Michael Larsen - Netikrumas

Ponas greta manęs teiraujasi vyno.

— Butelį Chateau, ačiū, — sako.

Bet jis greičiausiai turi galvoje Bordeaux arba Bourgogne. Stiuardesė santūriai nusišypso ir skubiai paduoda jam butelį raudonojo vyno.

Brūžuodama nailoninėmis kojomis, stiuardesė neša padėklą su drėgnais šiltais rankšluostėliais rankoms nusišluostyti. Laiko jį taip tvirtai, lyg kabėtų vaikas. Rankšluostėliai sulipę, todėl sugnybusi sidabrinėmis žnyplėmis mergina juos papurto. Panašu į keistą minkštą žuvį, kratomą paukščio snape.

Pagal statistiką ore mylimasi. Galbūt šią akimirką jos kojomis varva sėkla. Kodėl jie buvo užsitraukę užuolaidas? Ar antrajam pilotui čiulpė? Ar zonoje be muitų buvo vietos fetišistiniam žaibiškam pasidulkinimui? Ar pokšėjo atsagstomos sagos, o kombinezono užtrauktukas ar atsitraukė lyg nudiriama oda?

Bet greičiausiai tai įprasti pietūs.

Prasidėjus filmui, atsistoju ir nuseku ją. Pakanka lėliukės žodžių ir priliesti jos ranką. Sunku pasakyti, kas suveikė — žodžiai ar tas lengvas prisilietimas. Bet greitai atsiduriame salono gale prie tualetų ir blausioje šviesoje šnekučiuojamės. Ji šypsosi, akimis sekiodama mano rankas. Ar mano rankos traukia dėmesį? Ar ji įsivaizduoja jas ant savo odos? O gal ieško? Gyvenimo linijos? Ar žiedo?

Kelios linksmos frazės, ir žodžiai ima nenutrūkstamai lietis, meiliai ir gausiai laimindami jos mėlynas akis, uogą primenančią jos grimasėlę, rankas, odą, kojas, krūtinės bangavimą uniformos iškirptėje, jos storus šviesius išpuoselėtus plaukus, kurie — čia tik aš taip įsivaizduoju — kutena man tarp sėklidžių, jos gražią tiesią nosytę, baltus kaip popierius dantis, jos šypseną, juoką, akis. Tas žodžių srautas įmanomas tik todėl, kad ištardavau „taip, ačiū“, kai ji atnešdavo nemokamus gėrimus.

Tas žaidimas. Tas šokis, toks lengvas, jei tik nereikia galvoti apie žingsnius.

Šis vyras nesijuokia. Bet ji to nežino. Nėra jokio kito džiaugsmo, tik tas, apie kurį jis dabar stovėdamas postringauja. Bet ji negali šito žinoti. Neįmanoma, kad ji tai žinotų.

Kvietimas jos glėbin susideda iš aštuonių skaičių ant popieriaus skiautės. Susukęs jį, įsikišu kišenėn. Ten pat yra ir kitas raštelis. Tas, kuris ir gulėjo tarp senų Monikos daiktų ir popierių. „Džekas Rotas Paskalis, viešbutis Four Seasons, 505 kambarys“, — užrašyta ant jo. Buvau ten. Mano darbe tai svarbu. Būti vietoje. Tačiau ne visada pasiteisina. Per laiką prie to priprantama. Bet būti reikia. Vietoje. Skiautė popieriaus. Naudojame popierių savo pasaulyje. Vis dar. Lindvigas sako, kad tai tik laiko klausimas.

Po mėlynomis antklodėmis miega keleiviai, lėktuvo videoekranu be garso plaukia vaizdai, salonu ateina stiuardas.

Ji nori eiti, bet sulaikau ją.

— Aš tik pačiupinėsiu, — gosliai pratariu uždedamas ranką ant jos krūtinės.

— Ne čia, — sako, bet nesipriešindama leidžia stipriai suimti spenelį.

— O maišelis?

— Juk dabar turi mano numerį, — sako šypsodamasi.

Paskubomis šmurkšteliu į tualetą.

— Nataša! Kur tu? — kažkas pasigenda.

Iš už durų žodis nuskamba kaip glostomas audinys. Nataša. Nataša Noiret. Gundanti aliteracija, tokia patogi ir maloni burnai. Kaip ir Monika Milazar. Tobulai išsklaidanti abejones, gaubiančias asmenį. Tarsi būtų kažkas slėptina. Kažkoks trūkumėlis ar yda.

Atsisėdu į savo vietą. Peržvelgiu daniškų laikraščių puslapius ir matau, kad byla jau beveik pamiršta. Kad jie, galima sakyti, taip ir nerado net menkiausio Monikos žudiko pėdsako.

4

Kastrupo oro uoste, išskleidę skėčius, nuo lietaus bėga žmonės. Turistai ir verslininkai strimgalviais lekia pasislėpti po prieangio pastoge.

Susirinkęs lagaminus, išeinu į ilgą uosto taką, pilną šlapių blizgančių automobilių. Pastatęs bagažą priešais save, žvalgausi jos. Bet negaliu rasti. Šiek tiek lukteliu, tada stveriu lagaminus ir pasuku prie laukiančiųjų taksi eilės.

Po ilgos kelionės lėktuvu vis dar jaučiuosi apsvaigęs. Svetimiems oro uostams ir naujiems skrydžių grafikams palieku nepažįstamą stiuardesę. Bet turiu jos telefono numerį, o pirštai tebejaučia suspausto spenelio stangrumą. Visa tai kainavo leistiną kiekį neapmuitintų cigarečių.

Šūkteliu taksi ir važiuoju tiesiai namo.

Pro automobilio langą skrieja žalia vėjų pustoma, nedidukų namelių pribarstyta Amagerio sala. Lietaus čiurkšlės tykšta į priekinį langą, o didelis valytuvas jas vis braukia ir braukia.

— Atostogos? — pasiteirauja vairuotojas.

— Darbas, — atsakau. — Sunkus.

Atsilošiu sėdynėje. Variklis vos vos girdimas. Beveik kaip tylus čiurlenimas. Automatiniai bėgiai persijunginėja lengvai kaip per sviestą ir užliūliuoja it piliulės.

Pliaupia.

Per Monikos laidotuves dulksnojo. Tai buvo prieš keturias savaites. Bet jos atrodo lyg metai. Arba sekundės.

Nepastebimas, beveik švelnus lietus biro drėgnomis dulkelėmis ant juodai vilkinčių žmonių minios, nulenktomis galvomis girgždinančios žvirgždėtus kapinių alėjos laiptelius. Visi ėjo lėtai, kartkartėm stabtelėdami, lyg neryžtingi žingsniai turėtų galią kažką uždelsti ar sulaikyti tai, kas jau įvyko.

Ėjau greta jos tėvų. Mūsų neskyrė niekas, išskyrus sielvartą. Tėvus skausmas iškreipė ir padarė neatpažįstamai svetimus, o aš buvau visiškai nuo jo atsiribojęs. Užverktas susiraukšlėjęs gražiosios mamos veidas, rodos, neteko raumenų bei skruostikaulių ir visiškai subliūško. Tarsi jo grožis būtų paskutinė dovana Monikai. O tėvo veidas susiaurėjo ir išblyško, akys užtino ir paraudo.

Visi stengėmės išlieti skausmą. Stengėmės iš tikrųjų įsivaizduoti, kas atsitiko, ir kad ši ceremonija paskutinė. Rodos, geriausiai tai sekėsi vyresniesiems, esantiems arčiau mirties ir patyrusiems visa tai jau anksčiau.

Veidai, giminės ir tolimi, beveik pamiršti pažįstami eidami pro šalį nutaisydavo keistas grimasas, paduodavo ranką, net nesuspėję spustelėti atleisdavo ją ir skubiai nužingsniuodavo šalin. Gal užleisdami vietą kitiems, o gal bijodami gauti antausį ar išgirsti priekaištą. O gal tiesiog iš nevilties, kad pametė žodžius, kurių niekas vis tiek neįstengtų surasti.

Inspektorius Klinkeris visą ceremoniją buvo nuošaly ir elgėsi labai santūriai, o karstą leidžiant į duobę atsistojo dar atokiau. Ranka braukė savo menkus nutriušusius plaukus. Jis nepriėjo.

Eva su Franku buvo nuostabūs. Ir Lindvigas. Į juos galima atsiremti. Lindvigas net pabučiavo mane. Sausai, į skruostą.

Einant į barą kavos, žingsniavau priešais Evą ir Franką. Žinau, jie neįtarė, jog girdžiu juos, taip pat žinau, kad jie nieko blogo neturėjo omeny.

Eva tyliai sušnibždėjo:

— Matei laikraštį?

— Tavąjį ar manąjį?

— Manąjį.

— Tai ne laikraštis...

Tokiame tad pasaulyje gyvename. Nežinome, ko iš savęs norime, jaučiamės tokie užsiėmę. Tarsi mums visuomet reikėtų ką nors įveikti. Tarsi visada ketintume kaip tik dabar užbaigti tai, ko vis tiek niekada neužbaigsime, kad galėtume pasiekti kažką, ko vis tiek niekada nepasieksime.

Pervažiuojame tiltus. Kopenhaga — tai stogai, smailės ir bokštai pilkame rūke lietui lyjant. Gyvenimas vyksta tik ant juosvo žvilgančio asfalto: ekspresionistiniai vaizdai, atspindintys šviesoforo spalvas — geltoną, žalią, raudoną. Dar tik po pietų, bet nuo sunkios debesų skraistės jau tamsu.

Vairuotojas žiūri į užpakalinį veidrodėlį. Apsigręžiu. Iš paskos važiuoja juoda „Mazda“.

— Ji mus seka? — paklausiu.