Michael Larsen - Netikrumas

— Jūs tuo tikras?

— Klausykit, Molbergai. Jūsų problema, viena problemų, yra ta, kad per daug mąstote. Leiskite sau šiek tiek nuo visko atsipalaiduoti...

Per daug mąstau. Puikiai suprantu tai. Diena iš dienos. Nesibaigiantys apmąstymai, vedantys į niekur. Begalės klausimų, kurie galiausiai pagimdo naujus.

Galbūt taip yra todėl, kad mylėjau ją. Moniką. Jos paprastumą. Jos mielas išdaigas. Su Monika buvo lengva. Ji sugebėdavo prieiti kaip šuniukas, įkyriai baksnodamas snukučiu. Liūdėdama ji verkė, būdama laiminga juokėsi. Monika mokėjo ypatingai jautriai išgyventi kiekvieną mintį, mažą svajonę, vaizdelį. Tuomet jos burna prasiverdavo, akys išsiplėsdavo. Kaži kas dar galėtų taip įsijausti. Geidžiau šio paprastumo. Troškau pasinerti į jį, ištirpti jame, pasislėpti už jo. Norėjau pats būti toks paprastas.

Tik staiga vėl imu reflektuoti: jeigu būčiau buvęs toks paprastas, ar būčiau sugebėjęs tuo paprastumu džiaugtis?

Dr. Filipas klausosi mano meilės kančių. Mano infantilių išvedžiojimų apie prarastą laiką.

— Įklimpom? — klausia.

— Iki ausų, — atsakau.

Jis raminamai šypsosi.

— Praeis, — sako, — tik man nepatinka banguojanti simptomatika.

— Ir man nepatinka.

— Nieko, praeis.

Man nepatinka, kad jis kartoja tai.

12

„Nuo nerimo“ — užrašyta ant buteliuko. Nepaprasta guodžianti chemikalų poezija. Paslepiu jį. Visi turime trūkumų, mažų ydų. Gyvenimas nuo pat pradžios stengiasi mus užmušti, o mes gi turime jam kažkaip priešintis.

Važiuodamas pro šalį, dar pasuku prie pelkės. Horizonte kaip didelis suspaustas kumštis susitvenkę debesys. Vėjas smarkėja, blokšdamas man ant švarko medžių lapus ir tūkstančiais pirštų braukydamas veidą ir plaukus.

Uterslevo pelkė.

Takeliu leidžiuosi prie vandens. Nuo ežero tvoskia žalias pelkės kvapas. Miesto centro iš čia nematyti, bet iškiliai stūkso Mūsų Išganytojo bažnyčios bokštas. Tarsi stačias pažaliavęs vario kamščiatraukis danguje. Iš čia matyti ir merginos butas. Langais į pirmąją pelkę. Pastatas baltas, didelis, plačiu juodu mansardos stogu ir langais, viršuje primenančiais vartomas lėlės akis.

Surūkęs cigaretę, važiuoju į redakciją. Kabinete užminu ant Stelos sąrašo. Jis papildytas visais Jakobo Paskalio vardais — visais, turinčiais ką nors bendro su Los Andželu. Blaškausi kaip aklas.

Tarp jų yra biochemikas, Kanados prancūzas, susijęs su danų projektu, tiriančiu dimensinius baltymų brėžinius Biologijos informacijos centre. Pridėti keli ilgi straipsniai apie amino rūgštis, rasti Stelos per kryžminį patikrinimą, bet čia jis paminėtas tik nuorodose. Yra du anglų žurnalistai, vienas iš The Guardian laikraščio, kitas — kažkokio mėnesinio žurnalo motosporto reporteris. Yra inžinierius ekspertas programinės įrangos tobulinimo srityje, yra biologas, susijęs su Australijos imunologijos tyrimų skyriumi Commonwealth serumo laboratorijose... Skaitau toliau, bet niekaip negaliu susikaupti.

Elektroniniame archyve susirandu viską apie pornografiją. Akimis permetu krūvas straipsnių. Daugelį atmetu, kai kuriuos įrašau ir išspausdinęs perskaitau.

Iš automato parsinešu puodelį kavos. Grįžęs truputėlį pasėdžiu. Dairausi po kabinetą. Po iškarpas ant sienų. Nuotraukas, telefonų numerius. Dabar visa tai man nebeturi jokios reikšmės. O kažkada savo darbu didžiavausi. Troškau padėti žmonėms, ant savo pečių norėjau nešti viso pasaulio kančias. Tačiau tai, kaip ir kiekviena didžiulė atsakomybė, mane parklupdė. Jaunasis Molbergas buvo temperamentingas karštakošis, prislėgtųjų, atstumtųjų ir vargšų gynėjas. Jaunasis apolitiškasis Molbergas purtėsi bet kokios doktrinos ir neskelbė jokio tikėjimo. Visos ideologijos jam atrodė melas, kadangi kiekviena ideologija atmeta — ir kokiu pagrindu? — kitas galimas ideologijas. Jis niekuomet nenorėjo prisirišti prie kokios nors idėjos, vengė rinktis, nes bet koks pasirinkimas užkerta kelią kitiems ne mažiau vertingiems pasirinkimams. Jis nenorėjo sustabarėti, suakmenėti, troško būti laisvas ir atviras viskam. O gal tiesiog bijojo pareigos? Tą patį faktą galima interpretuoti įvairiai.

Prisimenu tuos laikus, kai pasaulis man vėrėsi daugybe galimybių. Vaikystė, studijos, galiausiai darbas. Tai galėjo būti bet koks kitas darbas — ne tai svarbiausia. Vėrėsi naujas pasaulis, nauji veidai, naujas požiūris, nauja patirtis ir naujas identitetas. Silpnumo akimirkomis įsivaizduodavau, kad visa tai atstoja prarastus dalykus. Bet iš tiesų žmonės apgaudinėja save. Pradedame mirti vos gimę, tik daugumai to nelemta suprasti.

Vos tik pasirodžius Lindvigui, iš priimamojo sulaukiu skambučio. Skubiai nusileidžiu žemyn. Netrukus mes jau automobilyje.

Vairuoja jis, todėl aš, šiek tiek atlenkęs sėdynę, atsilošiu.

— Ką išsiaiškinai? — klausia.

— Kad Los Andželo sritis yra amerikiečių pornoindustrijos centras. Kad čia, Danijoje, per metus pornografinių filmų nusiperkame ir išsinuomojame daugiau nei už šešis šimtus milijonų kronų. O priskaičiavus juodąją rinką, suma viršytų milijardą.

— Kažkur skaičiau, kad vieno tyrimo metu buvo nustatyta, jog tik vienas iš dešimties nuomoja paprasto sekso filmus, — sako Lindvigas.

— Ar be tavęs jie dar su kuo nors kalbėjosi?

Šypteli.

— Tavo laimei, aš už vairo.

Išvažiuojame iš miesto. Judėjimas toks didelis, kad per Fredeno tiltą šliaužte šliaužiame, kol galiausiai visai sustojame.

— Tiesą sakant, kur mes važiuojame? — pasiteirauju.

Jis pasižiūri į mane.

— Įsimink šį klausimą. Ir pagalvok apie jį po dvejų metų. Ne už kalnų mašinose bus įrengti skaitmeniniai kelių žemėlapiai ir užuot čia drybsojęs kaip dabar, galėsi pasiimti savąjį bodytop’ą — ar kaip ten jau juos pavadins — ir naršyti laikraščio duomenų bazę, ruošdamas laiku nepadarytus darbus. Negi taip ir neradai ko nors verto dėmesio?

— Ne, — sakau. Eismas vėžlio žingsniu juda pirmyn.

— Tai nenormalu.

— Tavęs paklausius, visi nenormalūs.

— Ateitis nenormali, — sakau. — Kalbu apie ateitį.

Jis nustebęs pasižiūri į mane.

— Kaip tai?

— Kas prižiūrės kompiuterius?

— Kiti kompiuteriai.

— O mes ką veiksime?

Šypsosi.

— Durnių voliosime.

Lindvigo pasaulis kol kas tėra fantazija, bet netrukus jis taps realybe. Su savo nuostabia pažanga ir neišvengiamomis avarijomis. Aš, kaip ir daugumas kitų, nuleidau rankas. Kartais pagalvoju apie visus parašytus straipsnius, kurie taip niekada ir nebuvo išspausdinti, nes, redakcijos nuomone, technologijos baimė tarp žmonių išnykusi. Pagalvoju ir apie kažkur sistemoje kunkuliuojančią informacijos košę. Viskas veikia užtikrintai. Tačiau kiekvienam žinoma ir tai, kad visų sistemų patikimumas priklauso nuo jų silpniausios grandies. Yra visokiausių būdų apgauti. Juk ir labiausiai išmanantiems revizoriams bei skaičių graužikams pasitaiko suklysti ieškant kokio trūkumėlio firmos metinėje ataskaitoje, sąrašuose ar netikėtai reformuotoje apskaitos praktikoje. Ir pro gydytojus nepastebėtas gali prasprūsti koks nors lemtingas ligos simptomas.

— Tu matai tik neigiamus dalykus, — prieštarauja Lindvigas. — Sakysim, ten, — sako rodydamas į Valstybės ligoninės pastatus. — Ten yra skaitytuvų, elektroninė širdininkų priežiūra. Ką gali žinoti, gal vieną dieną chaoso teorijos galės paaiškinti, kodėl ŽIV virusas suardo kūno imuninę sistemą. O po to gal bus sukurtas dirbtinis gyvenimas.

— Kaip priešprieša kam?