Michael Larsen - Netikrumas

— Ateik, einam, — sakau imdamas ją už parankės.

— Kas jis? — sušnabžda Nataša, mums einant takeliu. Monikos motina, apleista ir nelaiminga, stovi tamsoje.

— Idiotas, — sakau.

— Pažįsti nemažai idiotų, — replikuoja ji, bet aš neatsakau.

Nesimylime. Ir šnekėtis pradedame tik vėlai naktį.

Kol Nataša tyliai miega miegamajame, atsidarau erkerio langą. Lauke dulksnoja.

Gal reikėtų paskambinti dr. Filipui. O gal reikėtų grįžti pas Natašą, nes prablaivėjau.

Gerai, kad turime vienas kitą — Nataša ir aš. Kartoju tai sau. Bandau susišildyti šia mintimi.

Gatvėje vaikštinėja įsimylėjėlių porelė, lietus dulkėmis gula ant jų. Sustoję jie bučiuojasi po palinkusiu gatvės žibintu. Mieguistoje lempos šviesoje jie atrodo kaip dvi išdilusios gražuolės. Greičiausiai, jie jauni. Taip ramiai lietuje bučiuojasi tik jauni žmonės.

Užmetu akį į merginos langą — jis tamsus — ir į gretimo namo langą, tuščiai ir juodai spoksantį į tamsą.

Staiga šypteliu, prisiminęs Natašos nuotykį, patirtą Gėlo vandens biologijos institute Hileriodo mieste. Ji turėjo pagal lytį išrūšiuoti jūros blusas.

— Su tavimi paprasčiau, — pasakė Nataša.

Bet ne šį vakarą.

Ji nieko nesakė. Tik gulėjo ir nagais švelniai kasė man tarp kojų. Galų gale pasidavė. Kad neįsiskaudintų, pasakiau jai, jog tai ir anksčiau pasitaikydavo. Kai nuėjome miegoti, ji tyliai įslinko po antklode.

Stovėdamas prie lango, kaip šešėlį jaučiu ją už nugaros. Kai atsigręžiu pasižiūrėti, visas nutirpstu, nes ji iš tikrųjų stovi tarpdury rąžydamasi, žiovaudama ir trindama akis.

— Ką darai? — klausia prislopinusi balsą.

— Galvoju...

Nusisuku ir pasiremiu į palangę. Jaunosios poros nebėra.

— Yra tokių, kurie neturi kur gyventi, o daugybė butų tuo tarpu stovi tušti. Nėra nieko blogiau už tuščius butus.

Priėjusi Nataša atsistoja už manęs. Prisiglaudžia veidu man prie nugaros, apsikabina rankomis.

— Bet jie gerai prižiūrimi. Langai blizga, — sako ji.

— Vabzdžių akys irgi blizga.

Ji bučiuoja man nugarą.

— Nebegalvok apie tai, — prataria.

— Ne apie tai galvoju.

Atsisukęs imu ją bučiuoti. Ji švelniai ir silpnai sudejuoja. Parverčiu ją aukštielninką ant kilimo. Plaukai išsisklaido jai už galvos švelniomis raitytomis bangomis. Ji truputį priešinasi ir bando stotis.

— Nenoriu, — sako. — Ne dabar.

Bet aš užveržiu jai riešus. Suimu juos krūvon virš galvos ir viena ranka tvirtai juos laikau, tuo tarpu kita ranka nusmaukiu jai kelnaites.

Išgąstingomis akimis ji stengiasi ištrūkti, bet laikau ją stipriai, kol pamažu atsipalaiduoja, atlošia galvą, išskečia rankas.

Mylimės agresyviai. Lyg pyktume už tai, ką darome.

Stipriai sugriebiu ją už kaklo, sekundę prieš mane iškyla Monika, spusteliu, bet ji nebebijo.

— Dar, — sako. — Dar...

Tą naktį prisisapnuoja sapnas, kurį sapnuodavau nuo pat vaikystės. Sutemus, jau einant miegoti, virš manęs palinksta moteris. Šypsodamasi ji užtraukia antklodę iki pat smakro lyg norėtų mane apkamšyti. Bet staiga užveržia man kaklą ir bando uždusinti.

Pabundu išpiltas prakaito, bet klykia Nataša. Atsisėdusi greta, šlapiais plaukais, padėrusiu žvilgsniu ji spokso į erdvę. Apkabinu, ir mano glėby ji pamažu nurimsta.

— Turbūt per daug išgėriau. Manęs niekada nekankina košmarai.

— Užtat mane kankina, — sakau. Lėtai nugrimztame į patalus, bet užmigti nebegaliu.

Staiga prisimenu tai. Mirksniu pagriebęs laikrodį nuo naktinio stalelio, nusinešu jį į virtuvę. Padedu ant stalo, iš spintelės ištraukiu stiklinę ir atsuku čiaupą. Bėgant vandeniui, stiklinę apvynioju virtuviniu rankšluosčiu ir nudaužiu apačią. Per dugną tyrinėju laikrodžio ciferblatą. Tai matyti prie skaičiaus 7. Tikro „Cartier“ rodyklės tiksi lygiai, o ne trūkčioja, ir tarp skaičių 6 bei 7 mažytėmis raidelėmis užrašyta Cartier. Kopijos užrašo neturi.

Užgesinu šviesą ir vėl einu į lovą. Laikrodį padedu atgal ant naktinio stalelio. Gulėdamas mąstau, kodėl apsimetame turį mažiau nei iš tikrųjų.

Vartausi niekaip negalėdamas užmigti. Galų gale vėl atsikeliu, nueinu į svetainę ir atsisėdęs prisipilu didelę taurę degtinės. Perlaužiu „Unisomo“ tabletę į dvi dalis ir praryju jas. Nesimiega, nors jaučiuosi pavargęs. Einu į erkerį, po to vėl grįžtu prie sofos. Įjungiu televizorių ir, visiškai sutylinęs garsą, ekrane palieku bėgti tik vaizdus. Junginėdamas peržiūriu viso pasaulio stotis. Daugelis rodo tik lenteles.

Iš visų žiniasklaidos priemonių tik televizorius skleidžia šviesą. Čia ir slypi jo žavesio paslaptis. Sakoma, kad šviesa sukuria hipnozę primenančią būseną. Išorinis signalas reguliuoja ekrane didžiuliu greičiu zigzagais skriejantį elektroninį spindulį. Žiūrint į tai, mūsų receptorius bombarduoja periodiniai signalai. Taip sukuriama tam tikra alfa, beta ir delta spindulių sinchronizacija. Kai kurių skleidimo dažnių rezonansas labai primena delta spindulių dažnius mūsų smegenyse. Mes prisideriname.

Atsikėlęs vėl grįžtu į erkerį. Pakeliu žaliuzes. Pas merginą viršuje tamsu. Ilgai stoviu žiūrėdamas į niekur. Kažkurį momentą grįžtelėjęs, pamatau lyg ir šviesos blyksnį. Rodos, tuščiajame bute. Pagalvoju, kad iš nuovargio man pradėjo vaidentis, tad nusprendžiu grįžti į lovą. Atsargiai, stengdamasis nepažadinti Natašos, atsigulu. Gulėdamas galvoju apie tai, kaip mes pasitikime vienas kitu, kad galime gulėti greta. Miegodami mes tokie trapūs. Be niekur nieko galėtume nužudyti vienas kitą.

Lėtai panyru į miegą. Prabundu nuo jausmo, kad kažkas į mane žiūri. Tiesiai prieš save pamatau Natašos veidą.

— Kai miegi, atrodai toks mielas, — sako.

— Aš ir esu mielas. Kai miegu.

11

Su Nataša mano kūnas patiria tai, apie ką anksčiau tik svajodavau. Atrodo, alpstu, tirpstu... Pilvo apačioje jaučiu keistą tuštumą — lyg vabzdys, ką tik suleidęs savo gylį. Kai sperma be garso nuvarva jos uniforma, akyse man ištrykšta ašarėlės. Lyg iš skausmo po antausio.

Kažkada, dar prieš Moniką, bijojau atsitiktinių meilių. Mane apimdavo nerimas, buvau pavargęs nuo palaidų santykių. Man reikėjo merginos, kuri trokštų meilės, tik šiek tiek mažiau nei aš — taip, kad dar išdrįstų tai parodyti. Nežinau, ar tai tiesa. Galbūt man reikėjo visai ne meilės.

Meilė mirė su Monika. O gal gerokai anksčiau. Kažkada, kažkurį vakarą, kurio niekas nebeprisimena. Galbūt meilei nebuvo kaip atsiskleisti. Niekada nepasitaikė progos. Tiesiog nesusiklostė aplinkybės. Galbūt iki pat dabar.

Su Nataša viskas įvyko taip lengvabūdiškai. Atsitiktinis susitikimas kažkokiame oro uoste kitame planetos pusrutulyje. Truputėlis glamonių lėktuve ir pažadas paskambinti. Ar viskas vyko mano iniciatyva? Nežinau. Galvodamas apie Natašą, labiausiai galvoju apie jos kūną. Ir apie tai, ką ji veikė tame viešbutyje.

— Paimk mane čia, — šnabžda ji.

Iš lauko pusės mano butas tikriausiai primena neryžtingą lėlių teatrą. Žinodamas, kad mus gali matyti, nenoriu demonstruoti savo asmeninio gyvenimo. Bet Nataša neatstoja.

Stovime erkeryje. Aš žaliuzes nuleidžiu, ji vėl jas pakelia.

— Šitaip daug seksualiau, — ryžtingai taria ji ir nusitempia mane prie pat lango. Pakėlusi rankas į viršų, išsineria iš uniformos švarkelio — jos krūtinė tuo metu prisiploja kaip berniuko.

— Eikš, — sako ji, atitraukdama man kelnes. Tada atsitupia ir minkštu, drėgnu gosliu liežuviu apsiveja varpą.