Michael Larsen - Netikrumas

Iš danų kalbos vertė

Daiva Novikovaitė

Turinys

1 skyrius

2 skyrius

3 skyrius

4 skyrius

5 skyrius

6 skyrius

7 skyrius

8 skyrius

9 skyrius

10 skyrius

11 skyrius

12 skyrius

13 skyrius

14 skyrius

15 skyrius

16 skyrius

17 skyrius

18 skyrius

19 skyrius

20 skyrius

21 skyrius

Išnašos

1

Antklodės kampas atlenktas, antklodė balta ir standi it minkštų pūkų dėžutė. Kiekvieną vakarą ant pagalvės stebuklingai išdygsta maža plytelė. Mėtinis šokoladas sidabriniame popieriuje, atšaldytas, kad neištirptų. Šokoladas, kurio niekada taip ir neperpratau: valgyti jį prieš valantis dantis ar po to?

Pamerktų gėlių šviežumas beveik netikras. Hiacintai ir geltonos gurgždančios tulpės kvepia sodriai, saldžiai. Skaidrus krištolinis vanduo stiklo vazoje spindi it chromas ar saulės nutvieksti lietaus lašai.

Jokios abejonės. Nuotrauka daryta čia. Ne šitame numeryje, bet čia, viešbutyje, viename jo kambarių. Tai matyti iš veidrodžio ir senoviškų tamsiai raudonų tapetų rašto fone. Nuotraukoje stambiu planu du žmonės, tačiau už jų galima įžiūrėti mažas apmušalų pagalvėles, tarsi pirštų atspaudai liudijančias, kad siena nuotraukoje yra viena iš daugybės viešbučio kambarių sienų. Apmušalų spalva įvairiuose aukštuose skirtinga. Penktame aukšte tapetai gelsvi kaip nuotraukoje. Taigi ji daryta čia.

Jos veidas keistai iškreiptas. Pilnas kažkokio pasitenkinimo. Jis tvirtai suėmęs laiko jos riešą, o ji sugniaužtais kumščiais atsirėmusi į jį. Veidrodis, tapetai ir prakaituoti jų kūnai.

Niekaip negaliu atplėšti akių nuo nuotraukos. Man bloga, bet negaliu nežiūrėti į ją. Jie guli sujauktoje lovoje: paklodė skersa, tarp jos kojų įsprausta pagalvė. Nuo baisaus jovalo nuotrauka atrodo dar nešvankesnė.

Tai ši moteris klajoja mano svajonėse sustojus laikui, ir jos blakstienų it išgąsdinto drugelio virpesius tebejaučiu ant savo kaklo — čia ji išrietusi kūną, tarytum savo valia duotųsi pasmeigiama ant kuolo ar pati norėtų susiurbti jį į save. Prieš pat fotografuojant ji dar atvertė galvą — lyg šią akimirką gimtų ar mirtų.

Jo nepažįstu. Spėju, kad raštelyje užrašytas jo vardas, tačiau nesu tikras. Bet ji. Kaip ji? Turėčiau ją pažinoti, ir vis dėlto abejoju. Spėlioju.

Svajonėse jos veidas vis dar jaunas. Ji tebėra gaivi, apvalių formų ir švelnių rankų, mokėjusių tik glamonėti. Ar galiu susieti ją su moterimi nuotraukoje? Vargiai. Galbūt dėl tos trumpos šukuosenos. Kai paskutinį kartą mačiau, ji buvo ilgais šviesiais plaukais. Mariana laiške rašė, kad Monika nusikirpo, o po to dar ir nusidažė.

Koridoriuose ramu. Jaučiuosi saugiai tarsi po gaubtu, pro kurį lyg lengvai snūduriuojant prasiskverbia tik tolimi garsai. Vakarais baltais švarkais ir juodomis standžiai išlygintomis kelnėmis apsitaisę patarnautojai atneša sidabrinį padėklą su spindinčiu grafinu, bet ir jie kalba atsargiu, prislopintu įsimylėjėlių balsu. Net gatvėje toli negirdėti jokio triukšmo. Vien tiksintis laikrodis ant ornamentuotos lifto ašies nesiduoda nutildomas, bet pro masyvias raudonmedžio duris ir virpantį, dirbtinai vėsinamą kambario orą neprasiskverbia net šis garsas.

Kartkartėmis pro durų plyšį įkrenta laiškai ar žinutės apie telefono skambučius. Laiškeliai vos krepšteli ir švelniai šlamėdami nusileidžia ant kilimo. Dažniausiai jie nuo Solkerio. Jam kelia nerimą mano išlaidos.

Liftu leidžiantis į apačią, nuo slėgio lengvai užgula ausis ir suspaudžia kūną. Nespėjęs atsipeikėti, iš lifto patenki tiesiai į fojė. Bet ir čia ramu.

Didingų kolonų ramybėje po vestibiulį ir puriais koridorių kilimais be garso zuja oda apautos verslininkų kojos. Jų pokalbiai kažkaip ypatingai išsisklaido vos pasiekę pašnekovų ausis, — norint pasiklausyti, reikėtų mikrofonų. Negirdimą bruzdesį išduoda tik pėdsakai ant kilimų, bet kombinezonais apsitempę tvarkdariai iš pat ryto šiūruodami lygina menkiausius šešėlius ir naikina dulkeles.

Viešbučio vestibiulyje, po katedrą primenančiu kupolu, vyrai visi kaip vienas švarutėliai, išsiblizginę, bekvapiai, o pomada ant jų juodų trumpai kirptų plaukų blizga sodriai kaip nurasojusi vonia. Margaspalviai kaklaraiščiai suteikia jiems berniukiško nekaltumo, tad mintis apie milijoninės vertės sandėrius atrodo neįtikima. Moterys paskendusios neregimuose svaigių kvepalų debesyse. Vienos vilki sukneles, kitos — tampriai apgludusius vienspalvius kostiumėlius aukštomis apykaklėmis, ir tik skeltukai leidžia joms judėti. Jos galėtų būti jaunos žmonos, mylimosios, kolegės ar net parsiduodančios moterys — neatskirsi. Švelnūs jų pečiai dideli ir statūs, lygūs smulkūs žingsneliai eiseną daro kažkokią reikšmingą. Jos panėši į spalvotus plėšrūnus. Veidai švyti baltomis šypsenomis, lūpos varva raudonu krauju.

Ilgi koridoriai didingai tobuli. Viskas čia sumigę šiltomis pastelinėmis spalvomis: angliška raudona, karmino, skiesta Neapolio geltona. Vienintelė šalta spalva — žalia, pasikartojanti baltuose rankšluosčiuose, pašluostėse ir užrašuose ant viešbučio muilo. Nuo šios spalvos vonios kambarys atrodo erdvesnis, o vanduo — šiltesnis.

Pačią pirmą dieną manęs pasiteirauja, kokių laikraščių pageidaučiau į kambarį prie pusryčių. Daniškų, be abejo, nėra.

Grynaisiais duodu tik arbatpinigius — Stiuartui, Luisui, kitiems. Visa kita apmoku kortele. Patarnautojai mandagūs ir besišypsantys, beveik homoseksualiai lipšnūs. Nė vienas nepažįsta vyro iš nuotraukos.

— Ir ją turėčiau prisiminti? — klausia Stiuartas.

— Žinau, kad ji čia buvo, — sakau.

Stiuartas purto galvą.

— Neatsimenu.

Jis nekomentuoja nuotraukos, nieko neklausinėja. Atsiprašo negalįs padėti, ir tiek.

Stiuartą galiu išsikviesti telefonu. Arba kurį kitą. Bet kuriuo paros metu. Jie gali išvalyti arba išplauti man drabužius, nublizginti batus, išlyginti kelnes. O jei man reikia mašinos, spusteliu mygtuką — ir mašina paduota. Mygtuku iškviečiamas ir masažistas, ketvirtame aukšte atidaromas baseinas. Jei neturiu specialių užsakymų, galiu pasiteirauti iš anksto sudaryto dienos meniu. Dar galiu paskambinti pritrūkęs piliulių. Visa kita parūpina viešbučio gydytojas. Jiems reikia tik recepto, ir tik pirmą kartą.

— Bad dreams again, sir?

— No dreams at all... 1

Personalo darbuotojai it šešėliai mano gyvenime. Bet tik vieną vienintelį kartą man prisireikia paskambinti ir paprašyti kažko, ko nerandu barelyje.

Priimamajame dirbantis jaunuolis baltomis pirštinėmis ir smėlio spalvos uniforma su spurgais atrodo kaip koks cirkininkas tarpduryje.

— Būtinai paskambinkite namo, svarbu, — sako.

Atplėšiu diskretiškai sulankstytą laišką. Jis nuo Solkerio. „Žvaigždžių! Mums reikia žvaigždžių! Antraip už viešbutį teks susimokėti pačiam. Ką manai apie Čerę?“

— Ir dar prašom prieiti prie Luiso Kambarių priežiūros skyriuje.

Atkišu jaunuoliui banknotą, sugrįžęs įsijungiu kompiuterį. „Reikalai pajudėjo“, — parašau. Tada skambinu į Kambarių priežiūros skyrių.

— Hello, Mr. Molberg, — sako Luisas. — I just wanted to give you some news: Mr. Nicholson just arrived.

— Thank you, Louis. Where can I find Mr. Nicholson?

— Probably by the pool, sir.

— Thank you, Louis.

— My pleasure, sir. 2

Iš baro paimu Perrier ir nuryju porą „Dobesino“ tablečių. Tada nieko nelaukdamas parašau Solkeriui pirmosios eilutės tęsinį: „Reikalai pajudėjo — numatomas didelis laimikis“. Dar truputėlį pasisukiojęs po kambarį, išgeriu „Sulprilo“. Kad nurimčiau.