Michael Larsen - Netikrumas

Nusileidęs apačion, dar kartą viską peržiūriu, bet tik tas vienas vokas rodo, kad čia kažkieno būta. Nataša? Taip, ji buvo čia. Ji matė, kur padėjau nuotraukas, bet tos nuotraukos ji tikrai nematė. Ji net nežino, kad tokia yra. O gal žino? Tai galėjo būti ji. Kol aš miegojau. Gal ji dirba policijai? O gal policija leido sau patikrinti butą, net neturėdama leidimo kratai? O kaip su mirusiosios raktais? Ar negalėjo kas nors pasidaryti jų kopiją, kad vėliau, kai viskas bus seniai pamiršta, grįžtų ir apšvarintų jos butą? Arba sunaikintų pėdsakus? Raštelį su vardu? Arba nuotrauką?

Skambinu Klinkeriui.

— Vėl įsilaužimas? Kas pavogta?

— Niekas.

— Aišku, — sako.

— O ką išsiaiškinote dėl pirmojo įsilaužimo?

— Kiek aš supratau, tai nebuvo labai rimta.

— Ar įsilaužimas nėra rimta?

— Taip, bet vagys nieko nepaėmė.

— O kas sako, kad jie — vagys?

— Ką jūs tuo norite pasakyti?

— Ar policija turi mano buto raktų kopiją?

— Dieve Aukščiausias, kodėl jūs taip manote?

— Kodėl jūs vis dar įtariate mane? Aš nieko nepadariau.

— Na na, Molbergai, visiškai nekaltas juk nesate.

— Ką turite galvoje?

— Kiek prisimenu, būta šio to su narkotikais. Be to, jūs buvote teistas už chuliganizmą bare.

— Tai buvo tik piniginė bauda.

— Būtent, ir jūs ją sumokėjote. Taigi, jei nagrinėsime techninę dalykų pusę, jūs esate teistas.

Giliai įkvepiu oro.

— Kažkas mane seka. Kodėl jūs mane sekate?

Šį kartą giliai įkvepia Klinkeris. Ir tada lipšniu balsu taria:

— Molbergai, jūs ką, jaučiatės persekiojamas?

Prisipilu didelį kokteilį, išgeriu, vėl prisipilu. Einu į tualetą, atsidarau spintelę ir išsiimu buteliuką su „Ketoganu“. Perlaužiu piliulę pusiau — kad greičiau suveiktų. Praryju abi puseles.

Staiga lange pamatau stovint ir mojant merginą. Aš kaip per sapną prieinu prie lango ir pamoju jai. Jei taip anksčiau, tai būtų pasirodę nei šis, nei tas. Šitaip tikrai nebūtų atsitikę. Net ir dabar nežinau, ar tai iš tikrųjų vyksta.

Ji atsisagsto suknutę ir leidžia jai nukristi. Tada prispaudžia prie burnos pirštą ir išplečia akis, lyg būtų pasakiusi ką nors negražaus. Kurį laiką vaikšto nuoga. Galbūt tvarkosi. Siūbuodamas stoviu erkeryje ir, kad atšaltų, makaluoju viskį.

Ji nueina gilyn į kambarį, bet tuoj vėl sugrįžta. Provokuojančiai pasilenkia ir nugara į langą susisagsto suknelę. Atsisuka pasižiūrėti, ar aš vis dar čia. Nusišypso. Ir viskas. Staiga dingsta.

Nuo alkoholio suima miegas, todėl, prieš eidamas pas dr. Filipą, porą valandų pamiegu. Atsigulus užplūsta gera savijauta — tarsi lengvas miegas su tolimais garsais. Dar daugiau: mano kūnu srovenantis „Ketoganas“ sukuria jausmą, kad viskas puiku. Kažkada, kai buvau visai jaunas, šitas jausmas buvo savaime suprantamas dalykas. Dabar jau ne. Reikia stimuliatorių, kitaip nebegaliu pasiekti tos kažkada natūralios ramybės ir geros savijautos būsenos. Mane galima priskirti prie narkomanų. Jie, kai nieko kito neturi, ryja „Ketoganą“. Aš nieko kito neturiu.

Kėdėje sėdi mano mentorius. Aukštas, tamsus, mažomis akutėmis, kurių plyšeliai per storus akinių stiklus atrodo kaip vabzdžiai. Dr. Filipas, gyvenantis taip aukštai, kad net į miesto stogus žiūri iš viršaus.

Norėtųsi, kad jo autoritetas mane apgaubtų. Suteiktų prasmę mano gyvenimui. Bet, iš visko sprendžiant, prasmę jo gyvenimui greičiau suteikiu aš.

Kasinėti, šniukštinėti, šnipinėti, knisinėti, nagrinėti... Praeitį, kurios jau seniai nebėra.

Dr. Filipas bando surankioti simptomus. Vardiju, kas tik tuo metu šauna į galvą.

— Svaigimas, pykinimas, drebulys...

Akimis klaidžioju po erdvę. Dr. Filipas kuo stropiausiai užsirašinėja. Greitomis išguldo simptomus ant mažo popieriaus lapelio. Jam už nugaros — lentynos, linkte linkstančios nuo sustatytų knygų gausybės. Kiek čia minčių. Ir kiek joms teko iškentėti.

— ...nemiga, galvos skausmai, — prisimenu epizodą su Nataša, — kartais potencijos sutrikimai...

Atsistoju ir nueinu prie lango. Iš viršaus veriasi nuostabus vaizdas. Kaip iš erelio skrydžio.

— Nerimas? — klausia daktaras, bet aš iš pradžių nenugirstu klausimo, tad jis turi pakartoti.

— Taip, ir nerimas.

Grįžtu ir atsisėdu.

— Ar balsų negirdite?

Šypteliu.

— Tik jūsų.

Nėra abejonės, kad esu daug ką užslopinęs, sako dr. Filipas.

— Bet bandysime eiti į priekį. Maža, bet gera pradžia jau padaryta. Dabar reikia eiti toliau.

Man svaigsta galva, mane pykina, dabar dar ir impotencijos priepuoliai.

— Tai gali būti nuo piliulių, — ramina daktaras.

Netikiu, kad jis darytų stebuklus. Dažniausiai mūsų pokalbiai baigiasi gryniausiu postringavimu.

Dr. Filipas nepalaužiamai tiki praeitimi. Kaip ir gydytojai ligoninėje. O aš netikiu. Bent jau ta beveik dieviškąja žodžio prasme. Praeityje daug skundų ir nė vieno atsakymo. Gal per daug kategoriškai pasakiau. Nežinau.

— Jūs vis dar vartojate mano išrašytą „Sulprilą“?

Pavargęs linkteliu.

— Bet jau baigiu išgerti, — sakau.

Jis žvilgteli į mane.

— Taip greitai?

— Dalis įkrito į tualetą.

Jis linguoja galvą ir atrodo bepradedąs mane mokyti, bet aš jį nutraukiu:

— Žinau, žinau. Esu kaip diabetikas.

Dr. Filipas kramto lūpas, baksnoja.

— Nevartojate daugiau jokių vaistų?

— Ne, — pameluoju.

Dr. Filipas sako, kad per daug mąstau. Intelektualizuoju. Jo nuomone, tai ryškiai išreikšta charakterio neurozė. Tariant šiuos žodžius daktaro akys apsiverčia lyg per salto. Jos vartaliojasi kiekvieną kartą, kai jis diagnozuoja.

Lindvigas irgi sako, jog aš per daug mąstau, bet tik juokais, žinodamas, kad jo kalbų nesiklausau, nes mano žvilgsnis tuo metu būna įsmeigtas į niekur. Jis šito niekaip nevadina.

Kol dar nepažinojau Monikos, mama sakydavo, kad dėl visko kalta mano vienatvė: „Tai nenormalu“. Lindvigas juokais paklausė, ką būtent ji turėjo galvoje sakydama „nenormalu“. Jis niekada nepasiduoda. Tam tikra prasme esu net dėkingas jam: galbūt jis tiki, kad su manimi dar ne viskas baigta.

Iš šalies mano gyvenimas atrodo lyg ieškojimas. Kartais tiesiog desperatiškas. Nedrįstu pasipasakoti Lindvigui apie paskutinį savo nuotykį su Nataša. Neužsiminiau jam ir apie daktarą Filipą. Pats nežinau kodėl. Galbūt šitaip noriu save sumenkinti. Lindvigas daro tą patį, tik savaip. O gal tai tik išsisukinėjimas. Gal dr. Filipas teisus. Gal pats atstumiu nuo savęs visus žmones.

Dr. Filipas sako, kad geriausia būtų šito atsikratyti. Pakeisti tai. Atsiverti. Tik aš jam niekada atvirai neišsipasakoju. Jei netyčia kada ir prasitariu, daktaras taip visas suklūsta, kad man atrodo, jog jis mane šnipinėja. Nepasitikiu juo.

— Jūs tiek daug klausinėjate.

Dr. Filipas palinksta prie manęs.

— Mano darbas klausytis, — sako.

— Klausytis ko?

Jis tingiai nugrimzta į kėdę.

— Molbergai, man truputį neramu dėl jūsų.

— Visai nebūtina.

— Kodėl nepapasakojote apie įsilaužimą?

— Kaip jūs tai sužinojote?

— Skambino iš policijos. Kriminalinio skyriaus komisaras Klinkeris.

Ką jūs jam pasakėte?

— Kad neturiu teisės pasakoti apie savo klientus.

— Kodėl Klinkeris skambina jums?

— Dieve aukščiausias, Molbergai, žmonės rūpinasi jumis!

— Rūpinasi ar domisi?

Jis pavargęs atsidūsta.

— Net jei ir bendradarbiaučiau su policija, ar tai ką pakeistų? Jūs gi neturite ko slėpti.