Michael Larsen - Netikrumas

Ji įsispraudusi į nertinį: taip keistai, kad jis primena mažutę aptemptą išeiginę suknelę. Natašai timptelėjus jį žemyn, pro viršų išsprūsta rudi ir gruoblėti krūtų speneliai. Vejuosi ją per stalus ir kėdes, kol pagaunu.

Švokšdamas užgulu ją ir stipriai suimu rankas. Nutraukęs nertinį, įkišu ranką jai į tarpukojį. Užčiuopiu nuogą, nuo skysčio sudrėkusią makštį. Nubučiuoju ją visą iki pat pilvo ir galva panyru tarp kojų. Veidu apvaliais judesiais trinu jos tarpukojį, kandžioju ir čiulpiu švelnias rožines spalvas bei meilės kauburėlį, nuogą ir švelnų tarsi tuoj prasiskleisianti tulpė.

Nataša dejuoja. Atsigulu ant jos.

— Branginamės? — sakau.

— Plėšrūnai turi teisę pirma pažaisti su savo auka.

Pabučiuoju ją į kaklo duobutę ir įkišu piršto galiuką į makštį.

— Tu — puiki auka, — pratariu.

Ji atlošia galvą ir užverčia kaklą lyg pasiduodama.

— Kas sakė, kad auka esu ašį — atsikerta.

8

— O, man tai patinka.

— Sultys?

— Ne. Sperma. Ji varva iš manęs.

Sėdime prie pusryčių stalo. Ji tik su kelnaitėmis ir marškinėliais, skolintais iš mano spintos. Krūtys per audinį pūpso kaip šešėliai.

— Ar neturi kitų Monikos nuotraukų? — paklausia, kai geriame kavą.

— Kam?

— Juk ne pro šalį žinoti, kas konkurentė. Tu nedaug apie ją kalbi. Ką ji tau padarė?

— Aš maniau, kad merginos nekenčia kalbų apie buvusias meiles.

— Būna išimčių, — nesutinka ji.

— Pavyzdžiui?

— Kai jos tokios gražios, — sako ji rodydama į krūvelę nuotraukų. Po to paima vieną į ranką ir apžiūri vertinama mina. — Tada pasidaro smalsu.

— Kas?

Ji žvilgteri į mane.

— Smalsu išsiaiškinti, dėl ko viskas iširo.

— Dabar tai praeity, — bandau išsisukti.

— Kas praeity?

Nežinau, kodėl nieko jai nepasakoju. Tiesiog atrodo, kad tai nedera. Imti Monikos nuotraukas taip pat atrodo neteisinga. Rodos, ji tebeplazdena kambariuose, tebegyvena čia, neregima, netrikdoma, tyli, ir tik užsinorėjusi pakvėpuoti grynu oru suvirpina užuolaidas. Niekaip negaliu suprasti, kaip Nataša nieko negirdėjo apie tai. Neskaitė. Nesuprantu jos.

Parodau Natašai ką turiu po ranka. Nuotraukas iš atostogų, švenčių, pajūrio, gimtadienių, Kalėdų. Yra nuotraukų iš mano darbo, iš Parlamento — tada dar buvau neapsiplunksnavęs reporteris, ir iš Tailando perversmo. Nataša klausinėja vardų, metų, įvykių, tačiau labiausiai ją domina Monikos darbo nuotraukos.

— Keista, kad niekada jos nemačiau, — stebisi.

— Ar tu tikra, kad niekada jos nematei?

Prisimerkia.

— Manai, kad meluoju?

Šypteliu ir imu rinkti nuotraukas.

— Žinoma, ne.

— Viskas? — paklausia žvalgydamasi po stalą.

— Mažai?

— Visada mažai.

Nataša pagelbėja man surinkti nuotraukas, o aš padedu jas į dėžę prie kitų. Tada ji pasižiūri į laikrodį ir atsistoja.

— Man jau metas eiti, — taria.

Kai Nataša iš erkerio skambina taksi, regiu jos siluetą lyg pro miglą. Ji pasiteirauja apie įbrėžimą ant stiklo. Sakau, kad jis visuomet čia buvo. Staiga man dingteli, kad policija galėjo nepastebėti jo tą vakarą, kai lankėsi bute. Gal jis iš tiesų čia buvo visą laiką. Nuo pat tada, kai mirė Monika. Bet nuveju šią mintį. Žinau, kad taip nėra.

Vilkdamasi paltą Nataša stabteli ir susimąsto. Staiga įsikabina man į apykaklę ir pabučiuoja. Tada truputėlį atšlyja ir pasižiūri į mane.

— Tai netyčia, — teisinasi.

— Kas netyčia?

— Šitas bučinys.

— O atrodo, lyg būtum suplanavusi.

Nusišypso.

— Galbūt, — sako.

Gal tai dėl uniformos. Ji tokia panaši į Moniką.

Prie durų Nataša atsigręžia.

— Trečiadienį? Per pietus? „Trijuose bokštuose“?

Linkteliu.

Pabučiuoja į skruostą, tada pakreipia mano veidą ir nutrina lūpdažius. Monika irgi visuomet taip darydavo.

— Maišelį, — prisimena ji.

Nuėjęs išnešu jai maišelį. Atidaręs pasižiūriu vidun.

— Viskas yra.

Ir tada tarsi perkūnas iš giedro dangaus:

— Mylėk mane, kaip Moniką mylėjai.

Pasižiūriu į ją.

— Kas sakė, kad mylėjau Moniką?

Viskas įvyksta netikėtai: plaukia vaizdai su ja, gulinčia ant stalo beveik iki kaklo užversta uniforma ir plaukais, surištais į kietą stulpelį.

Kai iš gatvės supypina taksi, jos užpakaliukas lipnus ir blizgantis.

— Šiaip ar taip, visai neblogai, kad esu stiuardesė, — sako ji. — Kai tau nusibosiu, bet kada galėsiu pereiti į Britų avialinijas.

Kai apgirtęs nusvirduliuoju į tualetą, užuodžiu, kad mano rūbai atsiduoda užgesusiu laužu. Per daug rūkau.

Išsibudinu tik pastovėjęs dušo garsų kišenėje. Rytais vangiai prisikeliu gyvenimui. Dabartis atrodo netikra kaip sapnas. Tik labai labai pamažu imu justi barbenančius it lietų lašus. Atrodo, praradau jutimo dovaną. Tarsi manyje būtų kažkas užsikirtę. Blogiausiomis dienomis jaučiuosi tik kaip svetimų sapnų dalyvis.

Ne visada taip buvo. Kažkada visi mano poelgiai man buvo aiškūs kaip šviežia šalna. Iš baugščiai užriestų liežuvėlių išviliodavau saldžius mergiškus bučinius. Nuo nesibaigiančių gatvės muštynių vaikščiodavau nubrozdinta oda ir pajuodusiomis sutinusiomis akimis. Plaučiai atrodė perregimi lyg skaidrus vanduo, o burnoje jusdavau rudens skonį.

Kartą, kai buvau visai mažas, nužingsniavau per sniegą atbulas — šitaip maniau apgausiąs suaugusiuosius. Bet prisnigo šviežio sniego, ir niekas nepamatė, kad aš apskritai čia praėjau.

Naktį buvau toks girtas, kad net neprisimenu, apie ką kalbėjomės. Bet subraižyta nugara išduoda Natašą aštriais nagais įrašius odoje žinią.

Atidarant pako snapelį, pasigirsta sausas kartono pokštelėjimas. Nenugriebtas pienas. Po lieso atrodo lyg gertum grietinėlę. Suglamžau paką ir nukraustau stalą.

Skambinu į redakciją. Paprašau Stelos. Prie komutatoriaus sėdi Mimi.

— Sutvarkei banko reikalus?

— Taip, — sakau.

— Viršijai kreditą?

— Galima ir taip pasakyti.

Tada mane sujungia su Stela.

— Antrą kartą sekėsi šiek tiek geriau, — sako. — Dabar beliko padaryti atranką. Tave domina tik susiję su Los Andželu, ar ne?

— Taip, ačiū.

Kompiuterio reikalus kaip visuomet palieku Stelai. Ji — ekspertė. Atėjo pas mus iš Dianės kompiuterių centro. Dar prieš jam tampant InfoScanu. Stela sako, kad pats turėčiau išmokti, bet man nekyla rankos. Visame pasaulyje yra per trisdešimt tūkstančių duomenų bazių. Galva sukasi vien nuo minties apie įvairiausius painius ieškojimo būdus skirtingose bazėse. Stela sako, kad sunkiausia surasti reikiamas bazes. O kai pasiskundžiu, jog net vienoje bazėje vartojami skirtingi kodai, ji atsikerta šitaip: „Motina juk irgi neauklėja visų savo vaikų vienodai“.

— Jau beveik baigiu parengti tau sąrašą. Tikiuosi, jis tau pravers.

— Kada galėsiu pasiimti?

— Greitai. Turiu ir kitų darbų.

— Žinau.

Netrukus aukštai debesyse Nataša ims dalyti maistą. Galbūt šią akimirką jos kojomis varva užsilikusi sperma. O gal ji sudžiūvo į plutelę kaip užsitraukusi žaizda.

Aukštybėse po Dievu.

Barbenant dušui, perkratau šios nakties įvykius. Kas iš tiesų įvyko? Negi per daug sau leidau? Ar ji suprato, kas aš per tipas? Ar ji pirmą kartą permatė netgi save? O gal vis dėlto žinojo visą laiką? Gal nebūtų sužinojusi šito, jei nebūčiau jos užkimšęs, surišęs rankų už nugaros ir šnabždėjęs į ausį begėdiškus žodžius? O gal iš tikrųjų ji visai ne tokia? Ką aš pasakiau? Ir ką Dievas pasakytų apie visa tai?