Michael Larsen - Netikrumas

— Viskas gerai, brangusis. Viskas gerai.

Man bloga. Nuslenku prie sofos svetainėje, apsikloju. Guliu žvirgždėtu išsekusiu veidu, kaktoje silpnai tvinkčiojant skausmui. Net išgėrus „Sulprilą“, kūnas nerimsta.

Sklaidau laikraštį, bet be nuotraukų beveik nieko daugiau nematau.

Kai šitaip jaučiuosi, niekur nebeinu. Man vaidenasi. Gatvės praeiviuose tariuosi atpažįstąs iškreiptus draugų veidus, kūne jaučiu nerimą, o po oda — vabzdžių dūrius. Turiu labai stengtis, kad susitvardyčiau.

Jaunoji mergina iš namo priešais, pasidėjusi indą, stačia maudosi. Kai ji teškia po pažastimis vandenį, jos krūtys sudreba. Dar ne visi turi vonią. Staiga ji pasižiūri tiesiai į mane. Ir nusišypso.

Skubiai nukreipiu žvilgsnį į kito namo langą, ten, kur gyvena senoji: darydama kažkokį judesį, ji pakelia ranką. Iš pradžių atrodo, kad ji moja, bet po to pamatau, jog tai grūmojantis kumštis. Mažas, išdžiūvęs kumštelis. Greta — juodasis langas. Kaip kiklopo eikis.

Jaunosios merginos nebėra.

Užsidengdamas nuo jų, demonstratyviai perverčiu laikraščio puslapį: kažkokia jaunimo grupė pristato naujausią savo šokį; vyriausybė kovoja su opozicija; apkalbų skyrelyje įsimylėjėlių porelė suglaudus galvas kaip Siamo dvyniai — galbūt tai pirmoji jų nuotrauka kartu.

Man nepatinka skaityti laikraščius. Rasta nužudyta dar viena mergina. Įtariamo žmogžudžio aprašas kaip įprasta miglotas ir netikslus. Ar kaltas tik žmogžudys? Niekada nesijaučiu tikras, kol nusikaltėlis nepagautas. Nežinau, kada tai prasidėjo, bet ėmiau perkratinėti savo poelgius. Ir vis tiek esu nepatenkintas. Gal atsikėlęs vidurnaktį darau žiaurius nusikaltimus, kurių po to neprisimenu?

Mano atminties vaizdai nebėra aiškūs. Yra nukrypimų ir užtemimų.

— Nebijai pasenti? — kažkada paklausiau Lindvigo.

— Bijau nepasenti, — atsakė.

Sakoma, kad seni žmonės yra išmintingi. Bet ar ne tiesa ir tai, kad seni žmonės tokie iškaršę, jog neprisimena, ką žino?

Šito ir bijau. Ne mirties, bet prarasti atmintį. Bijau didžiojo užtemimo.

Neprisimenu tiksliai, kas įvyko tą vakarą. Gal mano gelmėse slypintis monstras nusprendė įvesti tvarką savo gyvenime? Iš kur atsirado tas rėžis lange? Gal švystelėjau į langą kokiu daiktu? Ar vienas buvau? O gal kartu buvo Monika? Gal ją švystelėjau?

Šitos dienos. Keistai netikros. Kaip vanduo. Galbūt jų galėjo ir nebūti. Patį blogumą numalšino „Sulprilas“, bet įvažiuojant į miestą kūnas vis dar negaluoja. Norėdami susimedžioti stovėjimo aikštelę, mašinomis sukame ratus lyg alkani rykliai. Pamatęs pro šalį einančią ir raktų ryšulėliu mojuojančią jauną merginą, imu važiuoti paskui ją. Merginai atsisukus, nuleidžiu langą.

— Gal norėjai pasivažinėti?

— Ne, ačiū, — atsako. Suprunkščia ir skubiai pasitraukia. Net nespėju pasiaiškinti.

Atsiimu juostą. Apkūnusis fotoparduotuvės pardavėjas nuotraukas atiduoda pavargusiai atsidusdamas. Tada važiuoju į redakciją. Priimamajame sužinau, kad Stelos dar nėra.

Pėdinu ilgais koridoriais pro mažus kabinetėlius, kol prieinu centrinę redakcijos salę. Už ekranų ir pertvarų pasislėpę žmonės kalbasi telefonais, bet šiaip salė beveik tuščia. Tik Solkeris stovi viduryje, vienoje rankoje laikydamas ragelį, o kita spausdindamas.

— Pasistenk sužinoti jos amžių, užtenka painiavos.

Tada vėl ima kalbėti telefonu:

— Ką sakei?.. Minutėlę... Taip, štai jis: „Savininkas išprievartauja nuomininkę“, būtent, užtat jis atleidžia ją nuo to mėnesio nuomos...

Kai šilta, žmonės apsunksta. Aprašinėtuose prikeverzotuose bloknotuose, vangiai vedžiodami stambias raides, jie pasižymi vieną kitą pastabą. Į saulėtą patalpą vaizdus kliokia televizijos ekranai. Vienas kitas žurnalistas ekrane susiranda kas minutę pasirodančius AP ir Reuter žinių sąrašus. Nuo spalvotais laukais mirgančių elektrinių stiklų sklinda sausas zirziantis oras, tarška maketuotojų klavišai ir be perstojo spragsi kompiuterio pelė.

Patalpoje taiki ramybė. Pro atvirus langus plieskia saulė, jos nušviesti šešėlius ant sienų meta džiungles primenantys augalai.

Liftu pasikeliu viršun, užsirakinu kontoroje ir imu skaityti laikraščius. Nuėjęs prie automato, atsinešu puodelį kavos. Porą valandų praleidžiu spoksodamas į ekraną. Vis dar esu neramus.

Geriausiomis akimirkomis prie ekrano imame galvoti, jog čia slypi tiesa — tiesa, didesnė nei galime įsivaizduoti. Tačiau tokios akimirkos retos. Beveik nebepasitaiko. Aš dirbu čia. Jau nebežinau kodėl. Seniai nebežinau. Turėčiau išeiti pro duris ir niekada nebegrįžti. Tik nežinau, kur turėčiau eiti ir kodėl.

Nė vienas mūsų nerašo labai gerai. Ir nesistengia. Kam to reikia. Nė vienas mūsų nesigilina. Ir nesistengia. Neverta. Vis tiek niekam nerūpi.

Paskambina Stela.

— Turiu tau sąrašą.

— Ateinu, — sakau.

Randu ją archyve, sėdinčią ir spausdinančią. „Čia“, — prataria rodydama į krūvą popierių prie savęs.

Paėmęs juos peržiūriu.

— Daugiau nieko nesužinojai? — klausia nepakeldama galvos.

Papurtau galvą.

— Nežinai, kuo jis užsiima? Sunku ieškoti turint tik vardą ir nieko daugiau.

— Deja, nieko daugiau nežinau, — sakau. — Ar peržiūrėjai visą „Dialogą“?

— Kai kurias bazes. Tu bent įsivaizduoji, kiek jų „Dialoge“?

— ONex’į?

— Šitą peržiūrėjau visą. Apie jį nėra jokių citatų ir jokių nuorodų nei laikraščiuose, nei savaitraščiuose, nei žurnaluose. Bent jau svarbiausiuose.

— Galbūt jis tiesiog nepateko į bazę?

— Molbergai, tai visuotinis teksto duomenų bankas. Ten jo nėra.

— Ar bazė apima tik JAV?

Purto galvą.

— Visą pasaulį.

— Vadinasi, jei jis iš viso yra, tai turi būti čia.

— Taip, jei jis iš viso yra.

Patraukiu namo.

Priepuolis užeina dar pakeliui į mašiną. Ima raibuliuoti akyse. Tik pasirėmęs į sieną atsipeikėju ir galiu eiti toliau. Paskutinių saulės spindulių nutvieksti automobiliai tarsi atgyja. Apima nemalonus jausmas, kad mane kažkas seka. Atsigręžiu, bet nieko.

Mašinoje, atidaręs stalčiuką, pamatau, kad išsibaigė „Dobesinas“. Nesustodamas pralekiu pro raudoną, nes iš gretimos mašinos į mane žiūri veidas. Toks jausmas, lyg kas geležinėmis rankomis spaustų man kaklą.

Rakindamas duris, iš kitos gatvės pusės išgirstu šauksmą. Tai senoji moteriškė. Lyg transo pagauta ji lazda daužo mano automobilį.

— Kiaulė! — rėkia.

Priėjęs noriu su ja pasikalbėti, bet ji sprunka ir skubiai užtrenkia įėjimo duris.

Kažkoks užburtas ratas. Viskas ne taip, kaip turėtų būti. Tik namuose aprimstu. Ieškodamas „Sulprilo“ išnaršau visą vonią, bet tik virtuvės spintelėje surandu puselę „Letigeno“. Nieko nelaukdamas praryju ją. Tada iš spintos išsiimu taurę, butelį, ledo ir išsidrebiu ant sofos.

Nutvilko tik pirmasis gurkšnis, paskui šiluma lėtai išsklinda po oda. Alkoholis veikia kaip narkozė: pasaulis nutolsta, stambios viskio spiralės taurėje spindi lyg ištirpusio aukso gijos. Apsnūstu.

Paskubomis peržvelgęs nuotraukas, išdėlioju jas ant stalo. Tada, imdamas po vieną, vaikštau po kambarius ir lyginu. Apžiūriu knygų spintą, raudonąjį šezlongą ir už jo stovinčius augalus, televizorių, lentyną su vaizdajuostėmis, į spintą sudėtus kompaktinius diskus, vazas, suvenyrus, sofas, pagalves, Moniką primenančius daiktus. Viskas savo vietose. Taip patikrinu visų kambarių nuotraukas. Galiausiai perverčiu nuotraukų dėžę. Nuotraukos sudėtos vokais į skyrelius po dešimt. Eilės tvarka, rodos, sutampa, bet dėl viso pikto patikrinu jas dar kartą. Ir tik dabar aptinku vieną mažytę, bet išdavikišką detalę. Eilės tvarka ta pati, tačiau vienas vokas į dėžę įstatytas kitu kampu. Tai nereiškia, kad fotografijos į dėžę sudėtos pagal tam tikrą sistemą, bet nuotraukoje užfiksuota tvarka skiriasi. Kažkas buvo ištraukęs voką ir padėjo jį į tą pačią vietą, bet ne ta puse. Ilgokai taip sėdžiu ir vis lyginu, bet abejonių nėra. Nors neradau jokių regimų įsilaužimo pėdsakų, čia kažkieno būta. Atidaręs duris, patikrinu, ar nepalikta atsuktuvo ar kalto žymių: nieko. Pasiėmęs žibintuvėlį, užlipu patikrinti palėpės. Irgi nieko.