Michael Larsen - Netikrumas

O jei aplinkybės būtų kitaip susiklosčiusios?..

Kažkada permiegojau su viena tailandiete. Ar jos skurdu galima pateisinti prostituciją? Paaiškinti ją? Taip, aš būčiau galėjęs užjausti tą merginą, piktai kaltinti dėl jos kitus. Nelygus turto padalijimas. Socialiniai skirtumai. Bet ar būčiau galėjęs ją mylėti? Ar ekstremalus elgesys nebuvo jos identiteto dalis? Ir jei nepasitaikė pamatyti savo mylimosios ekstremaliose situacijose, ar tai reiškia, kad taip ir nepažinai jos iki galo?

O gal aplinkybės viską pateisina?

Nataša. Ką pasakiau jai? Ką pažadėjau? Ir ką aš norėjau išbandyti? Ją? Ar save patį?

Ar Dievą?

Tvarkausi. Vokus su nuotraukomis padedu atgal į spintą darbo kambaryje. Čia pat stovi taurės, trofėjai, sulankstyti ir pažaliavę tarsi tolimos praeities liekanos. Prabėgusios jaunystės ir daugybės sportinių varžybų reminescencijos. Varis ir apsinešęs alavas sudaro antikinį įspūdį, tarsi jie priklausytų tolimai, jau seniai išnykusiai civilizacijai. Net kai nustojau juos valyti, jie ir toliau tarnavo pagal paskirtį. Išsaugojo mano pergales ir padarė jas regimas. Ir dr. Filipui jie turi simbolinę vertę. Trofėjai svarbūs, sako jis, nes gerų rezultatų visuomet lengviau pasiekti žmonėms, turintiems laimėjimų patirtį.

Čia dažnai ieškau prieglobsčio. Savo kambaryje. Bet po šios nakties jaučiuosi ypatingai pavargęs.

Žvilgsnis užkliūva už dėžės su senais Monikos mokykliniais rakandais. Kažkada aptikau juos ant aukšto, pakištus po sena komoda. Joje gulėjo ir seni laiškai bei atvirukai, kuriuos Monika siuntė man iš savo kelionių. O po laiškais gulėjo raštelis su užrašu: „Džekas Rotas Paskalis, viešbutis Four Seasons, 505 kambarys“. Raštelyje matyti dryžiai, lyg ji būtų norėjusi žodžius ištrinti, ir jis suglamžytas, lyg būtų visai nereikšmingas arba labai svarbus. Nežinau, kada jis buvo parašytas. Be abejo, galima surasti tūkstantį paaiškinimų. Vienas jų — kad kažkurią dieną namo grįžau anksčiau nei įprastai, ir ji paskubomis paslėpė popierėlį, o po to pamiršo. Tokiu atveju jis rašytas anksčiau nei kovą, nes Monika gyveno pas Marianą visą kovo mėnesį. Tačiau atstatyti visą teisybę neįmanoma.

Viskas susidėliojo į vietas, kai pasitelkiau pavydą. Bet kas tas Džekas Rotas Paskalis? Šito ji neatskleidė.

Dr. Filipas moko apie dvi skausmo rūšis. Yra skausmas, išliejamas verkiant bei guodžiantis, ir yra mano skausmas. Didelis, juodas, užgniaužtas.

Nors daktaras vis dar nėra tikras.

— Blogiausia būna netikrumas. Bet jūs gi žinote.

Netikrumas. Ar tik jis? Vadinasi, tereikia atskleisti Džeko Roto Paskalio vardą? Tikrumas. Kad nuotraukoje yra jis. Bet ar tai viskas? O gal esmė ta, kad norisi nudirti jam veidą?

Paėmęs dėžę su senais Monikos laiškais, įsitaisau svetainėje. Skaitau, bet nerandu nieko nei apie bendros sąskaitos sumą, nei apie slaptus meilės pasimatymus. Ar buvo kitas? Ar jis buvo juo? Meilužiu? Džekas Rotas Paskalis?

Neišbaigtos raidės bėga popieriumi lyg reti siūlo dygsniai: trumpos glaustos žinutės, jaudinantys neryžtingos pieno baltumo rankos raštai. Vietomis rašalas išdilęs, likusios tik melsvos dėmelės lyg melsvi nutrupėję dažai. Nuo saulės popieriai pagelto ir šiek tiek susiraukšlėjo kaip rudeniniai lapai, susiriečiantys geltonoje mirties agonijoje. O gal jie paprasčiausiai susiriečia miegui? Laiškai nereikšmingi, be šifruočių, kodų, paslapčių, kurias reikėtų atskleisti. Bet jie lyg rastas gintarėlis turi jausminę vertę. Gintaras — tai rudos medžių ašaros arba lipnus kraujas, ir tik po daugelio metų, išskalautas tolimos žemės pakrantėn, jis tampa vertingas. Dabar jis bevertis. Kaip ir išsipūtusi sąskaita. Tik netikrumas. Ir nieko daugiau.

Paėmęs telefoną skambinu Marianai.

— Man reikia žinoti daugiau.

Ji atsidūsta.

— Martinai, tau neatrodo, kad turėtum palikti šį reikalą sutvarkyti policijai?

— Policijai? Jie gi vis dar mano, kad tai aš.

— Bet tu turi savo liudininką, — sako ji.

Savo liudininką. Taip. Su visu telefonu nueinu į erkerį ir pasižiūriu kiton pusėn. Jos nėra. Kai policija atsisakė kelti kaltinimą, kurį laiką svarsčiau, kas galėjo mane „matyti“. Bandžiau išklausti komisarą Klinkerį, bet jis nesidavė.

— Jūs puikiai žinote, kad apie bylą su jumis kalbėti negaliu, Molbergai.

— Bet aš — jos sužadėtinis.

— Kaip tik dėl to.

Buvo apklausti visi Monikos pažįstami. „Paprastai kaltininką randame tarp pažįstamų“, — pasakė Klinkeris, duodamas suprasti, kad į įtariamųjų sąrašą įtraukė ir mane. Baisu prisiminti visas kvotas ir pažeminimus.

Kai pagaliau atsirado mano liudininkė, niekas manęs neatsiprašė ir nieko nepaaiškino. Beje, jie liovėsi viešai skelbę detales. Viena jų buvo ypač įdomi.

— Mūsų nuomone, dabar tai neturi didesnės reikšmės. Ir jums pačiam ar ne geriau, kad jūs dabar laisvas?

— Tai gal turėčiau jaustis dėkingas?

Neliko nieko kito, kaip manyti, jog mano liudininkė buvo mergina iš namo priešais. Ji ten buvo. Ji mane matė. Tačiau vis tiek nenustoju stebėtis, nes, kiek pamenu, visą tą vakarą mano žaliuzės buvo nuleistos. Atmintis dažnai pasišaipo iš žmonių. Ypač, kai kalbama apie liudininkų parodymus. Neįtikėtina, kiek mažai detalių prisimename. Tarsi mūsų ten būtų net nebuvę. Tarsi nebūtume dalyvavę. Galbūt aš pats blogai prisimenu. Bet man vis dėlto dingojasi, kad alibi įsigijau dėl spragos jos atmintyje. O gal pakėliau žaliuzes išgirdęs triukšmą gatvėje? Galbūt ir ji tą pačią akimirką iš smalsumo priėjo prie lango? Galbūt dėl to ir pamanė žaliuzes buvus atidarytas visą vakarą ir mane patį taip pat buvus namuose. Dar neištaikiau progos pakalbėti su ja pačia.

Gatvėje nė gyvos dvasios. Greta įėjimo į namą priešais stovi juoda „Mazda“. Nežinau, ar ta pati.

Po parduotuves ryžtingai šaudo merginos. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad jos dirba pardavėjomis madingose parduotuvėse, bet jos galėtų būti ir gerai apmokamos manekenės, įdegusios fotoaparatų šviesose. Tas pritrenkiantis perteklius, įsiveržęs čia pastaraisiais metais ir begėdiškai traukiantis dėmesį bei bylojantis pats save, — jis kažkodėl nesusilaukia socialinio pasipiktinimo ar nepritarimo. Mes tik stebime, kaip tai vyksta, ir nieko daugiau.

— Turi dar kažkas būti. Ji turėjo su kuo nors susitikinėti.

— Ji nesusitikinėjo.

— Ji gyveno pas tave visą mėnesį, Mariana. Jūs miegodavote kartu?

— Ne, ji miegodavo svetainėje. Bet nakvodavo čia kiekvieną naktį.

— Turėjo būti kitas.

— Nebuvo.

— Su kuo ji turėjo susitikti tą dieną?

— Nežinau, Martinai. Buvo sunku su ja susikalbėti. Man atrodo, ji bijojo.

— Bijojo?

Ji atsidūsta.

— Jei būtų buvęs kitas, ji būtų man papasakojusi. Bet ji nieko nesakė.

— Kodėl ji nenorėjo manęs matyti?

— Nežinau, Martinai. Tikrai nežinau. Ji nieko nesakė. Ji nenorėjo apie tai net kalbėti.

Gatvėje pasirodo du vyriškiai. Vaikštinėja priešais pastatą. Vienas atsirakina įėjimo duris, jie atsisveikina, antrasis nueina toliau.

— Tu išprotėsi galvodamas apie tai, Martinai. Palik tai policijai.

— Turi būti kažkas daugiau, Mariana. Ar neprisimeni dar ko nors?

Ji susimąsto.

— Vienintelis dalykas — siuntinys.

— Siuntinys?

— Vieną dieną jai atėjo kažkoks siuntinys. Knyga ar dar kažkas. Nežinau, kas ten buvo. Nustebau, nes niekas nežinojo, kad ji gyveno čia. TU jai nieko nesiuntei?

— Ne. Kur tas siuntinys dabar?

— Nežinau. Ieškojau jo, bet negalėjau rasti.