Michael Larsen - Netikrumas

— Ar žinai, kas jis per vienas?

— Manyčiau, jo vardas — Džekas Rotas Paskalis. Galbūt Jokūbas Rotas Paskalis.

— Jei žinai jo vardą, tai turbūt žinai ir ką jis veikia?

— Ne, nė nenutuokiu.

Lindvigas kurį laiką apžiūrinėja nuotrauką.

— Nuotrauka neryški. Bet apie tai juk rašė visi laikraščiai. Kodėl jis nepasirodė?

— Laikraščiuose spausdintos nuotraukos buvo senos. Gal jis jos nepažino?

— Arba pats tai padarė?

— Galbūt.

— Iš kur gavai tą nuotrauką?

— Iš Marianos. Paskutiniu metu Monika gyveno pas ją.

— Tu man šito nesakei.

— Pats dorai nežinojau, kas darėsi. Viskas buvo taip susipainioję. Monika nenorėjo apie tai kalbėti.

— Tai gal ji vis dėlto turėjo kitą? Kada ši nuotrauka daryta?

— Nesistebėčiau, jei ji būtų įsimylėjusi kitą. Bet kad nebuvo. Kalbėjausi su Mariana. Ji užsispyrusi tvirtina, kad įsimylėjusi Monika nebuvo.

Lindvigas susimąstęs klausosi.

— O gal jis ir padarė tai?

Linksiu.

— Jei Monika nieko nepasakojo Marianai, tai greičiausiai jokio kito nebuvo. Bet kas tada jis?

— Gal ji buvo įsipainiojusi į kokį reikalą? Ar jos niekas nešantažavo?

— Nežinau.

— Kur fotografuota?

— Viešbutyje, Los Andžele.

— Džekas Rotas Paskalis, sakai. Ar jis amerikietis?

— Gal.

— Nuotraukos turinys abejonių tikrai nekelia, — sako jis.

— Tai ir keisčiausia. Kam Monikai reikėjo tą nuotrauką slėpti? Tik pažiūrėk į ją! Tokių nuotraukų niekas nelaiko!

Lindvigas purto galvą.

— O Monika paslėpė, — sakau. — Vienoje Marianos knygų. Kodėl ji taip padarė, jei norėjo ta nuotrauka atsikratyti? Ir dar vienas dalykas: ką tik buvau banke ir sužinojau, kad Monika kovo mėnesį į mūsų sąskaitą pervedė du milijonus kronų. Ką dabar pasakysi?

— Nesu tikras, kad tau tai patiks.

— Sakyk.

— Jie mylisi, bet nemyli vienas kito. Jie kartu, bet tarp jų nebuvo romano. Aš manau, kad tai pornografija, Molbergai. Man kyla tik ši mintis.

— Ar tarp pažįstamų turime pornografijos žinovų?

10

— Taupiau, — aiškina Nataša, kai aš sumišęs spoksau į brangų televizorių, antikinį klavesiną ir gryno sidabro žvakides jos bute.

— Pasėdėk. Aš dar ne visai pasiruošusi.

Ji išeina užbaigti rengtis. Tos kojos. Aptemptos juodomis kojinėmis. Taškuotos juodos kojos. Negaliu atplėšti akių nuo jų.

Netrukus ji grįžta.

— Eime? — sako.

Išvažiuojame.

Įdomu, kiek ji gali sau leisti. Ar ji galėtų pozuoti tokiai nuotraukai? Yra merginų, iš to gyvenančių. Ir vyrų.

Dalykai taip nesisieja. Situacijos. Natašos mandagiai besišypsantis veidas. Geros manieros. Nepriekaištingas fasadas. Ir po juo kunkuliuojančios aistros. Įsivaizduoju virėjo ranką ant jos šlaunies vidinės pusės, jos drėgną makštį ir išsitaršiusius rūbus, kai jis galiniame kambarėlyje ant stalo įsiskverbia į ją. Netelpa galvoje. Ir Monikos tokioje situacijoje negaliu įsivaizduoti.

Prisimenu vieną vasaros dieną su Monika. Tai buvo savaitgalis Kulene, Švedijoje. Vaikščiojome pajūriu po aukštomis saulėmis. Irstėmės jos tėvų valtimi palei uolas. Vakaro saulė kaip visada švietė į nugarą.

Mums grįžus namo, Monika buvo ruda ir jaudinančiai graži. Mažyčiais, raudonai lakuotais kojų nagučiais ji kaip katė glaustėsi man už nugaros. Jos šviesūs plaukai buvo tvirtai suimti į žvilgančią uodegą. Ji prisišliejo prie manęs, tyliai, pasalūniškai.

Mano nugara buvo sausa kaip parakas. Kai Monika slidžiomis rankomis trynė citruso aliejų, oda godžiai jį rijo. Kaip sugeriamasis popierius.

— Įtrink ir jį, — pasakiau nusmaukdamas kelnes.

— Ne, — paprieštaravo ir ranka užspaudė sau burną.

— Jis juk irgi turi būti švelnus...

— Geriau, kad nebūtų, — tarė ji prislopinusi balsą. Ir suprunkštė.

Šituo paslaptingu mažu juoku. Tada pagalvojau: visai jos nepažįstu. Kokia ji, kai būna su kitais? Pažįstu ją tik kaip savęs tęsinį.

Yra dalykų, kurie dabar nebeatrodo tokie neįtikimi, bet jaunystėje dėl jų būtume galvos nepagailėję ir išsigynę kaip grotesko. Drovumas mums įgimtas, bet su metais jis išsibarsto. Dabar jau nebeatmetame to, ko niekuomet nebūtume sau leidę anksčiau. Mąsčiau apie tai prisimindamas tėvus. Laikraštyje rašydavau temomis, kuriomis niekada su jais nekalbėdavome, vartodavau žodžius, kurių mano lūpos niekuomet nebūtų ištarusios jiems girdint. Įdomu, ar jie kada nors skaitė tai ir ką pagalvojo. Negi nepamačiau, kaip Monikos viduje sukerojo tam tikri dalykai? Nenorėjau matyti?

Tai niekuomet netilpo mano galvoje. Matyti, kaip pažįstamas žmogus pavirsta į gašlią inkščiančią būtybę ir degraduoja taip, kad iš jo lieka tik oda, kvapai bei sunkus šnopavimas. Per savo gyvenimą teko išprievartauti merginų, bet niekuomet nebuvau už tai nuteistas. Merginų, kurios norėjo, merginų, kurios norėjo, bet iš pradžių nenorėjo, merginų, kurios po to taip neįtikinamai priekaištavo, jog buvo aišku, kad, nors jos visą laiką tvirtino jokiu būdu nenorėjusios nė akimirksnį, norėjo šito visą laiką. Atsimenu, mano gyvenime buvo toks periodas, kai nuo visko pasidarė koktu. Praradau bet kokį norą ir gyvenau tik iš inercijos. Atsimenu, vieną vakarą buvau girtas iki sąmonės netekimo su moterimi, kurios vardą pamiršau. Po visko ji atsidūsėjo ir pasakė frazę, turėjusią mane įskaudinti:

— Pirmą kartą nepajutau jokio pasitenkinimo.

Buvau šaltas ir abejingas.

— O kas sakė, kad tu turėjai pasitenkinti?

Nataša šypsosi per stalą.

— Apie ką galvoji? — klausia.

— Apie tave, — atsakau.

Užkandžiui valgome foie gras. Foie gras d’oie. Monika mėgo foie gras. Foie gras, prancūziškus vynus ir klasikinę muziką. Ji turėjo subtilų skonį.

Foie gras d’oie skonis sodrus ir lengvas. Foie gras d’oie sudėtis primena rinktinių vaisių minkštimą, jis rožinės spalvos su pustoniu tamsesniais sluoksneliais. Tarsi oda ir jos šešėliai.

— Žinai, kaip jį gamina, ar ne? — sakau.

Linksi ir šypsosi.

— Makabriška, ar ne?

Kvadratinis pašteto gabalėlis supjaustytas šiltu peiliu, bet griežinėliai neišskirstyti: guli vienas ant kito lėkštėje. Dideli kaip nagai Prigord trumai išgryninto riešuto minkštimo skonio. Ir Sauternes vynas.

Stalas užtiestas marga persikų spalvos staltiese, tos pačios spalvos kaspinėliais aprištos trys gėlės, pusmėnuliais apsivijusios baltas lėkštes. Greta foie gras išskleisti dantukais išpjaustyti persikai, pora aviečių ir žalumynai. Šilta aukso spalvos skrudinta duona uždengta balta nėriniuota servetėle.

Nataša kaip valgis: ir šviesi, ir tamsi, paslaptinga ir tokio pat neįprasto skonio kaip trumai. Žiūrėdamas į ją suprantu, kad, pasakodamas Lindvigui apie savo prieštaringus jausmus jai, iš tikrųjų buvau teisus. Sėdėdama priešais, savo juoda suknele ir putliomis griovėtomis mėlynai juodos spalvos it trumo griežinėliai lūpomis ji sugeria visą šviesą iš aplinkos. Atrodo, lyg skleistų tamsos šleifą. Tarsi magneto traukiamam norisi prieiti prie šešėlio krašto, bet vos tik prisiartini, pasidarai labai atsargus.

Galvoju apie juodą langą kitoje gatvės pusėje ir apie tai, kiek policija sau gali leisti. Įdomu, ar jie pastatys žmogų sekti poną Molbergą, kurio mylimoji taip žiauriai žuvo? Ar lauks, kol ponas Molbergas ims švaistyti savo dviejų milijonų kronų sąskaitą, kuri ir buvo jo tikrasis motyvas? Ar Nataša dirba policijai? Ar taip?