Michael Larsen - Netikrumas

— Taip, policija teigia tą patį.

Jis linguoja galvą.

— Gal viskas paaiškės, kai jie suras tą kitą?

— Kitą?

— Taip. Tą, kur lankėsi pas Kubčeką tą vakarą.

— Iš kur jūs žinote, kad pas jį kažkas lankėsi?

Jis baimingai žvilgteli į mane.

— Ko jūs tiek daug klausinėjate?

— Kas pas jį lankėsi?

— Aš nieko nemačiau, — sako žengdamas žingsnį link vartelių.

— Nesijaudinkite, — sakau bandydamas sulaikyti vyriškį už rankos, bet jis ištrūksta ir paskubomis dingsta už brezentu uždengtų sutvirtinimų.

Jis grįžteli per petį.

— Man aišku, kas jūs ir ko norite. Aš nieko nežinau ir nieko nemačiau.

Tada jis dingsta už vartelių. Nesvarbu. Žinau, ką matei. Žinau, ką žinai.

Bergždžiai bandome rasti ligos etiologiją. Bet kuriuo atveju ligą kažkas turėjo sukelti, bet vis tiek einasi sunkiai. Apskritai, ar kas žino, kodėl viskas yra taip, kaip yra?

Gal kvailiai iš tiesų yra protingi? Gal protingieji yra protingi tik todėl, kad kvailiai per kvaili ir negali argumentuoti savo kvailumo kaip tikrosios išminties? Ir taip toliau. Ir jei Froido mokyme yra bent krislelis tiesos, tai mane galima apibrėžti kaip tą vienintelį, negalintį prisikasti iki savo praeities.

Prieš save matau Moniką. Nuotrauką. Vartau tą nuotrauką savo galvoje. Kasnakt kankinamas tų pačių viską ėdančių minčių.

Kartais pabundu išpiltas prakaito. Kai kada net po keletą kartų. Drebu apimtas siaubo. O kartais atsibudęs nedrįstu nė krustelėti nuo nemalonaus jausmo, kad kambaryje kažkas yra. Iš kur ta baimė? Ir ką matau užsimerkęs?

Dr. Filipui nepatinka šie paranojos pasireiškimai.

— Galbūt pabandykime „Cipramilą“, — sako.

Vargšas daktaras. Psichiniai dydžiai jo neklauso. Faktai prieštarauja teorijai.

Kaip visada jis sukryžiuoja rankas ir įsitaiso kėdėje: atremta alkūnė, grimasėlė, baksnojantis smilius, mąslus žvilgsnis.

— Sprogimas bute lyg ir atmeta jūsų sąmokslo teoriją, ar ne?

— Esu tikras, kad mane kažkas sekė.

— Juk jūs neimsite rimtai tvirtinti, kad policininkai kažko pasiekė, susprogdindami patys save? Be to, ir laikraščiai rašo, kad tai buvo savižudybė.

— Aš pats žurnalistas, dr. Filipai.

— Ką tuo norite pasakyti?

— Informacija į laikraščius nenukrenta iš dangaus — ji ateina iš kažkur.

— Ji ateina iš policijos, o policija dabar stengiasi užglaistyti savo žioplą klaidą. Tą norite pasakyti?

Gūžteliu pečiais.

— Nežinau, ką noriu pasakyti.

Sėdžiu ant kėdės priešais jį. Jam labiau patiktų, jei gulėčiau ant kušetės.

— Tai tik tam, kad viskas lietųsi laisviau, — sako jis.

— Aš negaliu nusėdėti, — sakau.

Atsistoju ir einu prie lango. Pasiremiu rankomis į palangę, žiūriu laukan.

— Ar jums kada teko girdėti, Molbergai, kad psichologijai nėra visai nežinomas fantazijų materializavimasis?

— Ką tuo norite pasakyti? — paklausiu atsigręždamas.

— Visos tos kalbos apie tai, kad jus stebi. Kad jus kažkas seka. Šnipinėja. Kažkoks juodas stiklas, kažkieno žvilgsnis, nukreiptas į jus. Gal tai tiesiog kaltė? Kaltės jausmas?

— Tas butas sprogo, — sakau. — Sprogo. O prieš nepilnus du mėnesius buvo nužudyta mergina iš namo priešais. Ar tai atsitiktinumai? Ar tai paranojiškos fantazijos? Ar tai neatrodo bent mažumėlę keista?

Jis žiūri į mane.

— Jungas. Ar skaitote kada Jungą?

Išsekęs pasižiūriu į jį.

— Kartais, — sakau. — Kai negaliu užmigti.

Kaltė? Negi tai iš tiesų taip banalu? Negi Monika Milazar buvo angelas, kurį paniekinau? Negi aš netiesiogiai kaltas dėl jos mirties? Ar tai kankina mane diena iš dienos ir persekioja sapnuose? Ar dėl to turiu prisigalvoti kažkokių išorinių pavojų, nes tik taip galiu save pateisinti? Negi aš ją atstūmiau?

Tebejaučiu ją, nors jos čia nebėra. Prisimenu ją. Užuodžiu ją. Krestelėtų plaukų dvelktelėjimą, drėgną kvepiančią odą po vonios ryte.

Negi visa tai tebuvo feromonai ir kupinolio kvapas? Slogus geismo tvaikas ir nieko daugiau?

Ji išmokė mane mylėti, bet aš visam laikui ją praradau. Ji išmokė mane mylėti — ar prarasti? O gal tai vienas ir tas pats?

Kadaise mūsų svajonėse jos buvo karalienės, princesės. Iš kur atėjo šie įvaizdžiai? Ir kada jie sudužo? Tada, kai paaiškėjo, jog svajonės niekuomet neišsipildys? Ar tada, kai pirmą kartą nusigręžėme nuo svajonės pamatų? Kai įsileidome pirmuosius kompromisus ir ištarėme pirmuosius atsiprašymus?

Visi mes negailestingai vaikomės praeities nesėkmių. To branduolio, sukėlusio nesąmoningą intrapsichinį konfliktą, kaip dr. Filipas šiek tiek sudėtingai tai apibūdina. Kai aš pasakoju apie savo vaikystę ir ilgus pasivaikščiojimus prie miškų bei ežerų, jam tai kvepia motinos įsčių ilgesiu.

— Ar ne šito Froidui taip niekuomet ir nepavyko suprasti?

— Ką turite galvoje? — klausia dr. Filipas.

Linguoju galva.

— Iš kur aš galiu žinoti, ar jūs klausinėjate esminių dalykų?

— Aš pats praėjau analizę.

— O aš pats esu žurnalistas.

— Tai visai kas kita, — sako. — Tai kiti klausimai.

— Bet iš kur man žinoti, ar manęs teisingai klausiama? O kas, jei manęs niekas niekada nepaklaus klausimų, į kuriuos aš nežinau atsakymų? Kas, jei jūsų irgi niekas nepaklausė?

— Dabar jūs vėl teorizuojate.

— Argi? — sakau. — Iš kur aš žinau, kad mano išgyvenamas skausmas yra blogas? Iš kur aš žinau, kad skausmas yra blogai? Iš kur aš žinau, kad aš esu blogas? Iš kur aš žinau, kad neturiu būti blogas?

— Visa tai skamba labai keistai.

— Aš — ne empirikas.

Jis pasižiūri į mane triumfuodamas.

— Iš kur jūs tai žinote?

Grįžtu ir atsisėdu ant kėdės.

— Kodėl visą laiką mama?

— Nemanau, kad turėjote kokį ryšį su tėvu.

— Tai gal jis dėl visko ir kaltas?

Mes su dr. Filipu nedarome jokios pažangos. Pašaliniam stebėtojui, ko gero, gali pasirodyti, kad daktaras mane gydo, tačiau toli gražu taip nėra. Tai gryniausias blefas.

Dr. Filipas priklauso tai medikų kartai, kai gydant entuziastingai taikyta elektros srovė. Pajungus srovę, po poros sekundžių traukulių ligos išeidavo. Kartu su jomis išrūkdavo ir kiti dalykai, bet jie įeidavo į išankstinius medikų apskaičiavimus.

Vaikams atrodo, kad pasaulis kupinas absoliutų. Didelių grynų dydžių. Todėl juos gąsdina abstraktusis menas. Tačiau su amžiumi imame įsisąmoninti, kad pasaulis pilnas abstrakčiojo meno.

Daktaras Filipas nenusileidžia nė per sprindį. Aš irgi. Nenoriu paklusti jo terminologijai. Užstrigome ir nė iš vietos. Jis vadina bepročiu mane, aš — jį. Bet tik mano lūpose tai skamba beprotiškai.

Štai sėdi dr. Filipas apsišarvavęs žodžiais. Už tų žodžių — vėl žodžiai, o už šitų — dar daugiau. Nesibaigiančios virtinės beprasmių žodžių. Sutikę kliūtį, jie susispiečia į krūvą. Į uždarą ratą, kurio nepramuši. Nes jis beprasmis. Neįžengiama masė. Visai kaip tušti politikų plepalai. Galiausiai rankos vis tiek nusvyra, nes negali nei suprasti, nei pasakyti ką prasmingo.

— Visai natūralu, kad pykstate ant manęs, — sako daktaras, tarsi viskas klostytųsi pagal klasikinį terapijos modelį, ir tuoj tuoj turėtų įvykti lūžis. — Man su tuo dažnai tenka susidurti.

— Nesuprantu, — sakau.

Jis palinksta virš stalo.

— Jūs turite tikėti, kad aš galiu jums padėti.

— Aš — ateistas.

— To jau per daug! — trenkia į stalą. Tada susizgrimba ir apsimestinai ramus puola baksnoti. Bendradarbiavimas su dr. Filipu visai sužlunga.