Michael Larsen - Netikrumas

— Man atrodo, palauk truputį...

— Nataša! — šaukiu ją. — Nataša! — Bet ji padeda ragelį. Mane apima jausmas, tarsi ji vaikščiotų čia, po kambarį. Turbūt todėl, kad sėdžiu tamsoje. Pas ją kažkas brazda, bilda. Lyg bandytų įsiveržti vidun. Tada tolumoje pasigirsta, kaip garsiai pokšteli lūžtantis medis, žingsniai grindimis, o iš arčiau — jos balsas:

— Dieve! O ne! Tik ne tai...

— Nataša!

Tada riksmas. Triukšmas. Ryšys nutrūksta, lieka tik pypsintis signalas.

Nuotrauką paskubomis pakišu po užtiesalu. Ir išlekiu. Kaip žaibas. Atplėšiu duris, įsispiriu į šlapius batus, nuskrieju laiptais žemyn, įšoku į automobilį, užvedu, paduodu atgal, sužviegia ratai, suku dešinėn, didinu greitį, pristabdau, suku kairėn, vėl spaudžiu greičio pedalą, perjungiu kitą bėgį, vairuoju tiesiai per balas ir pelkes, žalias signalas, geltonas, geltonas, įsibėgėju, dar viena sankryža, geltona, geltona, geltona, raudona, pypinu, lekiu per Abulvarą, laviruoju tarp automobilių iš Bispengbueno į Borupo alėją. Tik čia man dingteli, kad per vėlu.

Nespėjęs atsitokėti, sustoju prie pastato. Tekinas pasileidžiu prie įėjimo. Nė gyvos dvasios. Spaudau visus mygtukus, bet niekas neatsiliepia. Garsiai nusikeikiu.

— To negali būti.

— Taip? — klausia kažkoks senas balsas. Senas kimus moters balsas.

— Atidarykite! — sušunku. — Įleiskite mane!

— Kas ten?

— Aš pas Natašą. Labai svarbiu reikalu.

— Tada tegul ji pati jus įleidžia. Aš gi negaliu šitaip...

— Atidarykite, po šimts, duris!

— Nė negalvokite. Jūs manote...

— Nesvarbu.

—... kad aš taip imsiu ir...

Nuskubu aplink namą prie užpakalinio įėjimo. Stryktelėjęs per tvorą, užšoku ant dviračių pašiūrės užpakaliniame kieme ir lekiu prie virtuvės laiptelių. Durys atlapotos iki galo.

Užbėgu į penktąjį aukštą. Čia durys irgi atviros: panašu, kad išlaužtos kirviu.

Nataša guli svetainėje.

Krapnoja.

Viena jos veido pusė pasruvusi krauju. Pradžioje pamanau, kad ji dar gyva, nes iš pilvo tebeplūsta kraujas. Ji pusiausėda guli ant skersai nustumtos sofos, grindys atrodo lyg nubarstytos raudonomis skystomis rožėmis. Paimu ją už kaklo. Atrodo tarsi laikyčiau šiltą košę. Švelniai paguldau ją kaip buvo. Pastiręs jos žvilgsnis nukreiptas į lubas.

Kažkas pasibeldžia į duris. „Atidarykite!“

Viską reikia užfiksuoti atmintyje. Sumišęs dairausi po kambarį. Ant svetainės stalelio guli kirvis, ant klavesino — kruvinas peilis. Mano peilis! Sekundės dalį jaučiu, kaip ašmenys sminga į kūną palikdamos odoje gilius pjūvius.

Iš koridoriaus triukšmas stiprėja. Tik tada topteli, kad tai turbūt policija. Ir tik tada atsipeikėju. Imu įsisąmoninti, kokioje padėtyje atsidūriau.

Nuo šoko ir baimės pradedu žiaugčioti. Bandau užspausti burną, bet neišlaikęs privemiu ant grindų.

Tada virtuvės laipteliais vėl pasileidžiu laukan. Prieš išbėgdamas į gatvę, stabteliu prie sienos, bandydamas susitvardyti. Už savo mašinos pastebiu policijos automobilį. Jis tuščias. Greičiausiai abu policininkai viršuje prie durų. Bebėgdamas prie mašinos, pamatau šaligatviu ateinant kažkokią moterį.

— Molbergas? Ar jūs Martinas Molbergas?

Prieinu prie jos.

— Taip, — sakau.

Laikas ištrynė didžiausius panašumus, bet jos veidas vis dar šiek tiek primena Natašos. Ji stovi už nugaros laikydama išskleistą skėtį. Kaip sena moteris užsisiautusi šalį.

— Tai jūs skambinote man tą vakarą, ar ne?

Linkteliu. Nuo plaukų galiukų mano veidu varva vanduo. Gal lietus nuplaus kraujo ir vėmalų žymes man nuo rankų. Gal ji nespės pamatyti.

— Ką jūs jai padarėte? Ką čia veikia policija?

Nežinau, ką jai pasakyti.

— Bijau, kad viskas yra nesusipratimas...

— Kodėl jūs taip elgiatės?

— Ne aš taip elgiuosi. Labai sunku paaiškinti, bet...

— Turite daug pinigų ir manote, kad jums viskas galima? Kas jums davė teisę...

Jos balsas užstringa. Akyse ašaros. Ji atsikrenkščia, prikanda lūpą.

— Kaip jus manote, ką jaučia motina, kai dukra jai paskambina... ir štai dabar? — Ji susitvardo. — Ar labai stipriai ją sumušėte?

— Ar jūs tikra, kad skambino jūsų duktė?

Ji pastebi mano rankas. Bandau įtraukti jas į rankoves.

Ji piktai nužvelgia mane.

— Išsigimėlio šmotas!

Tada ryžtingai žengia pro mane. Vos spėju pasitraukti, kad negaučiau skėčiu per veidą.

— Ponia Noiret, neikite į viršų...

Ji sustoja. Atsigręžia.

— Jeigu jai kas atsitiko, žinau, kas jūs toks, Martinai Molbergai. Meldžiu Dievą, kad tik jai nebūtų nieko blogo nutikę.

— Mona!

Ji sustoja.

— Nelipkite į viršų...

Gatvėje prisirenka policijos automobilių. Mėlynos švieselės šokinėja ant pareigūnų veidų. Truputį paėjęs ramiai, pasileidžiu bėgti. Prie pat automobilio durų pajaučiu, kaip man užlaužia ranką ir tvirtai prispaudžia prie mašinos.

— Mano namuose, ant sofos, yra nuotrauka. O autoatsakiklyje rasite juostelę...

Jie pargriauna mane ant šlapios vejos prie šaligatvio, veidą įmurdo į purviną žolę.

— Tik nesijaudinkit.

Dar suspėju sušvokšti:

— Tai svarbu.

— Tik nesijaudinkite.

21

Kad galima būtų apibrėžti prasmę. O tada pamiršti patį procesą. Kad galima būtų garsiai rėkti arba išdaužti langą. O tada įsivaizduoti, kad jis nesudužęs.

Praradę ką nors brangaus, prarandame viską. Po pirmojo praradimo tampame abejingi. Imame kelti sau vis mažesnius reikalavimus, vis mažiau save ribojame ir sakome, kad tai brendimo procesas, kad šitaip tampame suaugę, nors iš tiesų tai tėra nuosmukis. Ir baigiasi jis visišku supuvimu.

Mūsų nebedomina mažėjantis deguonies kiekis jūrose, nes jau nebežinome, kas yra smėlis, dugnas ir augalai. Nebejaudina ir tai, kad atominės atliekos Rytuose iš po žemių išlenda radioaktyviais grybais, o narkotikų karteliai, siekiantys net aukščiausius valdžios sluoksnius, patvirtina tik seną nuostatą — esą visi italai yra sukčiai. O kai žiūrime bado katastrofų vaizdus Afrikoje, tesugebame atsirūgti, skrandžiui virškinant sočią vakarienę. Blogiausia, kad prieštaraujame patys sau: pretenduodami į absoliučią kontrolę, pripažįstame, jog žmonijos išnykimas — savaime suprantamas dalykas, nes pasaulyje įvairios rūšys nuolatos nyksta. Pripažįstame esą kalti dėl proceso, bet jokiu būdu ne dėl rezultato, ir šitaip tikimės gavę nuodėmių atleidimą. Keista, bet ėmiau matyti tai labai aiškiai. Galbūt pasidariau katatoniškas.

Mane nuolatos tardo, galybes kartų ilgai sekinamai kamantinėja.

Rudenėja. Guobų lapai gelsta ir riečiasi lyg užsidegęs popierius, šešėliai gatvėje ilgėja, o saulė ritinėjasi vis arčiau žemės.

Ant palangės sėdi daktaras Filipas su popieriais. Teiraujasi, kaip jaučiuosi.

— Truputį skauda galvą, — sakau.

Baksnoja.

— Praeis.

Nusiėmęs akinius, trina akis. Rėmeliai jam ant nosies įspaudė raudoną žymę.

Dr. Filipas su savo idiotiškais testais.

— Širdys?

— Mirtis.

— Vaikystė?

— Nusikaltimas.

— Sukryžiuoti pirštai?

— Kovojantys vorai. Vienas žūsta.

Jis surenka popierius ir nueina pasikalbėti su vyriausiuoju gydytoju. Nieko nepasakę, netrukus abu išeina.

Jie nežino, ką su manimi daryti. Kartkarčiais, kai jiems iškyla abejonių, prie manęs prijungia srovę.

Stoviu prie lango. Už stiklo.

Pro gatvės medžių vainikus švyti blausoka aukso šviesa, liepsnelėmis nutvieskianti gražias moteris. Jos siuva po parduotuves, dramatiškai išsidažiusios akis, vilkėdamos matiniais pastelinių spalvų Angoros ožkų vilnos megztiniais. Jų siūlai ilgi ir išsipešioję lyg iškaršusių džiunglių gyvūnų kailiai.