Michael Larsen - Netikrumas

— Pasiduodu, — sako.

Vėjas plakasi į mašiną. Niorebro rajono pakraštyje Lindvigas pasuka į akmenimis grįstą stovėjimo aikštelę. Pats pastatas — gana nauja komercinė nuosavybė keturšlaičiu stogu — pastatytas saulėtoje aukštų blausių pastatų properšoje.

— Čia, — sako Lindvigas. — Ir atsimink, tu net nežinai kaip rašomas žodis „žurnalistas“. Duok nuotrauką.

Įėję vidun randame prie stalo stovintį vyriškį. Nemėgstu nei kostiumuotų dabitų, nei tatuiruotų beždžionžmogių, bet užvis blogiausia tatuiruotas tipas, vilkįs kostiumu. Būtent taip atrodo vyriškis už prekystalio. Jis ir išsiblizginęs, ir apkiautęs: rūbai per daug grakštūs jo raumeningam kūnui, akys nuožmios, ūseliai nevalyvi.

— Kas jis toks? — pasiteirauja Lindvigo apie mane.

— Su juo viskas gerai, — sako Lindvigas. — Jis su manim.

— Man nepatinka, kad tu vedžiojiesi kitus.

— Jis — išimtis. Mums reikia vieno vyruko.

— Kiekvienam po vieną paieškoti? — klausia nusikvatodamas iš savo pokšto.

Atmosfera šiek tiek sušvelnėja, kai mes mandagiai nusijuokiame kartu.

Kambario lentynos prikimštos pornografinių filmų. Lindvigas padeda nuotrauką ant prekystalio.

— Štai šito, — sako.

Pardavėjas pasilenkia prie nuotraukos. Viename kambario kampe mažas spalvotas ekranas rodo raudonplaukę moterį, apsižergusią stovinčią varpą ir spyruokliuojančią aukštyn žemyn. Garsas pritildytas.

Kairėje nuo pardavėjo atsidaro durys ir pasirodo kitas vyriškis. Jis lyg vaistininkas dėvi chalatą. Jau buvau spėjęs nustebti, kad čia tiek nedaug vietos, bet dabar pro praviras duris pamatau visą sandėlį su filmų lentynomis.

Vyriškis su chalatu padeda ant prekystalio krūvą popierių ir kelias kasetes. Jis jaunas, apkūnus.

— Hofai, ar pažįsti jį? — kreipiasi pardavėjas į chalatuotąjį. Šis paima nuotrauką ir kurį laiką ją tyrinėja.

— Manau, turime keletą filmų su juo.

— Prancūziškų? Amerikietiškų?

— Ne, daniškų. Jis — danas.

— Jūs tuo tikras?

Pardavėjas nusišaipo:

— Sekso reikaluose niekada negali būti tikras, cha cha cha!..

Vyriškis su chalatu susimąsto:

— Ne, dabar negaliu prisiminti jo vardo. Bet užsukite rytoj, būsiu išsiaiškinęs.

— Džekas arba Jakobas Paskalis? Džekas Rotas Paskalis?

— Ne ne. Jis — danas. Jo vardas daniškas.

— Ar jis fotografuojasi žurnalams?

— Nežinau, aš žiūriu tik filmus. Bet paprastai jie ir fotografuojasi. Kam jis jums? Skolingas pinigų?

Lindvigas rodo į ekraną:

— Ar tai Bang & Olufsen?

— Ne, tai naujas Sony , — paaiškina pardavėjas.

— Geras vaizdas.

— Kuri jo dalis? — paklausia pardavėjas.

Juokiasi. Mudu juokiamės. Chalatuotasis vyriškis juokiasi. Aš vėl kreipiuosi į chalatuotąjį:

— Kiek filmų su juo turite?

— Jei neklystu, tai pora tikrai bus.

— Norėtume visų filmų su juo, kiek tik turite.

Pardavėjas tiriamu žvilgsniu nužiūri mane.

— Bet mes turime ir kitų.

— Ačiū, ne. Šis vyriškis yra mano tipas.

— Tada nieko nebesakau. Dėl skonio nesiginčijama. Chalatuotasis pasuka į galinį kambarį.

— Paskambinkit rytoj, jau būsiu suradęs.

Pardavėjas nepamiršta pasiteirauti:

— Gal dar kuo nors suviliotume?

— Ne, ačiū, — sako Lindvigas.

Pardavėjas sukalioja ant prekystalio padėtą nuotrauką, šypsosi.

— Kas ji? Mažytė?

Lindvigas timpteli mane:

— Eime.

Pasiėmęs nuotrauką, ant stalo padedu porą banknotų.

— Kas yra Džekas Rotas Paskalis? — pasidomi pardavėjas.

— Rytoj sužinosime, — atsakau.

Tada mes išeiname.

Lindvigas pavėžėja mane iki redakcijos.

— Suradęs jį, ką jam padarysi?

— Nežinau. Vienaip ar kitaip supaprastinsiu jo gyvenimą iki dirbtinės formos.

Balta didžiulė puokštė kažkokia netikra. Primena gulbės pūką.

Kai kada galima jausti, kad kažkas ne taip. Instinktyviai. Prieš išvažiuodamas į oro uostą jau žinau tai. Pusiaukelėje noriu sustoti ir apsisukti. Bet važiuoju toliau. Nors esame susitarę pasimatyti vėliau.

Atvykimo seilėje randu kelias Natašos koleges. Jos sako, „kad ji jau išvažiavusi. Pasiteirauju, kada nusileido lėktuvas.“

— Pasitaikė skristi pavėjui, — suskuba paaiškinti viena moterų.

Tą akimirką suprantu Natašą melavus. Pamanau, kad ji galėjo taip padaryti. Ir negaliu tuo patikėti. Ši mintis man atrodo neįmanoma. Gyvenime būna momentų, kai negalime priimti melo.

Grįžtu miestan. Vos įpusėjęs Amagerio salą, per galinį veidrodėlį pamatau „Mazdą“. Ji prikimba kaip uodega ir nuseka per Rotušės aikštę, Ežero paviljoną, Borupo alėją. Ir tik už Borupo alėjos, man jau kylant į kalną, nusuka. Važiuoju lėtai ir bandau susekti automobilį per veidrodžius. Bet jo nebėra.

Pamažu pelkes užgula ūkanos. Virš vandens lyg nudažytas oras sklendžia melsva migla. Horizonte pro rausvus debesis virpėdama kyšo atvėsusi geltona saulė. Tolimiausiuose ežeruose supasi mažos sidabro valtelės.

Į gatvę įvažiuoju šiek tiek virpančiomis rankomis. Mašiną sustabdau priešais, motorą ir šviesas išjungiu. Patamsiais užsidegu cigaretę. Jos bute šviesa. Bet užuolaidos užtrauktos.

Meilužis.

Užuolaidoms prasiskleidus, per langą pamatau Natašą su kitu. Ir apsikabinimas lange toli gražu nepanašus į atsisveikinimą.

Atsuku automobilio langelį, išmetu gėles ir nuvažiuoju.

Sklidinai primetu taurę ledo. Po keturių penkių kokteilių viskas susirikiuoja. Apima meilus, šiek tiek pamišėliškas noras apglėbti visą pasaulį. Viskas ūžia, aš pats plaukau tarp auksinių viskio spiralių.

Kai pasirodo Nataša, esu panašus į beprotį. Suskambus skambučiui, šiaip taip nusivelku iki durų, bet, atidaręs jas, susmunku prie staktos. Ji sučiumpa mane, dar nespėjusį visiškai išsitiesti ant grindų, nutempia į kambarį ir, atsisėdusi greta, ima glostyti man plaukus, o aš snaudžiu. Po kiek laiko atsikelia ir nueina į tualetą. Aš vargais negalais atsistoju ant kojų.

Stovėdamas erkeryje girdžiu Natašą už nugaros. Juoda kaip šešėlis ji išnyra prieš mane su piliulių buteliuku rankoje. Savo banguojančia eisena ant plonų juodų šilko kojų. Nataša kažkokia pavojingą. Monika tokia nebuvo.

— Kas tai? — klausia ji rankoje laikydama „Sulprilą“.

— Niekas. Kartais man būna silpna.

— Nemanai, kad laikas būtų papasakoti apie save?

— Žinai apie mane tiek, kiek ir aš apie tave.

— O, tu tiesiog nepakenčiamas!

Ji žingteli į šalį nuo manęs. Aš įniršęs atsisuku.

— Ar tai aš nepakenčiamas? — einu artyn prie jos. — Štai čia! Bankokas? — sakau tvirtai sugriebdamas jos ranką.

— Apie ką tu kalbi?

— Jis tikras, Nataša. Jis ne iš Bankoko.

Ji ištrūksta.

— Ir ką?! Koks tavo reikalas, tikras jis ar ne?

— Man tai atrodo keista.

— O tu pats ar ne keistas? Sėdi seiliodamasis prie kažkokios mirusios merginos laiškų!

Ji įsiuto. Nelauktai.

— Tai tu žinai tai?

— Aišku, kad žinau.

— Iš kur?

— Koks skirtumas? Visi tai žino. Kam slepi šitą šlamštą?

— Šlamštą?

Nataša nenori, kad vertindamas lyginčiau ją su savo buvusia mergina. Bet ar ji žino, kad niekada nebūtume net susipažinę, jei nebūčiau jų lyginęs? Nejaugi jai iš tiesų tai turi reikšmės?

— Tu nesveikuoji, — sakau. Ji įsiutusi atsistoja, išeina, grįžta. Paleidžia į mane dar vieną buteliuką su piliulėmis.

— Ar tai aš nesveikuoju?