Michael Larsen - Netikrumas

Kartu su manimi į kambarį pasikelia jaunasis Luisas, už mane jaunesnis daugiausia pora metų. Jam besiruošiant kviesti gydytoją, sustenu rodydamas į buteliuką su piliulėmis.

Šitose mažytėse kapsulėse ir tabletėse it slapti kodai užšifruotas kelias į gerą savijautą. Beveik iki širdies gelmių žaviuosi piliulėmis: jos niekada nesuvedžioja, jos patikimos kaip patempti nugaros raumenys — nieko nelaukdamos nukeliauja ten, kur reikia, ir apsaugo silpnąją vietą. Man skaudu nuo minties, kad visiškai nuslopinti skausmo jos negali. Atrodo, ir jos pačios tai žino.

Atsigaivelėjęs tiesiu ranką piniginės. Bet Luisas gindamasis mosteli:

— Pinigai nieko nereiškia.

Pirmą kartą girdžiu amerikietį šitaip sakant. Pažvelgiu į jį.

— Pirmasis viešai parodytas filmas? — klausiu. Jis šypteli.

— „Broliai Lumiere“, 1895.

— Kur?

— Paryžiuje.

— Skotas Ficdžeraldas?

— Mirė 44 metų 1940. Parašė „Didįjį Getsbį“, bet niekada neperprato Holivudo.

— Ir aš niekaip neperprantu, Luisai.

Jie paguldo mane į lovą. Visi išeina, lieka tik Luisas.

— Thank you, Louis.

— Sir?

— Mr. Nicholson.

Jis nusišypso.

— Don’t mention it 11 .

Suradęs piniginę, ištraukiu 100 dolerių. Luisas padeda juos atgal ant naktinio stalelio.

— No, sir, what I meant was: don’t mention it to anyone.

— I know, Louis. I know 12 .

Galva sunki, kūne jaučiu svaigų cheminių junginių ūžesį. Prieš pat jam išeinant sakau:

— Noriu paprašyti nedidelės paslaugos. Viešbutyje apsistojusi danų stiuardesė. Norėčiau sužinoti, kada ji išvyksta.

Net neatsimenu jos vardo. Bet kitą rytą ji šypsodamasi ateina prie mano stalelio ir pasiūlo išgerti savo kambaryje. Plaukus susikėlusi į tvirtą juodą stulpelį. Nepažįstu jos, niekada nesu su ja kalbėjęsis. Jos akys tamsios ir šiltos. Balta palaida suknele ji panaši į graikų deivę.

Jos kambaryje pajuokauju, jog ji turėtų atsigulti, kad galėtume žiūrėti vienas kitam į akis. Tai įvyksta be žodžių. Pirmą kartą myliuosi su aukštesne moterimi.

Kitą rytą ji jau išvažiavusi. Lieka tik kažkoks ypatingas maudžiantis liūdesys ir lengvas silpstantis dilgčiojimas varpoje. Tarsi tai būtų pailga mirštanti širdis. Ar ištinęs pirštas. Pašnekesys beveik pamiršta kalba.

Kitą rytą sėdžiu prie vieno stalo su amerikiečiu. Kai pakylu, jis įvertina mane žvilgsniu. Tikimybė, kad galėčiau būti jo klientu, maža, bet vis dėlto įteikia savo vizitinę kortelę.

— Gal kada prireiks advokato skyryboms, — pasisiūlo.

— Pavėlavote, — sakau blankiai šyptelėdamas. — Ji ne taip seniai mirė.

2

Nuotraukoje jos plaukai trumpi ir šviesūs, o aš ją pažinojau tik ilgais. Tokią ir atsimenu. Galbūt todėl Stiuartas ir kiti negali jos atpažinti. Be to, plaukus galiausiai ji nusidažė. Negaliu įsivaizduoti, bet taip rašė Mariana. Ruda kaštonine spalva.

Gerokai po pusryčių vėl skambinu Marianai. Pagaliau ji pakelia ragelį.

— Kur buvai?

— Paryžiuje, — sako. — Pasiprašiau dar kelių laisvų dienų.

— Kur ją radai?

— Spintoje. Vienoje knygoje. Ji tikriausiai ją ten pati įkišo. Mariana užsidega cigaretę. Su rageliu rankoje apeinu kambarį ir paimu cigarečių pakelį. Į ranką pribyra tabako. Išimu vieną. Užsidegu.

— Kur tu esi? — pasidomi ji.

— Los Andžele.

— Ką ten veiki?

— Dirbu. Ar rodei ją kam nors?

— Ne, pamaniau, jog geriausia bus, jei tu pamatysi ją nedelsiant. Pirštu vedžioju ratukus ant Monikos veido nuotraukoje. Nuo cigaretės nubyra pilkas mažas pelenų trupinėlis, nutupia ant jos kūno. Nupučiu jį.

— Kas jis?

— Nežinau. Maniau, gal tu žinosi? — sako Mariana.

— Kodėl ji nusikirpo? Jai netiko.

— Ji ir pati nebuvo patenkinta.

— Ar buvo kitas, Mariana?

— Ne.

— Bet taip atrodo.

— Nebuvo. Aš nežinau, kas šitas.

— Kai merginos ima keisti savo išvaizdą, visuomet yra kitas.

— Monikai nereikėjo keisti savo išvaizdos.

Giliai įtraukiu cigaretės dūmą. Likusią užgesinu suknežindamas filtrą.

— Ar tau ką sako Džeko Paskalio vardas? Džeko Roto Paskalio?

— Nieko. Klausyk, Martinai. Man nesmagu, kad atsiunčiau tau ją. Bet nesumojau kaip kitaip pasielgti.

— Nusiramink ir nesijaudink dėl to. Iš esmės dėl to aš ir esu čia.

— Ar žinai, kas jis?

— Manau, kad jis — vyriškis iš nuotraukos, — sakau.

— Iš kur žinai?

— Spėju.

Tą pačią dieną, tik vėliau, iš Kopenhagos skambina Solkeris.

— Jie klausia, kodėl negalima jo cituoti, — sako.

— Tiesiog tai nebus gerai.

— Jie sako, kad susilpnėja įspūdis.

— Tai cituokite jį.

— Necituosime, jei tu su juo nekalbėjai.

Aiškinu jam, kad aš tikrai kalbėjausi su juo. Solkeris sako, kad Janui Borisui nepatinka, jog nėra nuotraukų. Nuotraukomis turi pasirūpinti ne kas kitas, o pats žurnalistas, net jei duoną jis užsidirba iš žodžių. Jei nėra nuotraukų, nieko nėra.

— Jo agentas nenorėjo. Taip ir pasakyk Borisui. Jis supras, ką turėjau galvoje.

Solkeris daugiau nieko nesako. Sunkiai atsidusęs pakeičia temą.

— Administracijoje tau yra žinutė nuo Mimi. Porą kartų skambino tavo bankas. Telefono numeris pas ją.

— Pasakyk, kad paskambinsiu. Ar negalėtum sujungti manęs su Stela archyve?

— Minutėlę, — sako jis.

Stela nieko neradusi.

— Tik nesijaudink, Molbergai. Jei jis ten yra, surasime jį. Džekas Rotas Paskalis, sakai? O kas, jei jis iš anglų šeimos? Džekas galbūt tada būtų Jakobas? Žinai gi, kaip amerikiečiai viską suamerikietina.

— Puiki mintis. Pabandyk.

— Tu tikrai daugiau nieko neturi?

— Ne.

— Tai gali užtrukti, Molbergai.

— Tai gali užtrukti, — sakau. — Tik ne per ilgai.

Išsiregistruoju ir pradedu pakuotis daiktus, kad Luisui paskambinus jau būčiau pasiruošęs išsikelti. Užtrunku neilgai, todėl nerasdamas ką veikti įsijungiu televizorių. Tačiau nurimti sunku.

Ligoninėje nerimą aiškino kaip gedulo išraišką. Sakė, kad iš gelmių kylantis vidinis skausmas, kurį malšinu „Losebu“, ir nenutrūkstanti sapnus žudanti minčių tėkmė mano galvoje yra užgniaužtas sielvartas, graužiantis mane iš vidaus.

Vakare, kai išsidrebiu lovoje, užplūsta virtinės minčių, tad su palengvėjimu atsidustu, už durų išgirdęs atsargų Luiso krebždesį.

— Evening sir. Just checking the minibar 13 , — sako jis ir tyliai nueina prie spintos. Peržiūri pustuštį barelį.

— Another party? 14 — nusistebi.

Linkteliu ir paprašau pripildyti barą. Jam baigus, įkišu penkių dolerių kupiūrą. Jis nusišypso, padėkoja ir pasuka prie durų.

— Greta Garbo? — klausiu.

Jis atsigręžia šypsodamasis.

— 1905.

— Koks buvo jos tikrasis vardas?

— Gustafson.

Nusišypsau jam.

— Kas yra Džekas Rotas Paskalis?

Jis prisimerkia.

— Ar jis turi ką bendro su kinu?

— Nežinau. Nemanau.

— Visi čia esantys vienaip ar kitaip susiję su kinu.

Išlipęs iš lovos, nuo rašomojo stalo paimu nuotrauką. Parodau jam.

— Tai jis? — klausia. Nepaisydamas nuotraukos pobūdžio, Luisas, kaip ir kiti, reaguoja ramiai. Kad ir kokių keistenybių prisigalvotų svečiai, jiems nevalia piktintis.

— Nežinau.

— Kas ji? — pasiteirauja.

— Monika Milazar.

Luisas pakraipo galvą. Pakartoja vardą. Džekas Rotas Paskalis.