęs pamatau, kad kambaryje tamsu. Taigi galiu įeiti vidun.

Tą pačią akimirką pajuntu, kaip kažkas pakimba man ant kojos. Tai pats Džekas Paskalis. Bandydamas išlaikyti pusiausvyrą, jis laviruoja ant žemiau esančio balkono turėklų. Stengiuosi jį nuspirti, bet, atkabinęs rankas, jis šokteli ir pakimba greta manęs. Apsivynioja mane kojomis ir bando nutraukti žemyn, bet aš, viena ranka laikydamasis turėklų, kita trankau jam per galvą lyg kūju per vinį. Jis paleidžia man kojas, ir aš vieną po kitos permetu jas per turėklus. Patekęs į balkoną, trukteliu duris. Užrakinta. O jis vėl čia.

Atrodo, jam tai pramoga. Uždusęs kvatoja ir toliau bando užsiropšti ant balkono.

— Kodėl mums nepamiršus senų kivirčų? — sako užkeldamas alkūnes ant balkono turėklų.

— Visos jaunos merginos svajoja tapti kino žvaigždėmis. Taip jau išėjo, kad jūsų Monika ja tapo, — šaiposi. — Bet palikime tai praeity, misteri Molbergai. Nejau netikite laimingomis pabaigomis?

— Ne! — atšaunu ir įsibėgėjęs iš visų jėgų įspiriu jam kaip tik tą akimirką, kai jis bando permesti koją per balkono turėklą. Matau, kaip jis rankomis griebia už oro. Tada dingsta ir rankos. Nukrenta.

Nelaukiu bumbtelėjimo. Atsitraukęs atgal, užsivynioju veidą švarku. Ant turėklo dar spėju pamatyti kažkieno ranką — greičiausiai antrojo sargybinio. Nesižvalgydamas atsispiriu ir šoku ant lango. Stiklas išdūžta, aš pats apkvaitęs nutupiu kambario viduje. Pasižiūriu atgal: kol kas persekiotojų nematyti. Einu per tamsų kambarį iki durų, vos vos praveriu jas. Nieko.

Perėjęs į kitą koridoriaus pusę, pasibeldžiu. Jokio atsako. Koridoriuje ramu. Papurtau duris, bet jos tokios sunkios, kad nei išlauši, nei išplėši. Tada pabandau prisibelsti į kitas duris. Vėl nieko. Tik iš trečio karto durys atsidaro. Per plyšelį atsargiai kyšteli jaunos japonės galva. Spyriu atidarau duris iki galo.

Visaip atsiprašinėdamas ir mėtydamas ant lovos pinigus lekiu per kambarį prie atviro balkono.

— Aš nieko nedarysiu. Man tik reikia nusileisti į apačią. Nesijaudinkite. Ir niekam nė žodžio.

Ji nei linksi, nei šypsosi. Iš baimės netekusi amo.

— I won’t hurt you. Please, don‘t say a word. 46

Ji sumišusi linkteli.

Iš jos balkono nuslenku į gretimą. Visame aukšte tamsu. Nušliaužęs iki paskutiniojo kambario, apsidairau. Japonė iš balkono stebi mane. Ką gi, laimėjau bent tiek laiko. Ten, kur balkonai baigiasi, turėklais nusliuogiu aukštu žemiau, ir taip iki pirmo aukšto. Šokdamas žemyn, pataikau ant kažkokio švelnaus egzotiško krūmo. Jo stangrios šakos netikėtai išspriegia mane į orą, ir aš su trenksmu nukrentu ant grindinio akmenų. Šlubčiodamas nueinu už viešbučio: gatvėje nė gyvos dvasios. Sukaupęs jėgas pasileidžiu bėgti šalutine gatve, vedančia į Beverly centrą, už centro perbėgu į pirmąjį skersgatvį, tada suku į dešinę, tada vėl į kairę, kol pasiekiu Saulėlydžio bulvarą.

Prie Samuelio Frenčo muzikos parduotuvės šūkteliu taksi.

— Kur važiuosim, sere?

— San Franciskas.

20

Skrydis.

Beveik visą kelią miegu. Atsibundu pažadintas stiuardesės.

— Ar nežiūrėsite filmo?

— O kas vaidina?

— Meg Ryan.

— Jūs tikra?

Kopenhagos centrinė geležinkelio stotis. Išėjęs praeinu automobilių stovėjimo aikštelę. Stabteliu iš viršaus pasižiūrėti į gyvatėmis vinguriuojančius traukinius. Kaip sidabrinės žarnos iš didmiesčio pilvo. Pralėkus traukiniui, iš paskos pakyla chaotiškas lapų verpetas. Kaip purvo dribsniai nuo laukinio šuns letenų. Toli horizonte dangų skrodžia baltas blizgantis lėktuvas. Plakdamas sparnais kriokliu išsklinda išgąsdintų balandžių pulkas.

Greitai jie suras mane. Žmogžudystė Los Andžele bus susieta su žurnalistu Martinu Molbergu. Juk jis ten buvo kaip tik tuo metu. Viešbutis galės tai paliudyti. Išskrisdamas pasižiūrėjau televizijos naujienas, tačiau niekas nieko nepranešė. Buvau tikras, kad mane sustabdys oro uoste, bet perėjau tiesiog per kontrolę, ir nieko.

Toks jausmas, kad praeiviai spokso į mane. Gal tik dėl to, kad mano akys kaip dvi rozetės, o veidas baltas kaip pomirtinė kaukė.

Po rūbais slepiasi ne viena spalvota dėmė. Jos keičiasi lyg metų laikai: iš mėlynų virsta violetinėmis, po to juodomis, tada dar pagelsta, kol galiausiai pranyksta nuo odos lyg šešėliai.

Be tikslo bastausi gatvėmis, per petį vis pašnairuodamas atgal. Dr. Filipui šie paranojiški pasireiškimai visai nepatiktų.

Vengiu namų. Nežinau, ar ten saugu.

Tai mano gimtasis miestas. Jo ritmą visuomet jutau kaip dalį savęs. O šiandien nežinau kur pasidėti.

Patraukiu uosto pusėn. Pirmyn atgal vaikštinėju krantine, bet ir čia jaučiu kažkokią tuštumą. Po Zundo sąsiaurį plaikstydamos baltas bures plaukioja burinės valtys. Vis dar esama šeimų, viauksinčių šunyčių, jaunų merginų, drėgnų bučinių, ilgų lietingų dienų, rūkų, melsvų stūksančių miškų, vasarnamių, naktų prie laužo, dainų, paslapčių, šviesos, laimės, gyvenimo... Bet vis dažniau ir dažniau turime sau tai priminti.

Kaip įerzintas žvėris blaškausi po prieplauką. Juk užmušiau du žmones. Tik nieko nejaučiu. Nei atgailos, nei kaltės. Čia su Monika mėgdavome pasivaikščioti. Galbūt aš sužadinau Monikos viduje tai, ko negalėjau pakęsti savyje?

Grįžtu į Centrinę stotį. Įėjęs į išvykimo salę, susirandu telefoną. Skambinu Marianai. Niekas neatsako. Tada važiuoju pas ją.