Michael Larsen - Netikrumas

Papurto galvą.

— Ne, — sako jis. — Vardą kažkur esu girdėjęs, bet šito iš nuotraukos nepažįstu. Jis gūžteli pečiais, o eidamas prie durų vis dar kartoja vardą.

— Negalvok apie tai, — sakau jam. — Turi stulbinamai gerą atmintį.

Jis atsigręžia.

— Thank you, sir 15 .

— O kaip su viešbučio knyga?

— Deja, netikiu, kad tai įmanoma, sere. Jei įeisiu į kompiuterį, išaiškės, o mums tai draudžiama.

— Luisai, pamaniau, kad gal tau kada kilo mintis parduoti informaciją?

— You mean like a bird, sir? 16

— Taip, — reikšmingai patrinu pirštus. — Už informaciją galiu gana neblogai užmokėti.

— Oh, oh no, thank you, sir, but no. — Jis šypsosi imdamas durų rankeną. — I can‘t sing17.

Kai tik jis uždaro duris, iš spintos išsiimu taurę ir supilu į ją tris mažus buteliukus viskio. Per jėgą nurytas pirmasis gurkšnis kaip plikinanti arbata skausmingai nuslenka krūtine ir šiltomis bangomis pasklinda po kūną, rankas.

Priėjęs prie lango, priglaudžiu kaktą prie stiklo. Nors lauke šilta, jis, šaltas ir gaivus, liečia mano kaktą, už kurios slypi tiek viską naikinančių minčių. Nuolatos kirbančių minčių maišalynė, panaši į niekad nenutrūkstantį televizijos naujienų srautą, plūstantį iš nesuskaičiuojamų kanalų, kur diena nesiskiria nuo nakties, o diktoriai nepastebimai pasikeičia per orų prognozės pranešimus ar trumpas reklamines pertraukėles, ir tik tiesioginiai reportažai iš planetoje vykstančių karų liudija, kad para dar išlaikė savo anatomiją ir kad kažkur toli toli yra naktis.

Nurimstu lėtai, po kelių taurių. Melsvos sutemos apgaubia miestą, kur mašinų dukart daugiau nei danų Danijoje. Niūrioje vakaro prieblandoje virpa šiltas išmetamųjų dujų debesis, o nesuskaičiuojamos daugiaaukščių namų, vilų bei dangoraižių šviesos blykčiodamos žėruoja pro jį lyg rusenantis mažų bei didelių komodų ir aprūkusių vitrinų laužas. Beverly Hills šlaituose gūžiasi juodos šakotų palmių giraitės, tarsi nujausdamos šviesą, prarysiančią miestą per Didįjį žemės drebėjimą.

Kai prarandi, tampi kitoks. Kai prarandi, norisi išsaugoti. Kad galėtum eiti į priekį, turi atsigręžti atgal. Tūpčioti vietoje. Galbūt todėl plaukiu pasroviui. O gal dėl to kaltas alkoholis.

Kada nors ateityje sėdėsime svetimoje planetoje arba kabosime pritemdytame žvaigždėlaivyje Oriono išorinėje sferoje ir svajosime apie praeitį. Apie kažkada matytas formas ir spalvas. Jei laiku paspruksime, gal dar suspėsime išvysti paskutinę Žemės šviesą ir, nebyliam ilgesiui suspaudus širdį, priekaištausime sau: kaip mes galėjome? Ieškodami atsakymo, klavišais ir žaibiško greitumo mikroschemomis klaidžiosime po nesibaigiančias duomenų ar nuotraukų bazes ir bankus, o nepažįstamas programuotojas drebančia ranka surinks lakonišką poetišką atsakymą: „Iš tolo grožis atrodo didingiausias“.

Už lango taip sutemo, kad ant stiklo matau atsispindint savo veidą. Staiga vidun pliūpteli šviesa. Iš netikėtumo negrabiai apvirstu ant grindų. Keliai atsimuša į kilimą, veidas dusliai trinkteli į langą, viskio taurė be garso išsilieja. Pasirodo, pro pat viešbučio fasadą praplerpė policijos malūnsparnis. Šis miestas! Ši šalis, išmokiusi žmones priimti daugiau vaizdų, nei neramios akys gali regėti. Šalis, išgraužusi tikrovės sąvoką iki vaizdo ir garso kokybės.

Po keleto metų žmonės čia matys penkis šešis tūkstančius televizijos kanalų. Vieną dieną skaitmeniniai tinklai sujungs Niujorką, Los Andželą ir kitus milijoninius miestus, kaip keliai jungia juos šiandien, ir šalį užguls fotonų debesis. Man tai žinoma dar iš tų laikų, kai dirbau televizijos grupėje. SECAM ir NTSC sistemas išmanau kaip penkis pirštus. Žinau, kodėl prancūzai turi PAL sistemą, dėl to, bent jau teoriškai, jų vaizdo kokybė geresnė už mūsų. Žinau ir tai, kad dėl skirtingo linijų skaičiaus ekrane negalime mainytis vaizdajuostėmis su amerikiečiais, bet, antra vertus, mūsų vaizdai geresni nei jų. Kitas detales spėjau pamiršti. Mums niekada jų neprireikė.

Suskamba telefonas. Tai Luisas.

— Ji išvyksta rytoj. Vardu Nataša. Nataša Noiret.

3

405-uoju maršrutu it laivu skrodžiame erdvę, artėdami prie raudono apsiblaususio kaip dykuma dangaus. Limuzine tamsiais stiklais įrengtas net televizorius ir nemokamas baras, kur džinas atsiduoda eteriu. Bet net tada, kai sustojame sankryžoje netoli Inglevudo ir oro uosto, niekas nepriploja nosių prie stiklo. Kino žvaigždės ir ilgi limuzinai čia tokie įprasti, kad paprastas užsienietis dažnai atrodo egzotiškiau. Kartą, man vaikštinėjant po Vestvudą, vienas pamišęs svetimšalis nusikėlė kepurę ir pasisveikino.

Už manęs liko šleikščiai saldus orchidėjų kvapas, nuvinguriavęs tarp apvalių viešbučio įėjimo frontonų, ir valandos, praleistos viešbučio kambaryje prie trijų televizoriaus ekranų. Net valydamasis dantis žiūrėdavau žinias. Mieguistas dienas užpildydavau naujienų laidomis ir pornografiniais filmais, kol galiausiai nebegalėjau atskirti, kuris kanalas šlykščiausias. Prisižiūrėjau iki valios. Mano draugai Eva ir Frankas — irgi šio reikalo žinovai — tai vadina protingąja analitine televizija, bet, man atrodo, ją lygiai taip pat galima pavadinti hipotetine. Drauge su kampuotų judesių diktoriais patyriau miškų gaisrus, nuodingų medžiagų išsiliejimus ir tarptautines krizes. Bet iš tikrųjų nieko neįvyko. Stebėdamas vaizdus, slenkančius tarsi ilga spalvota animacinio serialo juosta, išgyvenau visus įmanomus niekados taip ir nesusiklosčiusių situacijų variantus. Ir mane persmelkė bejėgiškas liūdesys: planetos televizijos stotys užtikrino viena — jos mums neleidžia užmiršti, kad nieko negalime padaryti. Nesvarbu, kas drybso ant sofos. Arba kas iš erkerio stebi gražias moteris gatvėje.

Mūsų rajonas pasidarė toks madingas. Moterys čia praplaukia tarsi neliečiamos garsenybės — skvarbiais žvilgsniais lyg katės ir plaukiančia eisena lyg uodegotos žuvys.

Monika buvo gražesnė už jas visas. Bet dabar ji po žeme, pamėlynijusia išblyškusia oda amžinoje tamsybėje. Mąstau apie tai, kad niekuomet daugiau nebežiūrėsiu į jos veidą blausioje gatvės žibintų šviesoje, nebejausiu jos tylaus, atsargaus kvėpavimo, nebegirdėsiu čiaupsint lūpomis pro miegus, lyg jai sapnuotųsi saldėsiai. Ir niekada nebeįgnybsiu jos švelnios pagalvėlės po smakru, nebebučiuosiu jos šilkinių lūpų, snūduriuodamas nebegirdėsiu, kaip ji niurna, neramiai muistosi, atsisėda, brazda, kol galiausiai neiškentusi papurto mane. Ir niekada daugiau negirdėsiu, kaip įsiskaudinusi skundžias, kad jai vėl prisisapnavo blogas sapnas, tarsi tą sapną būčiau atsiuntęs aš. Niekuomet ji nebeprisiglaus prie manęs prašydama pažadėti, kad niekada jos nepaliksiu, nebejausiu jos kūno šilumos, nebegulėsiu stebėdamas, kaip ji pabunda iš miego, apsiverčia, išriečia užpakaliuką. Nebegulėsime susiglaudę kaip du šaukštai, nebejausiu, kaip jos ranka slenka atgal, apčiuopomis ieško manosios ir galų gale nurimsta, minkštai ir švelniai suėmusi mano pirštą. Po nakties miego neberegėsiu jos odoje įspaustų žymių — tų paslaptingų raštų, magiškų kūno ženklų, tik man vienam pažįstamų ir mano vieno skaitytų. Visi žodžiai dingo, išsitrynė, pasimiršo, pasimetė amžinai.

Monikos mirtis pažadino mane iš sapno. Jai mirus, manyje irgi kažkas mirė. Galbūt svajonė.

Įdomu, kaip jos mirtis būtų mane paveikusi, jei man būtų likusios vizijos visų tų dalykų, kuriems niekada neradome laiko ir kurių niekada kartu nebepamatysime? Ar jos mirtis tada reikštų, jog esu skurdžius, nes viską praradau, ar kad esu turtingas, nes mintyse nešiojuosi nebaigtą paveikslą? Kad taip galėčiau išlieti savo skausmą iki galo... Kad taip niekada nebūčiau sužinojęs apie ją nieko daugiau. Dabar esu priverstas ieškoti žinojimo. Man reikia žinoti.