Michael Larsen - Netikrumas

Nataša skiriasi nuo Monikos. Atrodo, kad jos kūnas kovodamas veržiasi į šviesą ir lengvumą kaip Monikos, bet niekaip negali ištrūkti iš tamsos, kuri yra arba paties kūno metamas šešėlis, arba šešėlis, krintąs ant jo. 505-asis kambarys. Mačiau ją ten, bet nemačiau, ar ji įėjo. Nesu tikras.

Juoda krepo suknelė tampriai prigludusi prie jos kūno, ant rankovių kyšo maži garbiniuotos taftos raukinukai, kojos žiba aukso taškučiais. Burna išvagota grioveliais ir panaši į vaisių — visai kaip melsvai raudonos šeivamedžio uogos, kol Nataša jos nesuvilgo. Ausyse tabaluoja auskarai su mažytėmis sraigutėmis galuose. Atkreipiu dėmesį į „Cartier“ laikrodį, ant rankos atrodantį lyg aukso juostelė.

— Bankoko, — sako ji. — Bet labai gera kopija.

Pagalvoju, kad mokėčiau atpažinti padirbtą „Rolex’ą“, bet kaip atskirti netikrą „Cartier“ nuo originalo — pamiršau.

— Visi sako, kad žurnalistais negalima pasitikėti, — sako Nataša.

— O stiuardesėmis galima?

Nusijuokia.

— Kodėl neparašai romano? Ar tai nėra visų žurnalistų svajonė?

— Ne, — sakau.

Šypsosi.

Jos veidas jaunatviškai netobulas: akyse valiūkiškas žaismas — niekada negali žinoti, kas jai šaus į galvą. Bet kartu ji tvirta kaip sfinksas. Sukryžiuoja kojas: viena aptempta smaila koja apsiveja kitą tarsi nuodingo vabzdžio geluonis.

— Kodėl neparašai romano apie savo didžiąją prarastą meilę?

— Moniką?

— Papasakok man apie ją. Tai buvo nežabotos aistros? Ar tebeverki per miegus galvodamas apie ją?

— Jei tu nieko prieš, ne.

Šypsosi.

— Ji sudaužė tau širdį? — sako. Nesuprantu, kaip ji apie tai neskaitė. Sėdžiu ir kurį laiką stebiu ją. Ji nėra bloga. Taip sakydama nenori manęs įskaudinti. Neįmanoma. Ji tiesiog nežino. Negali žinoti.

Atsiprašęs einu į tualetą. Lipant žemyn, laiptai slysta iš po kojų, ir aš kone nučiuožiu ranka pasiremdamas į turėklus. Turiu tik kelias „Sulprilo“ tabletes ir pusantros „Letigeno“. Tabletes nuryju užgerdamas vandeniu. Kad per daug neįsiaudrinčiau, atsilaužiu dar pusę „Sulprilo“. Vandeniu pašlakstau veidą ir, neužsukęs krano, stebiu, kaip vanduo sukasi spiralėmis ir tyliai gurgėdamas dingsta skylėje. Tada nusišluostau veidą ir vėl lipu viršun.

Kai sugrįžtu, ji, rūkydama cigaretę, ant kojos sūpuoja batelį. Iš po kojinės, ten, kur pėda pasislepia bato nosyje, bando lįsti mažas erzinantis Y.

Neilgai trukus pajaučiu jos mažą švelnią pėdutę po stalu.

— Šiaip aš esu gera mergaitė, — sako ji juokdamasi.

Restorane beveik vien poros. Skersai mūsų sėdi labai rami pusamžė pora. Valgydami sriubą, šaukštus merkia taip pamaldžiai tylėdami, tarsi lėkštės būtų šventos. Atrodo, kad jie valgo orą. Tolėliau, pasislėpus už palmetės, savo akmeniniais lapais kyšančios iš už stulpo, pietauja jaunesnė pora: valgo taip atsargiai, tarsi nuo to sumažėtų sąskaita. Kiek toliau sėdi dar viena porelė, o pačiame salės gale — dvi jaunos poros, bendraujančios per stalus. Kai užbaigiame pagrindinį patiekalą, prie įėjimo pasirodo triukšminga draugija. Iš karto pastebiu Janą Borisą. Padavėjas juos palydi prie stalelio greta tų dviejų bendraujančių porų salės gale, bet Borisas mirksėdamas pastebi mane ir dabar svyrinėdamas eina artyn. Pagalvoju viena: apsilankydamas jis suteršė šios vietos vardą. Vis dėlto pamatęs, kiek jis ir jo draugai išgėrę, ir norėdamas išvengti nemalonumų, pristatau jį Natašai. Likusieji trys eina per salę. Tarp jų dvi moterys juodomis kojinėmis ir vos šlaunis dengiančiais sijonėliais. Jos kikena ir šaižiai spiegia.

— Jie užpakalius pinigų prisikimšę, — švebeldžiuoja Borisas. — Viena jų, — apsigręžia ir vos nepraranda pusiausvyros, — toji, — sako rodydamas, — Nikolė, ji mano tapsianti kino žvaigžde, jei tik jos nuotrauka paklius į laikraštį.

— Tai ką ji čia veikia su tavimi? — klausiu.

— Tu vaidini velniškai gudrų. Po velnių, kaip tau tai pavyko? — sako stverdamasis kėdės, kad nenugriūtų.

— Juk pats davei man jo agento vardą.

Prikiša savo fizionomiją visai prie manęs.

— Kas kas, bet aš tai žinau, kaip sunku jį užtikti.

Boriso taip išgirtųjų draugų pusėje pasigirsta bumbtelėjimas, o po to dūžtančių lėkščių ir taurių griausmas. Tai viena moterų griūdama užkabino ir patraukė staltiesę. Po akimirksnio tylos merginos pratrūksta juoku. Atskuba padavėjas, bet Borisas jį sustabdo.

— Aš viskuo pasirūpinsiu. Už viską sumokėsime. Norėjau pasakyti, ji sumokės.

— Ji toli nueis, — sakau, bet jis jau nebegirdi.

— Kas jis? — klausia Nataša įtariai.

— Idiotas, — atsakau.

Mums atneša kavą.

— Kokiu reikalu buvai Los Andžele? — pasidomi ji.

Užsidegu cigaretę.

— Interviu. Su Nikolsonu.

Šypteli.

— Ir ko jis tavęs klausinėjo?

Nusišypsau jai.

— Ir dar, — sakau, — ieškojau vieno vyriškio.

— Kokio? — klausia.

— Vyro, vardu Džekas Paskalis. Džekas Rotas Paskalis. Bandau išskaityti jos reakciją. Bet nėra ko skaityti.

— Jis irgi aktorius?

— Nežinau. Nedaug apie jį žinau.

— Tai kam jo ieškai?

— Kaip manai?

Trukteli petį.

— Iš kur man žinoti?

Nežinau, ką toliau sakyti. Kurį laiką tylėdami gurkšnojame kavą.

— Tu daug klausinėji, — sakau.

— Tu nedaug kalbi.

— Lygiosios.

Padavėjui einant pro šalį, paprašau sąskaitos. Duodu jam savo kortelę. Netrukus jis grįžta su čekiu.

— Maniau, žurnalistai pripratę prie klausimų?

— Taip, juos uždavinėti. Eime? — sakau.

— Reklamose! Po velnių, aš nesiruošiu vaidinti reklamose, — girdėti iš Boriso draugijos.

Tylėdami vaikštinėjame prie ežerų. Šilta. Gegužė. Prie tiltų, po medžiais, dvelkia minkšti tamsiai žali kvapai. Ant vandens tarsi mažos valtelės plūduriuoja lapai ir kuokštais sukibę gauruoti dumbliai.

Svarstau, ar ji sutriko po susitikimo su storžieviu Borisu, ar aš ką ne taip pasakiau? Ar ji pažįsta Džeką Rotą Paskalį? Galvoju ir apie sąskaitą banke. Ir iš kur Monika gavo tuos pinigus?

Blyškiame vakaro danguje juodomis smailėmis ir bokštais įsirėžęs miesto stogų peizažas. Aukštais frontonais, pinakliais ir skliautų žibintais puošti pastatai primena pasakų pilis. Žemėliau, ant pastatų turėklų, kur ne kur kabo išdykę groteskiškų formų maskaronai. Sekundės dalį man atrodo, kad jie ir yra tikrasis miesto veidas. Subjaurota galva, iškreiptas grožis. Ir pasidaro apmaudu, kad neprisikimšau į kišenes „Dobesino“.

Patraukiame į Tivolio parką. Atsisėdę raudonų bei mėlynų lempučių paviljone prie valčių, prisigeriame. Tada pasukame prie fontanų ir fejerverkų, ir čia kelyje mums pasipainioja du žmonės. Girtas Natašos juokas, juoda vėjo plaikstoma suknelė, rausvas cukrinės vatos pagaliukas rankoje, ir mano paties paraudusios apgirtusios akys, sutaršyti prakaituoti plaukai. Abu tokie sustojame prieš Monikos tėvus.

Tėvo veidas atgavęs spalvą. Įniršusia mina jis atplėšia mane nuo Natašos. Motina dar bando išspausti šypseną.

— Gal teiktumeisi prisilaikyti bent šiokio tokio padorumo? — sako tėvas, piktai sugriebęs mane už rankovės.

— Ką tuo norite pasakyti?

— Ji gi mirė! Net tiek nesupranti!?

Truktelėjęs išsilaisvinu. Apsisuka galva. Tada įsiutęs išrėkiu jam į veidą:

— Kas mirė?

Ir nueinu.

Jis lieka stovėti nebylus. Monikos mama dar kartą bando taikingai nusišypsoti, bet aš timpteliu Natašą.