Michael Larsen - Netikrumas

Linkteliu.

— Toks bandomasis triušis buvo ir Kubčekas. Ką žinote apie sensorinę stimuliaciją?

— Dirbtiniai tikrovės išgyvenimai? Virtuali realybė?

Jis pritariamai linksi.

— Kubčekas dalyvavo eilėje bandymų, pradėtų vykdyti po vieno nelaimingo atsitikimo per karą Persų įlankoje. Kažkoks pilotas numetė savo bombas toli nuo nustatyto taikinio. Ypatingos katastrofos nebuvo, bet įvykis sukėlė rimtą susirūpinimą, kai paaiškėjo, kad šis pilotas — kaip ir visi kiti — buvo treniruojamas imitatoriais. Vykdant užduotį, jam užėjo priepuolis, šiurpinančiai primenantis daugelio LSD pacientų patiriamus grįžtamuosius simptomus. Flashback, sugrįžimas į praeitį, vadinamasis gaiduko efektas, kai dirbtinė tikrovė staiga vėl atgyja, bet jau realiame pasaulyje. Kubčekas patyrė tą patį.

Paskalis ištiesia savo randuotas rankas.

— Kartą važiavau su juo automobiliu. Staiga jam užėjo haliucinacijos. Jis nebegalėjo valdyti vairo, ir mes tik per plauką spėjome išsiropšti iš automobilio, prieš pat jam sprogstant.

— Sujaudintas.

Jis apmaudžiai žvilgteli į mane. Lyg gailėtųsi išpasakojęs man savo asmeninį nutikimą.

— Kodėl nužudėte jį?

— Buvome priversti. Kubčekas pasidarė... nestabilus. — Jis atsilošia kėdėje. — Kas, jei dabar pasakysiu jums, kad viskas taip ir įvyko? Kad su Monika rūsyje susitiko Kubčekas? Ir kad jam pasimaišė? Užėjo eilinis priepuolis? Ir kad viskas buvo tik nelaimingas atsitikimas?

— Ko jai reikėjo tame rūsyje?

— Paprašėme jos atnešti nuotrauką ir vaizdajuostę. Mūsų nuomone, tai priklausė mums. Pats suprantate, kad filmas ir nuotrauka mums buvo svarbūs. O kadangi ji jų neatnešė, Kubčekas nebeišlaikė. Bet mes to nenorėjome.

Skeptiškai pasižiūriu į jį.

— Jūs, tikiuosi, nemanote, kad dabar imsiu ir patikėsiu tuo?

Jis nusijuokia.

— Na taip, žinoma, dėl visko kaltas turėčiau būti aš, ar ne, misteri Molbergai? Jūs piktas ant manęs, taip? Bet ar pagrįstai? Kiek man žinoma, dabar turite visai suprantamų problemų su danų policija. Jei pasakytume, kad kaltas Kubčekas, viskas išsispręstų jūsų naudai. Aš jums parūpinčiau keletą liudininkų, o jie patvirtintų pastaruoju metu girdėję Kubčeką atvirai save kaltinantį už padarytą nusikaltimą ir ketinantį nusižudyti.

— Kubčeko ten nebuvo. Buvote jūs. Ir jūs nužudėte ją.

— Bet Jūs to nežinote, misteri Molbergai. Nieko tikrai nežinote. Apskritai tai galėjo būti kas tik nori. Juk proto užtemimus sukelia ne tik imitatoriai ar narkotikai. Kartais užtenka pavydo, vaistų ar alkoholio. Iš esmės tai galėjote būti jūs pats.

— Aš ten nebuvau, — sakau.

— Tačiau niekas to nežino, misteri Molbergai. Kubčekas buvo jūsų liudininkas. Bet jo nebėra.

Stodamasis jis duoda ženklą vienam sargybinių ir prisikišęs kažką sušnabžda jam į ausį.

— Visas šitas spektaklis. Kam jis?

— Mes turime rėmėjus, misteri Molbergai. Turime priemonių, bet jos nėra neribotos. Yra žmonių, norinčių išbandyti, kaip dirbtinė tikrovė veikia realybėje. Jiems reikia įrodymų.

— Vadinasi, viskas turi atrodyti taip, lyg nužudęs juos būčiau aš?

— Taip viskas neginčijamai ir atrodo.

— Tai kas dabar bus?

Jis šypsodamasis žiūri į mane. Psichopato šypsena.

— Pagalvokite. Pagalvokite, misteri Molbergai. Ką tik pasiūliau jums galimybę, bet jūs ją atmetėte.

Nežinau, kiek valandų man dar liko gyventi. Kiek minučių. O gal tai sekundžių reikalas. Žūtbūt iš cigarečių pakelio reikia išsitraukti dujų balionėlį.

— Ar galima surūkyti cigaretę? — pasiteirauju.

Žvilgtelėjęs į mane, Džekas Paskalis linkteli greta manęs sėdinčiam vyriškiui.

— Duokite jam cigaretę.

Mintyse susikeikiu.

Kaip galima ramiau paimu cigaretę. Laikydamas ją priešais, priekabiai apžiūrinėju.

— Jei jūs neprieštarausite, norėčiau savųjų?

Uždėjęs ranką ant kišenės, klausiamai nužvelgiu visus iš eilės. Niekas nesipriešina, Džekas Paskalis pritariamai linkteli.

Atplėšęs balionėlį, pirštu nuspaudžiu galvutę. Stora stipria srove prileidžiu į kambarį visą debesį dujų. Patroną nutaikau tiesiai Paskaliui į veidą ir kiek galėdamas ilgiau purškiu. Jis jau ima dusti, bet tada vienas jo sargybinių netrunka įsikibti man į gerklę. Vilkdamas jį paskui, iš visų jėgų šliaužiu prie durų. Džekas Paskalis su antruoju sargybiniu instinktyviai puola prie atviro balkono. Daugybe smūgių bandau atmušti man į koją įsikibusį vyriškį, kol galiausiai pajuntu, kaip jo gniaužtai atsileidžia. Dar kiek, ir nuo dusinančio tvaiko būčiau nualpęs pats. Pačiu laiku spėju atidaryti duris. Ir pasileidžiu bėgti.

19

Vargais negalais pavyksta įtikinti budinčiuosius įleisti mane į vakarėlį prie baseino. Įėjęs vieną pirmųjų čia sutinku Janą Borisą.

— Na, jau išsiblaivei? — klausia priekabiai nužiūrinėdamas mane. Mane pila prakaitas, sunku kvėpuoti, maudžia visą kūną.

— Kaip, po velnių, atrodai? — sako.

Svečiai sustoję aplink baseiną ratu, moterys pasipuošusios suknelėmis, vyrai — smokingais. Jau sutemę. Būrio viduryje, apsuptas sargybinių, — pats misteris Nikolsonas — viso vakaro dėmesio centras. Nuotaika pakili. Vienas kitas jau nusimetęs švarką, prasisegęs apykaklę. Tūkstančiais švieselių mirga milijoninio miesto langai, it maži šviesos taškeliai leidžiasi lėktuvai, o prekybiniame miesto rajone virš dangoraižių ratus suka policijos malūnsparniai.

Stengiuosi atgauti kvapą. Per veidą nuo plaukų srūva prakaitas.

— Janai, man reikia tavo pagalbos. Jie mane vejasi.

— Kas? Kreditoriai?

Tą pačią minutę prie įėjimo pasirodo Džekas Paskalis su savo draugais. Budintieji mosteli mano pusėn, ir jie mane pamato.

Man nelieka jokios išeities. Liftas į restoraną užbarikaduotas specialiai šiam vakarui pastatytu baro staleliu. Per baseino sieną neperšoksi — ketvirtas aukštas. Negaliu užlipti ir ant laiptų terasos, kur paprastai kepamos dešrelės, nes šis praėjimas šventės proga taip pat užtvertas. Jokios išeities.

— Janai, tai labai rimta. Aš įklimpęs iki ausų. Rimtai.

Šaipydamasis jis stumia mane šalin.

— Neįsivaizduoju, kaip tu apskritai čia patekai. Bet man tai nerūpi. Nepažįstu tavęs, drauguži. Degtinėlės drauge, — šaiposi. — Bet kodėl gi tau nepaprašius pagalbos savo bičiulio Nikolsono?

Tai pasakęs nueina.

Džekas Paskalis su vienu savo sargybinių ramiu, bet skubriu žingsniu eina artyn.

Žingtelėjęs prie misterio Nikolsono, garsiai sušunku:

— Mister Nicholson! How nice to see you again. 43

Viskas nuščiūva. Žmonės sužiūra į centrą. Situacija ganėtinai dramatiška. Budintieji atsisuka, sargybinių apsuptas žmogelis irgi atgręžia veidą.

Išsišiepęs iki ausų, per petį pažvairuoju į persekiotojus.

— Don’t you remember me? Here? At the pool? 44

Jei kalbėsiu pakankamai įtaigiai, galbūt dar yra šansas — todėl žodžius ištariu garsiai. Jo reakcijos nematyti. Net sutemus jis su akiniais nuo saulės. Bet nesišypso. Sargybiniai įtemptai stebi jį. Visa draugija kaip apmirusi. Pats misteris Nikolsonas atrodo dvejojus. Galiausiai jis skėsteli rankomis ir nusišypso.

— Fans... Even at the sunny beach, 45 — ištaria atlaidžiai ir abejingai nusisuka.

Matau, kaip Janas Borisas linguoja galva. Tai šen, tai ten nuvilnija juokas.

Sargybiniai apsupa kino žvaigždę dar glaudesniu žiedu. Incidentas sustiprina ir durininkų budrumą. Vienas jų pasileidžia prie Džeko Paskalio su sargybiniu, bet šie nesustodami eina manęs link.