Michael Larsen - Netikrumas

Užrašęs keletą atvirukų, toliau ištikimai lakstau į tualetą. Juk perdėtai daug atvirukų irgi gali sukelti įtarimą.

— Vėl? — nusistebi Nikolsonas, man pasikėlus eiti į tualetą.

— Pūslė, — teisinuosi.

— Velniai griebtų tą pūslę, — sako.

Gerokai po pietų abu sulipame į baseiną. Kiekvienas stovime savo pusėje, ir Nikolsonas leidžiasi filosofuoti apie savo karjerą. Vienu metu net pasiteirauja, kuo užsiimu aš. Sakau, kad dirbu „su popieriais“.

Matau, kaip sunku išpešti iš pokalbio ką nors vertingo, jei nenori būti panašus į inkvizitorių.

Aplink mus teliūškuoja vanduo.

— O kaip su pinigais? Turbūt uždirbate milijonus?

Jis šypsosi.

— Pinigai? — pakartoja. — Pinigai yra geras daiktas, kai juos matai ekrane. Mano naujajame filme jie matyti. Kai pagalvoju, ką sugeba tie vyrukai šiais laikais... Dieve, aš vaidinu save trisdešimtmetį!

Svarstau, kaip jiems tai pavyksta, bet susivaldau nepaklausęs, nes neišmanau, kaip mandagiai suformuluoti klausimą. Aišku viena — Holivudas laikosi grimu.

— Pinigai? Tiesą sakant, juos lydi krūvos ankščiau neturėtų problemų. Skirtumas tik tas, kad dabar galima nuo jų išsipirkti. Taip pasakyčiau apie pinigus: jais galima išsipirkti nuo problemų, kurių anksčiau nebuvo.

— Nice phrase. Do you mind if I use that some day? 7 — sakau.

Jis šypsosi. Savo garsiąja šypsena.

— Not at all. 8

Atsisėdęs užrašau ir išsiunčiu interviu. Po keleto minučių skambina Solkeris.

— Nikolsonas! — sako neslėpdamas pripažinimo. — Kaip tu jį suradai?

— Paklausk Boriso.

— Janas nėra toks jau blogas.

— Janas yra idiotas.

— Ką tuo nori pasakyti? — klausia Solkeris.

Smulkiau neaiškinu. Laikraštyje dirbantiesiems iš esmės nerūpi, kaip kas nors atsiranda, svarbu, kad atsiranda. Jiems stebėtinai neįdomūs jokie paaiškinimai, jie atmeta bet kokius atsiprašinėjimus. Nepakenčia ilgų išvedžiojimų ir reikalauja antraštes primenančių formuluočių, o išgirdę nusiskundimus, keistai nukreipia žvilgsnį į tolį. Nebent skundžiasi tokios žvaigždės kaip misteris Nikolsonas.

— O nuotraukos? — klausia Solkeris.

— Jis nenori.

— Žinai, kad bet kada gali skambinti į AP agentūrą.

— Jis nenori.

— Aš tik taip sau. Šiaip jis pasako visai neblogų dalykų.

— Žinoma.

— Jis iš tikrųjų taip kalbėjo?

— O kaip tau atrodo?

Tada Solkeris nustoja klausinėjęs. Kaip ir visi žurnalistai, iš patirties žino, kad kuo daugiau klausinėji apie istoriją, tuo menkesnė ji darosi, kol galiausiai visai išnyksta.

Po kurio laiko skambinu Barbarai į Los Angeles Times archyvą, bet ji kol kas nieko neradusi.

— Sakėte, Paskalis? Džekas Rotas Paskalis?

— Taip.

— Bijau, kad jo čia nėra. Galiu bandyti ieškoti kitose bazėse?

— Never mind, Barbra. Thanks a lot 9 .

Sėdžiu rankoje laikydamas „Unisomo“ tabletę. Svarstau, ji turkio spalvos ar žydra. Tada imu ragelį ir susuku Marianai. Neatsako. Laikydamas ragelį prie ausies, perlaužiu tabletę per vidurį ir praryju abi puseles. Užgeriu neskiestu viskiu. Signalui nutrūkus, ragelį padedu.

Pasiimu nuotrauką ir išeinu iš kambario. Einu prie lifto. Peleninėse ant kojyčių smėlis švarus, išvagotas elegantiškais raštais.

Nusileidžiu į penktą aukštą. Čia apmušalai gelsvi kaip nuotraukoje. Išlipęs iš lifto, atsargiai nužvelgiu abi koridoriaus puses. Tuščia, tad pasileidžiu prie 505-ojo kambario. Eidamas viešbučio koridoriumi ir neturėdamas čia jokių reikalų ar kuriam nors kambariui tinkančio rakto, jautiesi kažkoks kaltas ir pažeidžiamas. Juk čia iš esmės galimas tik vienas veiksmas: įeiti arba išeiti iš kambario. Prie 505-ojo nesugalvoju nieko kito, kaip toliau žingsniuoti koridoriumi. Eidamas pro šalį stengiuosi sugauti kokį nors garsą. Deja, nieko negirdėti.

Atsarginį išėjimą pamatau tą pačią akimirką, kai išgirstu suskambant lifto skambutį. Keli spėrūs žingsniai storu kilimu, ir aš jau čia. Apsisuku ir nugara prisiglaudžiu prie durų. Iš tolo matau artėjant moterį. Prisiploju dar arčiau durų. Jaučiuosi kaip idiotas. Iki koridoriaus galo vis dar likę keletas kambarių, ir aš tyliai meldžiuosi, kad ji atsirakintų vieną jų, dar nespėjusi aptikti mano slėptuvės. Priešingu atveju neįsivaizduoju, kaip reikėtų pasiaiškinti.

Ji ne rakina, o pasibeldžia į kambarį visai netoli manęs. Kažkas ją įleidžia, ir durys vėl užsitrenkia. Viskas vyksta be žodžių. Dėl viso pikto dar šiek tiek lukteliu ir tik tada pasiryžtu išlįsti. Po kelių žingsnių vėl jaučiuosi saugus. Dabar jau esu vienas viešbučio svečių, einantis prie lifto iš savo kambario. Įtampa nuslūgsta.

Praeidamas kambarių duris, stengiuosi pagauti gyvybės ženklų, bet nieko neišgirstu. Nieko ir 505-ajame. Galbūt ji įėjo būtent čia. Bandau atkurti ką tik matytos moters paveikslą, bet sunkiai sekasi. Atmintyje įstrigo tik ilgi šviesūs banguojantys plaukai ir besiplaikstanti suknelė. Ne uniforma. Bet ji galėjo persirengti. Esu beveik tikras, kad mačiau stiuardesę iš restorano.

Sugrįžęs į kambarį, prigulu palaukti, kol pradės veikti tabletė. Nieko. Dar kartą paskambinu Marianai. Neatsako.

Kitą rytą atsibundu kėdėje su rageliu, tabaluojančiu ant nugaros.

Vieną vakarą prieš vakarienę pričiumpu budintįjį. Paduodu jam vardą — Monika Milazar — ir paprašau, kad paieškotų jos kovo mėnesio kompiuterio įrašuose.

— I’m sorry, sir 10 . Jūs turėtumėte suprasti, kad negalime teikti informacijos apie asmenis. Jei nesilaikyčiau šio principo, reikštų, jog kiekvienas panorėjęs galėtų gauti kokios tik nori informacijos apie bet kurį viešbučio svečią.

— O Džekas Paskalis? Kaip jis? Džekas Rotas Paskalis?

Jis griežtai pažvelgia į mane.

— Taip pat informacijos apie jus. Ar jums tai patiktų?

— Atleiskite, truputėlį nesusivaldžiau. Matot, aš vartoju „Sulprilą“ ir kitus antidepresantus.

Jis ramiai žiūri į mane.

— Apie tai aš nieko nenusimanau, — sako.

Slaptumas kaip viešnamyje. Nustoju bandęs jį papirkti. Vestibiulis pilnas zujančių svečių, tad numanau, kad šiuo metu jo niekaip neperkalbėsiu.

Vakarieniauju viešbučio restorane.

Krevetės juodomis silkių akimis ir baltame vyne garinti krabai. Tarsi atskiras patiekalas saldūs vynai ir citrinų skonio šerbetas gomuriui skalauti. Kepta nugarinė su spanguolių padažu ir citrinos griežinėliais bei minkšta, puri grūdų skonio duona. Stalas ant ratukų nukrautas saldėsiais, o padėkle pūpso rausvai violetinės vynuogės bei gausybė kitokių vaisių. Ir dar — sūriai, tirpstantys burnoje. Nufotografuoju vieną ypač gražią maisto kompoziciją — vienintelis mano darytas kadras. Į nuotrauką pakliūva ir vyriausiojo patarnautojo ranka.

Tai, kas su manimi atsitiko, galima nusakyti vienu žodžiu. Psichologai tai pavadintų tiesiog nukrypimu. Tačiau net psichologijos pasaulyje, kurį iš esmės sudaro įvairūs nukrypimai, nukrypimas nelygus nukrypimui — vieni jų arčiau normos nei kiti. Galbūt daktarui Filipui pavyktų rasti kokį taiklesnį pavadinimą.

Žmogus, pasirodo, kartais gali susmukti ir nuo sidabrinių šakučių svorio. Vyresnysis patarnautojas dideliais išpuoselėtais šepečio ūsais nedelsdamas pasirūpina, kad mane išgabentų iš restorano. Pritrenkia tai, kad viskas aplinkui sustingsta. Kai man į pagalbą ateina dar viena ranka, nustoja šlamėti net vakarieniaujančių moterų plisuotos ar pūstos taftos suknelės. Negirdžiu čežant net tiulio suknių. Tokiose vietose nualpti neįprasta. Tiesiog nedera. Bet mūsų psichika it mozaika subyra dar nespėjus susiraukšlėti kūnams: man užtemsta akys.