Michael Larsen - Netikrumas

Kodėl aš negaliu taip elgtis? Kaip Lindvigas? Juk taip daro ir kiti. Supaprastina save taip, kad nebekiltų vidinių prieštaravimų. Netikrumo. Abejonių.

Nepasitaikė sutikti kito tokio žmogaus, kuris galėtų įsimylėti kaip Lindvigas. Su didingu atsidavimu jis puola iš vienos nelaimės į kitą ir visuomet, netgi ištikus nesėkmei, nenustoja mėgautis. Galbūt dėl to ir mažumų akys dega aistra net tada, kai jie dalijasi baisiausiomis savo negandomis. Apibrėždami save, jie apibrėžia savo skausmą. O aiškiai apibrėžtą skausmą, kad ir baisiausią, iškęsti lengviau nei neregimą kančią.

Lindvigas neturi tėvo, todėl yra toks, koks yra. Taip pasakytų dr. Filipas. O aš tapau žurnalistu, kad įtikčiau savo tėvui, kuris, aišku, tapo tuo, kuo tapo, kad įtiktų savo tėvui. Kaltė nusikelia į labai tolimą praeitį. O nusikaltimas simbolinis. Tai net ne nusikaltimas. Jame nėra tikro kaltininko. Vis dėlto turiu atsakyti. Bausmė ištariama kiekvienam žmogui. Nors ją lyg ir nebūtina atlikti. Tarsi kaltė savaime būtų pakankama bausmė.

Reikalavimai man pažįstami nuo mažumės. Visuomet kas nors būdavo negerai. Galbūt šitaip galima paaiškinti mano nerimą — juk net paguodą turėdavau nusipelnyti kaip pagyrimą. O nepakeliamas silpnumas būdavo atmetamas. Pamažu jis kaupėsi, virsdamas chronišku galvos skausmu, maudimu kaktoje, kuri užtat nustojo bijoti. Jausmai sustingdavo į ledą, ir kietumas galiausiai tapo stiliumi — užšalusia išgryninta forma, pretenduojančia į harmoniją, kuri iš tikrųjų nebuvo gilesnė ir tobulesnė už jos žodinę formuluotę.

O, dr. Filipas su pasigardžiavimu pasinertų į šią puotą! Bet nesuteiksiu jam malonumo. Net jei visų mano pastangų priežastis buvo tėvo šaltumas, tegul dr. Filipas paklaidžioja savo teorijose apie tai, kad neurotiškam pacientui, turinčiam nugalėtojo patirtį, rezultatų pasiekti lengviau.

Drumzlinos kaltės ir atsakomybės sąvokos Lindvigo pasaulyje visai neegzistuoja. Aistrų yra, bet jos švarios, tobulos, kraštutinės. Lindvigas mėgaujasi gyvenimu ir per visą savo amželį viską yra gavęs dovanai. Butą su trijų kambarių apartamentais tiesiog į uosto pusę neaišku prieš kiek metų jam padovanojo vienas homoseksualus turtuolis, niekada negalėjęs pamiršti Lindvigo, net šiam atsisakius bendrauti. Ištisus dvejus metus plaukė dosnios dovanos ir įspūdingos sumos, kol galų gale Lindvigas tiesiai šviesiai davė suprasti, kad tarp jų viskas baigta amžiams. Tada vargšelis nusižudė ir Lindvigui testamentu užrašė visą savo turtą, o šis nuo to laiko kaip įmanydamas jį švaistė.

— Kaip Los Andželas? Papasakok apie jį. Gersi kavos? — sako stodamasis ir duodamas ženklą sekti paskui.

Ant padėklo dėliodamas puodelius, sausainius ir kavą, išsiblaškęs klausosi manęs. Los Andželo nepalyginsi su Lindvigo nuotykiais. Kaip visuomet sudvejoju, ar jis apskritai gali sutelkti bent šiek tiek dėmesio į mano reikalus.

Grįžę į svetainę, susėdame. Lindvigas pila kavą.

— Vadinasi, susiradai merginą.

— Galima ir taip pasakyti.

— Ir ką tu jai jauti? — pasidomi.

— Ką jaučiu? Nė pats dorai nežinau.

— Ir vis tiek gulatės į lovą?! Aš pakraupęs.

— Aš gi ką tik su ja susipažinau. Tavęs paklausius atrodo, lyg mes nieko kito daugiau nebūtume darę.

Šypsosi.

— Tai ką dar darėt?

— Nieko. Aš ką tik su ja susipažinau.

Šypsosi.

„Pakraupęs“. Aišku, kad ne. Bet, jei tik tai nėra tiesioginės nevaldomos aistros, Lindvigas visuomet išrikiuoja savo moralinius ginklus ir ima pulti. Galbūt šis teisuoliškas kitų smerkimas jam leidžia apginti trumpus meilės nuotykius, kuriais jis toli pranoksta kitus. Niekas niekada negalėtų apkaltinti jo pasidavus menkam biologiniam instinktui, nes, dalydamasis kiekvienu nauju romanu, Lindvigas visą istoriją tiesiog akyse pavaizduoja kaip tikrąją didžiąją meilę.

— Jei nežinai, ką jauti, tai kam gulatės į lovą? — pakartoja jis, išlaikydamas pasipiktinusį toną.

— Nežinau, — sakau. — Ji palaiko mane.

Staiga Lindvigas ištempia ausis.

— Ir kaipgi ji tave palaiko? — juokiasi. Savo klastingu juoku.

— Gal mes tik guodžiame vienas kitą, — sakau ir saldžiai nupasakoju jos panašumus su Monika. — Aš galbūt irgi primenu Nutašai mylimąjį, kurio ji niekaip negali pamiršti.

Lindvigo nuomone, tai taip patetiška, kad vemti verčia. Tačiau jis surimtėja. Pasižiūri į mane.

— Įsivaizduoju, kaip jautiesi, — sako.

— Tiesą sakant, nemanau.

— Kodėl nekalbi apie tai?

— Ką turi galvoje?

— Pasakyk, ką jauti. Dėl Monikos.

— Nieko nejaučiu.

— Praeis, — sako.

— Visi taip sako.

Žvilgsniu perbėgu jo knygų spintas. Filmus. Vaizdajuostes. Filmai ir kompiuteriai — visas Lindvigo gyvenimas. Kartą jis pasakojo turįs jų šimtus, taip, gal net tūkstančius. Palėpė, ir ta prikimšta visokio plauko filmų. Pirmiausia tai vaidybiniai filmai — ir pirktieji, ir piratinės kopijos. Pastarosios gautos per slaptus ryšius su filmų studijomis ir sudaro kolekcijos daugumą. Kolekcijos asortimentą Lindvigas paįvairinęs rafinuotomis retenybėmis, be kurių neapsieina nė vienas šio hobio mėgėjas. Tarp jų galima rasti ištrauką iš vienintelį kartą per televiziją transliuotos mirties bausmės elektros kėdėje, taip pat Zaprudos įrašą su Kenedžiu, darytą daug anksčiau prieš „JFK“ filmą, ir nesuskaičiuojamą daugybę pornofilmų, apie kurių turinį nedrįstu net pasiteirauti. Yra nelegalių filmų su seksualiniu vaikų išnaudojimu ir juostų su baisiausiomis katastrofomis, kur vienas siaubas veja kitą, — pastarieji — kolekcijos perliukai. Nejučiomis Lindvigas perėjo į naują gyvenimo etapą. Dėl viso šito jam nebekyla jokių klausimų.

Gerdami kavą žiūrime kruvinus įrašus iš irakiečių okupuoto Kuveito. Jie gan neaiškūs, migloti, vaizduoja, kaip kažkokie vyrai, panašūs į Irako kareivius, išprievartauja ir suluošina tris moteris. Lindvigo pasakojimu, įrašai daryti kažkokio ispanų mėgėjo ir įvežti kontrabandos būdu. Pabaigoje vienai moterų lakštu popieriaus perpjauna kaklą.

Panašių filmų Lindvigas turi metrais. Niekas nežino, kas jų autoriai ir iš kur jie gauti. Daug ką ilgainiui įrašinėdamas televizijos kanalus surinko jis pats, bet tarp jų yra dalykų, kurių kilmės istorijos nenorėčiau išgirsti.

Tysodami ant sofos svetainėje siurbčiojame kavą. Ekranu be garso bėga Čelendžerio tragedijos vaizdai. Vaizdas sproginėja ir virpa kaip fejerverkas. Į mėlyną orą išsiveržęs liepsnos stulpas atrodo lyg pieno šlakelio debesis arbatos puodelyje.

— Matai, koks blogas vaizdas, — komentuoja vangiai. — Tiesiog neįtikėtina, kad šiais laikais turime žiūrėti kažką panašaus.

Kurį laiką stebiu jį. Nuo šitų vaizdų Lindvigas niekada nepavargsta. Nežinau, ar jie giliai jį užgauna, ką jis iš tikrųjų galvoja, ko ilgisi ir kokia praeities netektis gena jį prie šitų baisybių.

— Lindvigai, tu man pasakytum, jei Monika būtų turėjusi kitą, ar ne?

Jis atgręžia veidą.

— Kodėl taip sakai?

Gūžteliu pečiais.

— Gal kad išvengtume kokio nors neteisingai suprasto lojalumo.

— Monika neturėjo kito, — sako. — Bent kiek aš žinau.

Ištraukiu nuotrauką.

— Pažiūrėk, — sakau paduodamas ją Lindvigui.

— Kas tai? — atsisėda.

— Reikia klausti, kas čia tokie?

— Monika?

— Akivaizdu. Bet kas jis?

— Nežinau.

— Niekas nežino.

— Rodei policijai?

— Ne.

— Kodėl ne?

— Jie vis dar mano, jog tai aš. Kaip tau atrodo, ką jie pagalvotų, jei parodyčiau jiems šitą nuotrauką?