Michael Larsen - Netikrumas

— Gatvėje visuomet kas nors ką nors seka, — sako vairuotojas.

Sankryžoje sustojame. Šviesų kreivės, vidinės eismo sistemos, merginos, bėgančios degant raudonai šviesai. Kažkokia mašina užleidžia mums kelią. Mirksi ilgosiomis šviesomis. Bet dega tik viena priekinė lempa. Tarsi sužeistas metalinis žvėris. Sudriskusi akis. Pajudame į priekį.

Prieš įvažiuodamas į savo gatvę dar kartą atsigręžiu. Juodosios „Mazdos“ nebėra.

Vairuotojas išlipa ir atidaręs bagažinę pagelbsti man iškrauti lagaminus. Lange virš mūsų stovi mergina.

Nusišypsau. Ištraukiu iš piniginės pinigus.

— Ji pasuko sankryžoje, — sako vairuotojas.

— Kur?

— Į kairę, — sako jis. — Nors ne... taip, vis dėlto į kairę.

— Vadinasi, tai jie. Jie jau seniai mane seka.

Užmokėjęs pasuku prie įėjimo. Žvilgteliu į langą kitoje gatvės pusėje, bet merginos nebematau. Priešingoje pusėje, plyšyje tarp namų, pro storą debesų sluoksnį bando prasiskverbti saulė. Atsirakinu laukujės duris ir vargais negalais užtempiu lagaminus laiptais. Prie durų išgirstu skambant telefoną. Turiu jėga prasibrauti per krūvą pašto, reklamos ir pasenusių laikraščių. Suspėju dar prieš įsijungiant autoatsakikliui.

Tai daktaras Filipas.

— Tik norėjau priminti jums dėl rytojaus, Molbergai.

— Žinoma, aš ateisiu.

— Svarbu, kad pasikalbėtume.

— Tai jūs taip sakote.

— Ką turite galvoje, Molbergai?

— Ko jūs norite?

— Padėti.

— Padėti kam?

Jis akimirksnį tyli. Tada paklausia:

— Nepamirštate piliulių?

— Aš nieko nepamirštu.

Namuose viskas išvartyta.

Koridoriuje, po dviem dideliais žmogaus ūgio veidrodžiais lieto aukso rėmais, iš vyrių ištraukti paauksuoti kronšteinai. Svetainėje primėtyta butelių ir stiklo šukių. Vyno raudonumo sofa, apvilkta raudono aksomo kailiniais, ištempta į vidurį tarsi sala. Iš lauko sklindančioje šviesoje žalias ir bordinis stiklas žiba it reti negludinti akmenys. Paveikslai iškraipyti, bet tapybos darbas lengvučiu lakštinio aukso rėmeliu paliktas kaip kabėjęs. Vazos išvartytos. Dvi kėdės krisdamos įstrigo viena kiton — tarsi glėbesčiuotųsi ar prilaikytų viena kitą. Žaliuzių strypas prie lango ištrauktas ir vienoje pusėje užlenktas. Ant erkerio stiklo įrėžtas rantytas brūkšnys. Lyg į langą būtų pataikyta dideliu buku daiktu. Kažkokios dramos žymės. Tarsi plunksnos ir į sniegą susigėręs kraujas. Ant grindų laiškai, kurių šiaip niekada nebūčiau skaitęs, tačiau dabar skaičiau daugybę kartų, tikėdamasis, kad juose slypi išeitis. Koks nors slaptas kodas, kurį iššifravęs surasčiau kelią į gilesnę tiesą. Bet radau tik suglamžytą raštelį su Džeko Roto Paskalio vardu ir vieno Los Andželo viešbučio pavadinimu.

Mano bute kažko ieškota, bet nieko nerasta. Trijuose kambariuose ir miegamajame su langais į gatvės pusę. Išieškota net kitoje pusėje esanti virtuvė. Įžengiu į urzgiančią mėlyną tamsą prie masyvios ketaus ir koklių krosnies. Spintelės atidarinėtos, puodai ir keptuvės išmėtyti ant koklių. Kratos neišvengė net mano darbo kambarys iš kiemo pusės. Čia mano praeitis. Jos likučiai. Ant lentynų buvo išdėliotos nuotraukos ir knygos. Dabar jos išmėtytos. Ir trofėjai voliojasi ant grindų kartu su puodeliais.

Netvarkoje pastebiu ašarinių dujų balionėlį. Paimu jį. Šone šiek tiek įlenktas, bet šiaip neliestas. Kadaise nupirkau jį Monikai Prancūzijoje ir slapčia pervežiau per muitinę. Bet ji niekada jo nesinešiojo. Pagalvoju: o kas, jei ji būtų turėjusi balionėlį tą vakarą. Galbūt jis būtų ją išgelbėjęs. Esu matęs, kaip iš tokių balionėlių purškiama. Neblogai veikia.

Lauke temsta. Nuo erkerio dingsta paskutiniai kone šventos šviesos spinduliai. Braidau vienas tarp šukių ir šiukšlių.

Pas merginą kitoje gatvės pusėje lange užsidega šviesa. Ji už užuolaidos kaip šešėlis, tik nežinau, ar mane mato. Ji atitraukia užuolaidas. Šviesa netrukus užgęsta. Bute aukštu aukščiau šviesa kaip visada užgesinta. Ksenia iš palėpės kambario tvirtina, kad tas butas išnuomotas, bet man atrodo, jis tuščias. Ten niekada nebūna šviesos.

Tuoj po laidotuvių mane paguldė. Tada čia viskas atrodė kaip dabar — didžiulė netvarka. Ten, kaip tik ten, ant grindų, kelias dienas tūnojau it koks apšnerkštas išmestas kilimėlis. Nieko nedariau, tik gėriau. Neužmigdavau. Tiesiog gulėjau ten. Atbukęs ir apsunkęs, tarsi būčiau netekęs daugybės kraujo. Išglebusiu lyg krintanti banga kūnu.

Galiausiai paskambinau budinčiajam gydytojui ir paprašiau ko nors nuo nemigos. Kai jis pagaliau atėjo, buvau užmigęs. Prisimenu, man pasirodė komiška, jog paskambinęs jis pažadino mane, kad duotų migdomųjų.

Jis uždavė man keletą klausimų. Pripasakojau apie įtampą darbe, prikūriau apie sunkias ekonomines problemas. Užsiminiau ir apie barnius su Monika. Ant recepto gydytojas užrašė: „Nuo meilės kančių“. Sąmojinga. Kai šitai vėl pasikartojo po poros dienų, mane paguldė.

Tik pagalvoti reikia, užsiminiau apie barnius, bet nepapasakojau, kad ji mirė. Buvau nesavas. Tai vienintelis pasiteisinimas. Nesuvokiau, ką darąs. Laikraščiui sakiau, kad sergu, pažįstamiems — kad man reikia truputį pabūti vienam.

Prispaudžiu pirštą prie stiklo. Kurį laiką laikau jį ant įbrėžimo. Kas iš tiesų čia darėsi? Suplakiau viską į vieną didelį kokteilį? Nebesusivaldžiau? Kaip tik čia, prie stiklo, netekau proto? Bandžiau ištrūkti laukan? Neprisimenu. Kai kurių dalykų tiesiog neprisimename. Dažniausiai tai nereikšmingi dalykai, kartais — svarbiausi.

Prietemoje ant spintelės raudona šviesele mirksi telefono atsakiklis. Triuškindamas šukes, brendu prie jo. Atsuku atgal ir tvarkydamasis klausausi. Yra žinutė nuo Mimi. Ji paliko man banko telefono numerį.

Grįžęs iš ligoninės, pradžioje namo eidavau pilnas laukimo, nes čia mirksėdavo autoatsakiklis. Atrodė, tarsi koks nepažįstamas balsas būtų galėjęs pakeisti mano gyvenimą. Galbūt tai susiję su ankstesniu telefono skambučiu.

Iš krepšio išimu buteliuką, einu į tualetą ir pastatau jį ant lentynos. Bet greitai persigalvoju. Atsukęs dangtelį, išberiu porą tablečių į tualetą. Prieš užsukdamas pūsteliu dar keletą. Šnypšdamos ir spraigydamos jos pradingsta. Pastatau buteliuką atkampiausioje vaistinėlės vietoje. Paslepiu jį.

Tada paskambinu Klinkeriui. Atsiliepia jo žmona.

— Tuoj, — sako. — Maksai, čia tau.

Jis prieina prie telefono.

— Molbergai, kur jūs esate?

— Namie.

— O kur buvote?

— Išvažiavęs. Rodos, tai neprieštarauja įstatymams?

— Ne ne. Kokiu reikalu skambinate?

— Į mano butą įsilaužta.

— Mat kaip, ir kas pavogta?

— Nieko.

Einu prie erkerio, žiūriu laukan. Merginos nebėra. Bent jau nematau jos.

— Ar tai neatrodo keista? — sakau.

Jis sunkiai atsidūsta.

— Molbergai, jūs vis dar lankotės pas savo gydytoją, ar ne?

Numetu ragelį.

Stovėdamas prie lango ir bandydamas įveikti žaliuzių strypą, pamatau ją. Seną moteriškę lange priešais. Jos akyse skundas, ir jis, rodos, nukreiptas į mane. O gal ji tiesiog žiūri pro langą? Į niekur. Paskendusi mintyse.

Nedažnai ją matau. Tik pastaruoju metu atkreipiau į ją dėmesį. Apskritai pradėjau atkreipti dėmesį. Nesu iš tų tipų, kurie šnipinėja žmones, tačiau turiu pripažinti dažnai pažvairuojąs į gretimo namo langą. Į jaunąją merginą, beveik niekada neužsitraukiančią užuolaidų. Bet tai visai kas kita. Aš ja domiuosi po to, kas įvyko.

Galbūt senoji priekaištauja man kaip tik dėl to — mano, kad aš slapta tykau. Vedžioju akimis lyg filmavimo kamera: nuo merginos per tuščiąjį kambarį prie senosios moteriškės.