Michael Larsen - Netikrumas

— Nuo ko jis buvo? Ar ant jo nieko nebuvo užrašyta?

Ji atsidūsta.

— Greičiausiai, Martinai. Bet negaliu prisiminti. Juk negalėjau įtarti, kad tai turės kokios nors reikšmės. Maniau, kad jis nuo tavęs.

Gatvėje pasivaikščiodamas sugrįžta vienas vyriškių. Praeina įėjimą, pastatą ir dingsta iš akių. Kitoje gatvės pusėje ant šaligatvio poziciją užima kažkoks jaunas vyras. Jis vilki dideliu išskirtiniu pilkos spalvos paltu rūpestingai pastatyta apykakle, dengiančia pusę veido. Vyriškis žvilgteli viršun ir, atrodo, staiga pamato mane. Tada ir jis skubiai dingsta gatve.

Truputėlį pasėdžiu ant sofos. Tada skambinu Klinkeriui.

— Kaip byla? — klausiu.

— Byla?

— Kodėl tiesiai nepasakote, kad apleidote tyrimą?

— Bet mes vis dar tiriame.

— Ką?

— Visus svarbius pėdsakus.

— Kurie veda į mane?

— Nebūtinai.

— Jums atrodo, kad tai aš. Jums vis dar atrodo, kad tai aš, ar ne?

— Negaliu su jumis apie tai kalbėti, Molbergai. Jūs gerai tai žinote.

— Kodėl jūs linkę įtarti mane?

— Kol kas mes nelinkę nieko įtarti.

— Tai pats laikas pabandyti, — sakau tėkšdamas ragelį.

Perlaužiu puselę „Dobesino“ ir praryju ją. Supakuoju nuotraukas bei laiškus ir padedu juos atgal ant spintos darbo kambaryje.

Taip pasielgti mane paskatina miglota nuojauta. Kiekvienas, kada nors bandęs slėpti pėdsakus, žino, kaip tai sunku. Visuomet lieka nepastebėta kokia nors mažytė detalė. Pradedu nuo virtuvės. Likusią buto dalį nufotografuoju paskui. Baldus įvairiais kampais, spintas, lentyną po lentynos. Galiausiai nufotografuoju visus dešimt laiškų dėžėje su nuotraukomis. Tada dėžę pastatau atgal į spintą.

Surandu raktą nuo palėpės kambario, nuotrauką pasiimu su savimi. Ant siaurų virtuvės laiptų pakopų, įspindusi pro mažyčius langelius, kvadratėliais gula saulė.

Palėpėje tamsu. Į vidų įeinu atrakinęs pakabinamą spyną. Kambarėlis siauras lyg sąsmauka ir visai neapšviestas. Šviesa skverbiasi tik pro stogo lentas. Kairėje pusėje palei sieną stovi spinta su dėžėmis visokiems daiktams laikyti. Besiruošiant nudengti vieną jų, įėjime pradingsta šviesa. Per silpnai įspaudžiau jungiklį. Išeidamas stabteliu. Man pasirodo, kad prie įėjimo sugirgžda grindys. Sulaikau kvėpavimą. Durys atidaros. Man rodos, girdžiu, kaip kažkas alsuoja. Tamsoje atsargiai, vis pažvairuodamas į duris, apgraibomis nudengiu dangtį. Vargais negalais įspraudžiu nuotrauką dėžėn, vėl uždengiu dangtį ir apsisuku. Pasiramstydamas į spintas ir dėžes, nusikepurnėju iki durų. Atsargiai iškišu galvą iš už staktos. Nieko nematyti. Uždegu šviesą. Nieko. Grįžtu prie dėžės ir vėl ištraukiu nuotrauką. Nuo šiol nešiosiuosi ją su savimi.

Sugrįžęs į kambarį, apsirengiu, užrakinu duris, dėl viso pikto dar stumteliu jas ir išeinu į fotoparduotuvę priduoti juostos.

Pardavėjas, šnirpščiojantis vyriškis ruonio ūsais, sunkiai stenėdamas pasižiūri į laikrodį.

— Ar kitai savaitei tiks?

— Kita savaitė gerai, — atsakau.

Skambinu Stelai. Ji išėjusi. Tada skambinu Lindvigui.

— Noriu tau kai ką parodyti. Ar turi laiko?

— Taip. Atrodai prislėgtas? — sako.

— Sergu.

— Kuo?

9

Sakau, kad kompiuteriai užnuodys mūsų gyvenimą. Nuo tų mano žodžių Lindvigas tik šypsosi žinovo šypsena.

— Kalbi kaip mūsų tėvai, kažkada negalėję pakęsti roko.

— Tai visai kas kita.

— Tai lygiai tas pats. Pažiūrėk, — sako.

Sėdėdamas prieš ekraną ir klaviatūrą, Lindvigas — tikras burtininkas. Žaibo greičiu šmėkščioja keisti skaičiai, zirzia kreivės, spalvotos švytinčios juostos mirkčioja it mažyčiai Paukščių takeli.

— O kur pasidėjo senasis?

Galvos mostu Lindvigas rodo į darbo kambario pusę. Jo senasis IBM turėjo kažką žmogiško. Lindvigo slaptažodis buvo „Erekcija“. Bet jis dar buvo suprogramavęs papildomą saugumo pakopą: kompiuteris sugrįždavo su klausimu „ Why would I let you in?“ 18 Antrasis slaptažodis buvo: „Because I turn you on“ 19 .

Naujasis kompiuteris panašus į senąjį. „Tik daug galingesnis“, — patikina Lindvigas.

— Objektinis programavimas, — aiškina Lindvigas. — Gavome naujų programų.

— Tu jį pastatei net į svetainę! — sušunku pasipiktinęs.

— Ar žinai, kiek jis man atsiėjo?

— Žaisliukas, — sakau.

— Žaisliukas? Leisk, aš tau kai ką paaiškinsiu, Molbergai. Prieš dešimtį metų programoms reikėdavo maždaug šimto tūkstančių kodų eilučių. Dabar šis skaičius išaugo per milijoną. Po dešimties metų jis bet kuriuo atveju viršys dešimt milijonų. Aš gi negaliu atsilikti nuo kitų.

— Nesuprantu.

— Taigi kad supranti. Tik nenori. Anksčiau kuriant naują programą, kas kartą reikėdavo pradėti iš naujo. Dabar tam nebėra laiko. Bet jo ir nereikia. Didžiuliam projektui su maždaug dešimčia milijonų programos kodų eilučių dabar užtenka tik dviejų šimtų tūkstančių.

Atstovaujame vienai kartai, bet neturime bendro atramos taško. Lindvigas yra nepakeičiamas darbuotojas Duomenų centre, tačiau darbas įsibrovė ir į jo namus. Aš pats nesu aršus naujos technologijos priešininkas, bet priimu ją su išlygomis. Tai mus ir skiria. Lindvigas ją priima besąlygiškai, o aš jos atžvilgiu nusiteikęs gan skeptiškai.

— Kompiuteriai nieko nepagreitino.

— Tai melas.

— Tai patvirtina statistika.

Jis spaudo klavišus.

— Tuoj tuoj pabaigsiu, ir tada aš tavo paslaugoms, Molbergai.

Toliau maigo klavišus.

— Beje, tai tik laiko ir standartų klausimas. Privalumus pamatysime, kai tinklais susijungsime visi.

— Galėsime kalbėtis be ribų.

— Būtent, — pritaria.

— Ir keistis duomenimis, nepaisydami rasių ir religijos.

Linksi.

— Suartėsime su tolimais žmonėmis ir nutolsime nuo tų, kurie greta mūsų?

— Ai, patylėk, — nebeiškenčia.

Kompiuteriai. Jau yra pavargusių ir susidėvėjusių modelių. Kaip ir mūsų ankstesnė karta. Unikalūs tuo, ką sugeba, ir beviltiškai atsilikę tuo, ko nemoka. Kompiuteriai kaip vaikai. Dabar jie tik ropinėja keturiomis.

— Kompiuteriai kvaili.

— Tau reikėtų pasiskaityti apie neuroninį tinklą.

Su Lindvigu tenka praleisti nemažai laiko, bet iš tiesų nelabai jį pažįstu. Kažkada bendravome su tais pačiais žmonėmis, vykdydamas TV projektą daug naudojausi jo žiniomis. Vis dėlto labai artimi netapome. Kažko stinga. Turbūt dėl to, kad vyresniame amžiuje retai kada susidraugaujama ilgam. Trūksta pamato. Bendravimo nuo mažų dienų. Bendros praeities. Taigi su Lindvigu matomės, bet artimi draugai nesame.

Lindvigas susitiko Moniką tik keletą kartų, bet iškart buvo matyti, kad jam labiausiai patiko jos tvarkingumas. Lindvigo namuose visuomet nepriekaištinga tvarka. Jam patinka švarūs paviršiai, paprasti, negausūs, bet originalūs baldai. Ir tik tie augalai, kurie nemeta lapų.

Išpuoselėtais žvilgančiais banguotais plaukais, spindinčiomis mėlynomis akimis, baltais dantimis ir prižiūrėtais blizgančiais nagais jis sėdi, spėriai maigydamas kompiuterio klavišus. Juodu visiškai pasitiki vienas kitu. Lindvigas išmoko kalbą ir kalba ja be klaidų.

Galbūt mes per daug skirtingi. Lindvigas yra šviesios sielos ir išgyvena jausmus tiesiogiai. Kartais būna paprasčiausiai neįmanoma jam atsispirti. Tam tikra prasme aš jam net pavydžiu.

Jis jau seniai apibrėžė save. Savo seksualinę kryptį. Jis žino, kas yra. O žinodamas, kas yra, žino, ką jaučia. Rodos, jam nekyla jokių abejonių. Dėl didelių dalykų irgi. Dėl Gyvenimo. Prasmės. Meilės. Gal jis visai apie juos negalvoja. Tuo tarpu aš galvoju ir nieko nežinau.