Michael Larsen - Netikrumas

— Ar pasiliksi valgyti? — klausia.

— Ne, jei tai apsunkins jus.

— Man tik reikia žinoti, ar ką išimti. — Nusimauna pirštines. — Juk taip retai tave matome.

Švelniai apkabinu ją.

— Gydytojas sako, kad tai svarbu.

— Vengti mūsų?

— Matytis su jumis.

Jau gerokai po pusiaudienio. Saulė tvieskia pro aukštus ošiančius beržus sode iš kiemo pusės.

— Ar gersi kavos? — pasiteirauja.

Įeiname vidun.

Atsisėdu ant kėdės virtuvėje, ji tuo tarpu į piltuvėlį įstato filtrą ir užpila kavą.

— Kodėl ne darbe?

— Turiu kelias laisvas dienas. Be to, šį tą parašiau iš paskutinės kelionės. Neskaitėte laikraštyje?

— Žinai, tėvas skaito kitą. Ar tai buvo Londone?

— Amerikoje. Mačiau Nikolsoną.

— Oo, — nustemba ji. — O Džoną Vainą?

— Jis miręs, mama.

— Taip taip. Tavo brolis, beje, gavo darbą Singapūre. Ne taip seniai skambino. Kirstena ir mažasis važiuos kartu.

Turbūt tai buvo laimės dienos. Dienos ilgos ir be ilgesio, pilnos nerūpestingų šypsenų, bučinių, kuriuos gėrėme kaip rasą, ir judesių, kurių netrikdė mintys apie egoistinius motyvus. Atrodo, jog dabar tuos žingsnius dėlioja kiti — būtybės vaiduokliškos, bet su mūsų veidais. Mus skiria Monikos mirtis. Tai ir dar daug kas. Dalykai kaupiasi.

Daktaras Filipas sako, kad beveik visi nešiojamės naštas. Jo žodžiais tariant, keista, kad dėl šios priežasties daugelis mūsų vaikystę vadina laimingiausiu metu. O gal taip yra todėl, kad būtent tokia ji ir buvo? Galbūt vaikystė buvo tokia laiminga, kad jokie lūkesčiai vėliau negalėjo išsipildyti.

Vakare pavalgęs tėvas išsitiesia ant sofos.

— Ar matei laikraštį? — klausiu.

— Ne.

— Ėmiau interviu iš Nikolsono.

Nesureaguoja.

— Galbūt jis greitai pirks banką, — sakau.

— Nikelisonas? Ar tai tas iš vesternų?

— Nikolsonas. Ne, anas yra Džonas Vainas.

— Vairias mirė prieš daug metų.

— Taip. Išbuvau ten keletą dienų.

— Žinai, kad tavo brolį išsiuntė į užsienį?

Nežinau. Galbūt jiems tai per daug netikra. Mudu su Monika gyvenome kitą gyvenimą. Per kelerius metus esu pamatęs daugiau pasaulio nei jie per visą savo ilgą amžių. Gyvenau viešbučiuose, apie kuriuos jie galėjo tik pasvajoti, lankiausi karo fronte, apie kurį jie tik tariasi žiną, nes matė per televiziją. Be to, retai juos aplankau. Iki Monikos buvo tas pats. Kai aplankau juos, mes visuomet žaidžiame kortomis arba žiūrime televizorių. Pokalbis su jais sunkus. Tarsi visai nebūtų apie ką kalbėti. Net žiūrint Kary Granto filmą, mama knapsi, o tėvas snaudžia išsidrėbęs ant sofos. Jie paseno. O aš nežinau, ką reiškia pasikeisti. Sėdint prieš mėlyną ekrano šviesą atrodo, kad visuomet taip buvo. Bet einant sodo takeliu, kai mama stovi tarpdury ir moja, man visada kyla noras grįžti ir kažką pasakyti. Tik nežinau ką.

Kažkada troškau jų meilės. Pripažinimo. Dabar jau nebežinau. Galbūt vis dar geidžiu jo. Bet nesu tikras kodėl. Galbūt kad atstumčiau jį.

6

Duris atidaro jis pats. Eidamas vidun pastebiu kažkokią moterį, turbūt jo žmoną, greitu šešėliu šmėkštelėjusią palei kambario sieną.

Dr. Filipas teiraujasi apie kelionę. Sakau, kad viskas sekėsi puikiai. Užsimenu, kad porą kartų nugriuvau, tačiau taip pat neblogai padirbėjau.

Jis šypsosi. Bet jam nepatinka, kad aš eidamas imu ir nuvirstu.

— Prisimindavote piliules?

— Taip, — sakau.

Padėtis jam dar nevisiškai aiški. Norėtų, kad aš patikslinčiau savo negalavimus. Stengiuosi, bet negaliu. Dr. Filipas susimąstęs pažvelgia į mane.

— Kitaip tariant, beveik viskas?

— Taip.

— Tai gana įprastas dalykas.

Jis atrodo visiškai patenkintas, kad mums pavyko nubrėžti negalavimų ribas. Nesvarbu, kad ribos išsiplėtė iki „visko“.

Štai sėdi jis. Daktaras Filipas. Tamsiaplaukis, akiniuotas, išmanančiu žvilgsniu. Sėdi prie savo rašomojo stalo sukryžiavęs rankas, tada parimsta ant alkūnės ir nutaiso grimasėlę. Lėtai, ganėtinai lėtai kelia smilių prie sučiauptos burnos.

Meilikaudamas ir čiaupsėdamas lūpomis jis stengiasi sukelti „vaisingą“ priepuolį, kurį sudaro daugiau nei nežabotas pykčio protrūkis. Daktaras mane iš anksto nuteikė, kad terapija gali būti gan nemaloni. Galbūt vieną dieną aš tiesiog nebeištversiu.

— Gali iškilti siaubingų dalykų, — sako. — Kai kurie mano... hm, klientai nebeišlaiko. Jie pradeda verkti ir kalbėti baisiausius dalykus.

Daktaras pasakoja tai susirūpinusia mina, bet man vis tiek atrodo, kad jis sako tai viltingai.

Mąsliai žiūri į mane ir smiliumi baksnoja suspaustas lūpas. Tada pageidauja sugrįžti prie vakaro po laidotuvių savaitės.

— Kas atsitiko?

— Man pasidarė bloga, — sakau.

— Kaip jūs manote, kodėl?

— Hmm, kodėl? Kodėl ne?

— Ką veikėte? Žiūrėjote televizorių? Rausėtės po senus daiktus?

— Supakavau kai kuriuos Monikos daiktus.

— Ir tada tiesiog užėjo?

— Taip.

— Ar buvo kas nors konkretaus, kas sukėlė mintis apie ją?

— Aš buvau ką tik jos netekęs.

— Tai nebuvo koks nors konkretus daiktas, kas nors, ką jūs suradote?

— Ką jūs turite galvoje?

Dr. Filipas vos suirzusia mina sako, kad man reikia išmokti atsipalaiduoti nuo savęs. Nebūti tokiam įtariam. Sako, kad per daug mąstau. Intelektualizuoju. Ryškiai išreikšta neurotinė manija, pasak jo. Visai nebūtina, kad viskas būtų rišlu ir susiję tarpusavyje, šitokiu būdu ir stengiamės tai atskleisti.

— Pabandykite nupasakoti, kaip jaučiatės.

— Aš tą ir darau. Nejaučiu absoliučiai nieko.

— Net galvodamas apie tą vakarą?

— Nieko.

Dr. Filipas atsilošia kėdėje. Spintoje jam už nugaros stovi sunkios knygos: aukštos, žemos, storos, plonos, brošiūros, bukletai, ligų istorijos, žinynai ir enciklopedijos. Svarių minčių amunicija.

— Ligą traktuoju kaip prielaidą pasveikti, tačiau neretai tenka kovoti su žmonių prietarais.

Daktaras pasipasakojo turįs savų bėdų. Tada, kai slaptais įžanginiais manevrais bandė laimėti mano pasitikėjimą. Be jo neverta net pradėti, teigia jis.

Kartais atrodo, lyg dr. Filipas gardžiuotųsi šia mintimi. Galbūt jo viduje slypi herojiškas kankinys, galbūt jis — bekompromisių ambicijų žmogus, svajojantis sukelti revoliuciją ir pertvarkyti pasaulį, kaip tai padarė žymusis jo mokytojas. Bet daktaras suirzta, kai analizuojamasis tariasi įžvelgęs masinę projekciją. „Mano uždavinys toli gražu ne analizuoti, — tvirtina jis, — tai sudrumsčia terapijos ramybę“.

— Jūs pats puikiai žinote, kad perdėtas intelektualizavimas jausmų sąskaita yra ligūstas, ar ne? — sako jis.

Šypteliu matydamas, kaip jis baksnodamas lūpas sėdi už stalo priešais šias spintas, linkstančias nuo nesuskaičiuojamos daugybės eilėmis sudėliotų knygų svorio.

„Per daug mąstau“, ir pats gerai tai žinau. Dr. Filipas mano, kad tai obsesyvi neurozė. Apskritai tai galėtų būti daug kas. Diagnozės visą laiką keičiasi.

— Į paviršių gali iškilti tiek daug nuolaužų, — tęsia. — Net jei išeities taškas, atrodo, su jomis neturi nieko bendro.

Taip pat būna ir su automobiliu. Iš dirbtuvės atgauni jį su defektais. Tas pats ir su ligoninėmis. Jei nesirgai, susergi. Jie būtinai ką nors suranda.

Dr. Filipas sklaido popierius.

— O kaip su tuo skambučiu?

Nesusigaudydamas žiūriu į jį.

— Neprisimenu...

Jis palinksta virš popierių.

— Čia parašyta, kad jūs kažką minėjote apie skambutį.