Michael Larsen - Netikrumas

— Kada?

— Telefonu užsiminėte apie jį tą dieną, kai jus išvežė...

— Aš norėjau paklausti, kada, jūsų nuomone, man turėjo skambinti?

Žiūri į popierius. Nežino.

— Apie tai neparašyta.

Papurtau galvą.

— Man tai nieko nesako.

Jis skeptiškai pasižiūri į mane. Nusileidžia.

Nutaisęs beveik išganytojišką miną, dr. Filipas sako, kad per mūsų pokalbius visa tai man iškils. Bet jis visą laiką kaitalioja diagnozes. Pirma sakė, kad sergu sunkia maniakine depresija, kuri prasidėjo daug anksčiau, dar prieš Moniką. Staigus jos prasiveržimas aiškinamas Monikos netektimi.

— Aišku, kad depresija reaktyvi. Aišku, kad taip.

O gal endogeninė? Niekada negali žinoti. Negalime būti visiškai tikri.

— Tokiu atveju prie jos bus sunkiau prisikasti, ir viskam prireiks daugiau laiko.

Tai nuolatos keičiasi. Vieną kartą aš neurotikas, kitą kartą — beveik šizofrenikas. Kai pabandau viską supaprastinti, dr. Filipas pedagogiškai paklausia, ar aš apskritai žinau, kas yra neurozė. Sakau, kad skamba kaip žvejybos rakandai. Dr. Filipas grįžta prie to paties, nuo ko pradėjo.

— Mums tereikia nukirpti paties blogiausio viršūnėlę, — sako.

— Toks mažytis sveikas apipjaustymas?

— Galima ir taip pasakyti.

— Galėtumėte būti puikus sodininkas, daktare.

Dr. Filipo problema ta, kad galimybių yra tiek daug. Juk iš tikrųjų jų tūkstančiai. Ir nė viena nėra tikrai teisinga. Ko gero, dėl to pasirinkome tikėti kai kuriomis, o jų atradėjus pavertėme dievais.

Nepaisant mano nusistatymo prieš viską, ką dr. Filipas sako ir mano, jis, žinoma, teisus. Diena iš dienos slankioju apsėstas minčių. Minčių apie visus dalykus, kokie tik gali būti. Kodėl darau tai, ką darau, ir kodėl nedarau ko nors kito? Kodėl esu toks, koks esu, ir ne kitoks? Ir kokią ligą nešiojuosi, ir kaip ją pasigavau?

Aiškiai matau plyšį savo sąmonėje, kurį kas vakarą skandinu alkoholiu, bet, nepaisant mano infantilių minčių pasikartojimų, kaip tai vadina dr. Filipas, man sunku pripažinti save ligoniu.

— Aš gi funkcionuoju, — sakau.

— Greičiausiai jums bus sunku tai suprasti, — sako daktaras, — bet tai ir yra liga.

— Kad aš funkcionuoju?

— Kad funkcionuojate taip puikiai.

Dr. Filipui nepatinka kalbėti apie diagnozes, bet aš primygtinai reikalauju. Ignoruoju jo protestus, o kai jis bando išsisukinėti, grasinu nebeateisiąs į konsultacijas ir atsisakysiąs savaitinių vaistų davinių.

Dr. Filipo nuomone, euforija yra dirbtinė.

— Jūs — kaip žmogus, sergantis cukralige, — aiškina jis. — Be piliulių tampate visai kitoks.

— Ak, aš imu bijoti.

Suirzęs jis pasižiūri į mane.

— Visai nejuokinga.

— Nė kiek, — sakau. — Galima numirti iš baimės.

Daktaras, aišku, susipažino su ligoninės knyga ir policijos raportais, bet, sako, per daug reikšmės jiems neteikiąs. Jo žodžiais tariant, viskas taip susipainiojo. Iškeldamas ranką jis pristabdo mane, kad nepradėčiau kalbėti.

— Kiekvienas daug kur klysta, — sako. — Neturite priimti šito asmeniškai. Ar gerai buvo šiek tiek nuo visko atitrūkti?

Gūžteliu pečiais.

— Gerai, — taria daktaras. Šitaip sakydamas jis turi omenyje, kad pradedame. — Svarbu, tiesiog gyvybiška, kad nieko nepraleistume.

— Kodėl gi?

— Antraip — kitą kartą tai sužeis jus dar stipriau.

Žiūriu į jį.

— Kito karto nebus.

7

Jos veidu teka skystis, savo sandara primenantis skaidrų šampūną. Kaip tirštos ašaros arba sperma. Ji iškiša liežuvį prie lūpų kampučių. Paragauja jo. Ištrina juo skruostus, kaklą.

— Sako, kad sveika odai, — prataria.

Ji net nespėjo nusirengti.

Atvažiavo tiesiai iš oro uosto. Civiliais rūbais persirengė ant užpakalinės taksi sėdynės. Kai išpučiu akis, juokaudama paaiškina, kad už vairo buvo moteris. Jos lagaminai prie įėjimo sugriuvę vienas ant kito.

Nataša Noiret. Melodinga. Lyg mantra. Lyg vakaro šnabždesiai ar aksominis miegas.

Nataša papasakojo, kad jos vardas turėjo būti Rikė arba Lonė. Bet tai šuniški vardai, pasakė jos tėvas.

Jos akys. Ar jose yra išskaičiavimų? Monikos akys sugerdavo visą šviesą.

Kol aš virtuvėje atkimšinėju butelius, ji imasi apžiūrinėti buto.

— Kas ji? — paklausia, sustojusi tarpduryje su Monikos nuotrauka.

— Dabar tai praeitis.

— Ką ji daro?

— Tą patį, ką ir tu.

— Nemalonumus?

Valgomasis stalas, erkeryje blizgantis šviežiais vaisiais , foie gras kapotuose drebučiuose it lipniame aukse — tiesiai iš jos kelionės Paryžiuje — ir šampano purslai ant skruostų, susidaužus taurėmis. Taurės Monikos. Apsidairęs aplinkui, pamatau, kad čia daug kas Monikos. Iš esmės beveik viskas. Bet apie tai negalvojame. Tiesiog gyvename toliau.

Pažvairuoju į merginą priešingoje gatvės pusėje. Jos užuolaidos kaip visuomet atitrauktos. Galbūt ji niekada nepagalvojo, kaip gerai iš čia viskas matyti. Galbūt ji sėdi kažkur tamsoje. Vakarais ji beveik visuomet sėdi tamsoje. Šviesa sklinda tik nuo įjungto televizoriaus ekrano. Dažnai pagalvoju, kad ji turėtų užsidegti šviesą. Sveikiau akims.

Gosliai šypsodamasi Nataša lošteli nuo stalo ir truputėlį praskečia kojas. Šiek tiek kilsteli sijoną.

— Ko norėtum desertui?

Visiškai užverčia sijoną ir vieną koją pastato ant stalo krašto. Ji glamonėja susiraizgiusius kelnaičių nėrinius. Pro jas tamsiu šešėliu išsiduoda tarpkojis.

Liepiu jai apsivilkti uniformą. Suktomis akimis ji pažvairuoja į mane. Tada nusišypso. Nukėlusi kojas nuo stalo, atsistoja ir ištiesina sijoną. Klusniai išeina į koridorių, atsineša lagaminą ir eina į miegamąjį persirengti.

Kažkada seniai sapnuodavau kaip jauna mergaitė. Gerdavau rasą po išblyškusiais mėnuliais prie šniokščiančios jūros. Šlapiame smėlyje braidžiodavau kažkieno įmintais pėdsakais.

Tačiau meilės magija greitai išblėso. Užteko pirmą kartą išgerti ir apsvaigti. Alkoholiui išsivaikščiojus po kraują, rankos jau nebeklausė manęs ir ėmė graibyti keleriais metais vyresnę merginą. Nespėjęs atsitokėti, užlaužiau savo auką. Tai buvo taip lengva. Nereikėjo nieko — tik judesio, vos vos greitesnio už protestą. Tai buvo dar prieš Moniką.

Nataša stovi apsirengusi uniformą, o aš galvoju, ar jai nepasitaikė sutikti Monikos. Galbūt jos skraidė kartu. Arba atsitiktinai susidūrė moterų tualete kitoje žemės rutulio pusėje.

Mano kairiuoju skruostu it netvarkinga lopo siūlė eina randas. Natašos nuomone, tai seksualu. Užsimerkusi ji pirštu brauko per randą, lyg koks neregys, norintis perskaityti siūlės žinią. Randas iš vaikystės. Kažkada vienas mano draugų netyčia užgavo mane kastuvu. Tačiau paklaustas apie tai visuomet atsakau, kad man įkando šuo.

Liepiu jai atsigulti į lovą. Nuėjusi prie lovos ir atsirėmusi į atkaltę, ji išsispiria iš batelių. Šiek tiek prasega uniformą ir, nusmaukusi kelnaites, palieka jas gulėti ant grindų lyg mažą susiglamžiusią servetėlę.

Guli užsimerkusi ir brūžuoja antklodę tarsi glostoma katė.

Iš spintos išėmęs du šilkinius kaklaraiščius, pririšu jos rankas prie atkaltės. Bet kai noriu užrišti akis, ji užprotestuoja.

— Nenoriu. Man nepatinka.

— Patinka, patinka, — sakau, — tik tu nežinai...

Nataša miega kietai. Skruostai išmušti raudonomis dėmelėmis. Galbūt nuo mano barzdos šerių. Arba nuo prasiveržusios aistros, kuri tokia stipri, kad net nudegina odą.

Atsikeliu ir sutvarkau didžiąją netvarką. Benešant į virtuvę butelius ir pilnas pelenines, staiga tarpdury išdygsta Nataša, tamsi ir pavojinga.