Michael Larsen - Netikrumas

Tai šit kokia pasimatymo priežastis — kontraktas. Monika Milazar po savo mirties banke paliko nepatikslintą, bet kažin ar nežymią sumą. Ne savo sąskaitoje, bendroje. Bendroje sąskaitoje. Nepanašu, kad Monika būtų norėjusi investuoti pinigus į vertybinius popierius, bet siekdama būti maloni ji galėjo prišnekėti apie ketinimą pirkti banko akcijų. Arba apsukrusis viršininkas įžvelgė galimybę be didelės rizikos realizuoti banko akcijas nieko neįtariančiam ir labai jau nepraktiškam paliktajam — antraip savo ir savo mylimosios finansinius reikalus jis tikrai labiau išmanytų. Pastaruoju atveju bankininkas, viską apsvarstęs, prasimanė šį pokalbį ir nusprendė pasinaudoti naiviu geraširdžiu žmogumi, kuriam net mintis nekiltų sulaužyti paskutinį mirusiosios norą.

— Kokią sumą ji ketino investuoti? — klausiu.

— Pusę.

Žiūriu jam į akis, įdėmiai spoksančias į mane. Svarstau, ar piktavaliai kaimynai, ar tokie tipai kaip šis skambina į mokesčių inspekciją įskųsdami žmones. Man dingteli, kad mes sėdime ir deramės.

— Sąskaitą pastaruoju metu papildė gana didelės sumos, — sako.

— Kada?

— Kovo mėnesį.

— Ar kalbėjotės apie tai su policija?

— Ne, nes nėra jokio reikalo. Bent jau dabar.

Bandžiau apsimesti šį tą žinąs apie sąskaitą, bet esu tikras, jis supranta, kad nieko nežinau. Be abejo, pati sąskaita man žinoma. Mes su Monika atidarėme ją atostogoms. Bet aš nežinau sumos. Norėčiau žinoti. O jis norėtų ja pasinaudoti.

— Pagalvosiu, — sakau. — Galbūt sutikčiau su trečdaliu sumos. Kiek tada liktų?

— Taip, dar liktų graži sumelė.

Prisilenkiu prie stalo užgesinti cigaretės.

— Kiek?

— Dabar pinigai padėti į paprastą taupomąją sąskaitą, taigi palūkanos ne per didžiausios. Bet ji šitaip norėjo. Kaip tik dėl to mes svarstėme galimybę...

— Kiek? — klausiu.

— Du milijonai kronų.

Neįsivaizduoju, ką sakyti. Tarsi buvau pasiruošęs, kad Monikos nusikaltimo dydis tiesiogiai proporcingas sumos dydžiui. Ir kad mano kančios dydis tiesiogiai priklauso nuo abiejų sumos. Kalbėdamasis su viršininku supratau, kad šnekamės apie nemažus pinigus, bet negalėjau įtarti, kad tai tokia didelė suma. Maniau, bus kokia pora šimtų tūkstančių, galbūt ketvirtis milijono, bet ne daugiau.

Viršininkas žiūri į mane.

— Suma jus nustebino?

Galiausiai susitvardau. Papurtau galvą.

— Klausykit, tegul milijonas kronų lieka sąskaitoje, o už likusius pinigus galite pirkti akcijas.

Jis visas nušvinta.

— Neskaitant pusės milijono, kurio man reikia dabar pat, — sakau.

Stodamasis ištiesiu jam ranką.

— Bet reikia pasirašyti tam tikrus popierius, — taria sunerimęs.

— Tiesiog atsiųskite juos. Visiškai pasitikiu jumis. Pažadu pasirašyti po jūsų akcijomis.

— Puiku, puiku, — sako trupučiuką sumišęs. — Eime prie kasos.

Sumą gaunu stambiomis kupiūromis. Ore tvyro įtampa, net virš merginos, įtraukusios sumą į kompiuterį ir skaičiuojančios banknotų krūveles.

Po to bankininkas Štūris nulydi mane iki pat durų. Mergina lieka sėdėti įsivaizduodama, kad štai išėjo vienas laimingasis. Vienas piniguočius. Kažin ar jie gali surasti mane savo kompiuterių galiniuose įrengimuose? O ar gali įkišti nosį į Monikos Milazar slaptą karalystę? Galbūt jie irgi svajoja. Per akimirksnį pasikeisti. Bet tai niekuomet neįvyks. Jie per daug protingi, kad loštų. Jų griežtuose biudžetuose nėra vietos žaidimams ir loterijoms, ir jei jie negaus palikimo ar nepadarys kokio nusikaltimo, po dvidešimties metų ištikimos tarnystės ir daugybės mechaniškų algos pakėlimų tame pačiame filiale viskas liks po senovei. Niekada niekas nepasikeis. Kas dieną jie galės prisiliesti prie svaiginančių sumų ir neįtikimų turtų. Bet tai bus klientų pinigai. Ir niekada nebus kitaip, nesvarbu, kokias akcijas ir obligacijas jie pirktų. Daugelį metų diena po dienos juos kamuos pasipiktinimas ir savigrauža. Pavydas ir niekingai rusenanti neapykanta tiems, kurie turi. O išlieti pykčio nebus kaip. Na, gal tik nubaudžiant prasiskolinusius klientus nepalankiomis palūkanomis. Bet kai ir šie klientai išlakstys į draugiškiau nusiteikusius bankus, jie patys bus nubausti. Prarasti klientus niekada nebuvo populiaru. Tai paprasčiausiai neapsimoka.

Tiesa yra ta, kad turtas nėra jokia dovana. Turtas yra vargas. Du milijonai kronų nuskurdino mane.

— Pažadu, nesigailėsite, — sako jaunasis viršininkas prilaikydamas duris.

— Iš kur jūs galite žinoti, ko aš gailiuosi?

Tada išeinu. Niekieno nesustabdytas.

Mes praleidome kartu dvejus metus. Monika ir aš. Ir imu suprasti, kad niekuomet jos nepažinojau.

Iš banko užsuku į redakciją paimti laikraščių ir seno pašto. Čia nerandu nei Solkerio, nei Boriso. Tada apvažiuoju uostą, pasižvalgau į Zunde stovinčius laivus. Pravažiavęs pro krovinių terminalą, pasuku prie Frederiksholmo fiordo ir Šiaurinės krantinės. Pučia silpnas vakaris, bet šilta. Už laivų boluoja žuvėdrų taškeliai, girdėti iškilus keltų sirenų kauksmas. Surūkau cigaretę. Išsiimu nuotrauką. Sėdėdamas spoksau į ją. Jos perkreiptą veidą. Jo akis, beveik varvančias prakaitu. Vienaip ar kitaip turiu šią nuotrauką priimti, susigyventi su ja. Nesuprantu, kaip žmonės gali fotografuoti tokius dalykus. Kiek prisimenu, niekada nefotografavau Monikos nuogos. Neturiu net nuotraukos, kur ji būtų nuoga iki pusės. Negaliu susieti jos su ta nuotrauka.

Kažkada turėjau pažįstamą, dirbusį vienos danų fotografijos firmos filiale. Jis pasakojo, kad jie su kai kuriais kolegomis kartą per savaitę rengdavo fotografijos vakarėlius, kurių metu žiūrėdavo asmenines žmonių nuotraukas. Pačias intymiausias, žinoma. Ši tradicija dabar greičiausiai išnyko paplitus „nuotraukų per valandą“ paslaugai.

— Net nesusapnuotum, ką žmonės fotografuoja, — pasakojo jis. Buvo pažadėjęs man, kad kurį nors kartą vakarėlyje galėsiu dalyvauti ir aš, bet nieko iš to neišėjo.

Tyrinėju nuotrauką. Nesuprantu. Bandau atsiriboti nuo jos. Žiūrėti į ją kaip svetimas. Tik šitaip galiu ją priimti.

Po to važiuoju į banką. Savo filialą. Suspėju pačiu laiku prieš uždarant. Mano džiaugsmui, krūvelėmis supakuotus pinigus jie priima be tuščių kalbų. Baiminausi prieštaravimų ir inkvizitoriškų klausimų, tačiau nieko panašaus. Apsižvalgau, viskas ramu. Policija neįsiveržia areštuoti manęs. Nieko neįvyksta.

— Laimėjimas? — pasidomi moteris prie stalo.

— Ne, ne visai.

— Dabar laimi nemažai žmonių.

Flirtuodama padeda ant stalo kvitą, kad pasirašyčiau.

— Beje, aš neseniai likau viena, — šypsosi.

— Aš irgi, — atsakau.

Važiuoju už miesto, per laukus, pro ežerus. Pro automobilio langą akį traukia subrendę bukų pumpurai, vėsios vilų pelkelės, baltai rausva lapija. Gegužė. Kylant senais pažįstamais keliais užplūsta prisiminimai.

Monika nušviesta gegužės dienų saulės. Ji sėdėjo čia juokdamasi ir čiauškėdama vieną drėgną vasarą, kuri vis dėlto atminty iškyla kaip saulėta. Vakarais pro tamsos skraistę mačiau ją savo mažytėmis rankutėmis suimant arbatos puodelį. Sutemų valandomis už pinučių jaučiau ypatingą vėsą tarp kojų.

— Elkitės kaip dera suaugusiems žmonėms, — sakydavo kiti, kai Monika, kaip paprastai, užsilipdavo man ant pėdų ir rankomis apkabindavo kaklą.

Kai tai atsitiko, su tėvais apie ją beveik nesikalbėjome. Ir aš beveik nemačiau jų.

Atvažiavęs mamą randu sode. Apsiavusi botais ji kaupia lysvę, užsisukančią prie kelio. Darbinėmis pirštinėmis pešioja žolę prie pat gyvatvorės, todėl iš pradžių nepastebi, ir tik tada, kai atsidūsėdama ištiesia nugarą, pamato mane, einantį sodo takeliu. Kauptuką įbeda žemėn, į karučius numeta rankoje laikytas piktžoles.