Michael Larsen - Netikrumas

Klinkeris eina link manęs.

— Na, Molbergai, apsiraminote?

Linksiu.

— Juk negalima taip be niekur nieko imti ir primušti žmogų. Jūs gi pats tai žinote?

Linksiu.

— Ar galva dabar blaivi?

— Visiškai.

Tiriamu žvilgsniu nužiūri mane.

— Mes jau nebeturime kuo papildyti raporto. Galbūt jūs norėtumėte ką pridurti?

Purtau galvą.

— Jūs tikras, kad nepažįstate to žmogaus? Jums tiesiog užėjo?

— Nepažįstu jo.

— Jūs nieko neslepiate, Molbergai?

— Žinoma, slepiu, bet pasistengsiu neišsiduoti.

Įniršęs pasižiūri į mane.

— Gerai, — sako stodamasis, — tada, manau, viskas. Kalbėjomės su ponu Martinu ir paaiškinome jam jūsų situacijos... ypatingumą. Jis vis dar išmuštas iš vėžių ir susinervinęs. Kol kas nežinau, ar prireiks teismo. Greičiausiai ne. Tačiau civilinio ieškinio, kompensacijos už padarytą žalą ir panašių dalykų neišvengsite. Bet, manyčiau, vis tiek būsite lengvai išsisukęs.

— Galiu dabar eiti? — pasiteirauju.

— Taip. Šiam kartui tiek.

Klinkeris pasisuka eiti.

— Ką jis sako apie Los Andželą? — dar paklausiu.

Jis atsigręžia.

— Los Andželą?

— Kodėl jis sako niekada ten nebuvęs?

— Ko gero, jis ten niekada ir nebuvo. Ką Los Andželas turi bendro su šiuo reikalu?

Pasižiūriu į jį.

— Viską, — sakau.

Be tikslo važinėju po Nordvesto rajoną. „Gyvenime nesu buvęs Los Andžele“. Kodėl jis taip pasakė? Aš gi žinau, kad buvo.

Važiuoju per miestą. Judėjimas pagrindiniais keliais nepakenčiamas, todėl nuvingiuoju šalutiniais keliukais palei pelkę, pro Natašos namus. Prieš pat Brionshojų, pamatęs telefono būdelę, įsuku į stovėjimo aikštelę. Paskambinu Marianai, tačiau jos nėra namie. Jis, žinoma, galėjo sumeluoti, bet, atrodo, kalbėjo nuoširdžiai. Žodžiai skambėjo įtikinamai.

Sėdėdamas mašinoje išsinagrinėju miesto žemėlapį, surūkau cigaretę ir pasuku link pramoninės miesto dalies. Vargais negalais randu ją. Žemi fabrikų pastatai panašūs vienas į kitą, įvairuoja tik iškabos: vienos įkyriai lenda į akis, kitos — nepastebimos it anonimai.

DiaData įsikūrusi neseniai statytų komercinių pastatų virtinės pabaigoje. Kompleksą sudaro trys pilki dėžes primenantys pastatai. Langų nedaug ir tie patys užtemdytais stiklais. Patikrinu kaimyninių namų numerius, kad įsitikinčiau, jog adresas iš tiesų tas, kurio reikia. Nėra jokio užrašo: gal čia gamina plastmasę, gal mašinų detales, gal dar ką kitą — iš lauko pusės nesuprasi.

Komplekso skiriamasis bruožas — apsauga. Visų pastatų teritorijos aptvertos paprasta tvorele, tuo tarpu DiaDatą juosia masyvi mūro siena su kruopščiai sumūrytomis stiklo šukėmis, viršuje kyšančiomis lyg dantys. Priešais įėjimą įtaisyta pora slaptų kamerų, čia pat, iš abiejų pusių stiklinėse būdelėse, sėdi po sargybinį. Viskas užblokuota efektyvia elektroninių vartų sistema.

Automobilį tyčia sustabdau šalikelėje prie įėjimo, kad vienas sargybinių be vargo galėtų mane pamatyti. Užsidegu cigaretę ir laukiu.

Jau po dešimties minučių sargas išeina iš būdelės; Ramiai eina prie mašinos ir, kaip bet kuris kitas eismo prižiūrėtojas, pabeldžia į stiklą. Langą šiek tiek nuleidžiu.

— Turite problemų? — klausia sargas.

— Kas jų neturi? O tau kas atsitiko?

— Čia negalima stovėti.

— Ką ten saugote? Karališkąsias brangenybes?

— Čia stovėti negalima.

Pasuku raktelį, variklis užsiveda. Truputėlį pavažiuoju į priekį ir sustoju prie pat įėjimo. Langą užsuku. Jis vėl prieina prie manęs. Matau, kad antrosios būdelės sargybinis irgi ateina.

Pirmasis sargas stipriai trinkteli per mašinos stogą.

Vėl nuleidžiu langą:

— Ką darai, gyvuly?

— Esi nufilmuotas, drauguži, — sako.

— Kai žiūrėsi filmą, nepamiršk paprašyti suaugusiųjų sutikimo.

Tada paspaudžiu greičio pedalą.

Atsisėdęs prie televizoriaus, peržiūriu filmus su Nikolajumi Martinu. Lindvigas pasakojo, kad tais atvejais, kai vyrai nepajėgūs, vietoje spermos naudojamas cukraus mišinys. Taigi net tokiuose filmuose aktorėms žvaigždėms iškyla rūpesčių dėl figūros.

Los Andžele dar tik dienos pradžia. Paskambinu į viešbutį ir paprašau Luiso. Kalbantis su viešbučio administracija, linijoje girdėti įvairiausi pašaliniai garsai. Paprašytas palaukti, ragelyje išgirstu muziką. Vivaldžio „Keturis metų laikus“. Tobulai sukurta. Monika buvo parsivežusi šį kūrinį iš vienos savo kelionių. Staiga labai užsinoriu išklausyti jį visą.

Muzika nutrūksta.

— Luisas klauso.

— Čia Martinas Molbergas. Nežinau, ar prisimenate mane. Buvau pas jus apsistojęs prieš kurį laiką.

— Sure, Mr. Molberg. How are you?20

— Man reikia žinoti, ar ji čia buvo.

Akimirksnį jis tyli.

— She wasn‘t, sir. 21

— Ar kažkas stovi netoliese? Negali dabar kalbėti?

— Yes, sir. That’s right 22 .

— Ar tu visiškai tuo tikras, Luisai?

— Hold on, sir 23 .

Jis ranka pridengia ragelį, bet vis tiek girdžiu murmesį:

— Yes, miss. Can I help you? 24

Netrukus jis vėl sugrįžta.

— Tikiuosi, kad tai svarbu, — sako jis. — Dėl šito rizikuoju prarasti darbą.

— Tai svarbu, Luisai. Labai.

Jis nieko nesako.

— Aš maniau, kad mes — draugai, Luisai.

— Buvome. Bet apie jus čia sklinda kalbos. Žmonės teiraujasi apie jus.

— Žmonės? Kokie žmonės? Kas jie tokie?

Jis vėl uždengia ragelį:

— Yes, miss. Just over there at the concierge 25 .

Vėl patraukia ranką. Kalba prislopinęs balsą.

— Jos čia nebuvo. Patikrinau kompiuterį. Jos čia nebuvo. Bent jau tuo vardu. Gal ji daryta kitu metu?

— Ne. Žmonės? Kokie žmonės?

— My pleasure, sir. Good- bye 26 .

Ryšys nutrūksta.

Monika ten buvo, bet jos ten nebuvo. Nikolajus Martinas ten buvo, bet jo ten nebuvo. Aišku, jis ten buvo. Turėjo būti. Bet ta jo frazė nenustoja kirbėti galvoje: „Gyvenime nesu buvęs Los Andžele“. Kodėl jis taip sako? Aš gi žinau. Žinau, kad jis ten buvo. Tai akivaizdu.

Televizoriaus ekranu bėga vieno iš videofilmų vaizdai. Medicinos sesuo įsiaudrinusiai pacientei matuoja temperatūrą. Gydytojas tyko už durų ir netrukus pats įsijungia į pasismaginimą. Tada pasirodo Nikolajus Martinas. Jis vaidina priblokštą vyrą, netikėtai išvydusį savo sergančios žmonos išdaigas.

Suskamba telefonas. Tai Stela.

— Martinai, man atrodo, suradau ją, — sako.

Ekrane į žaidimus įsijungia ir Nikolajus Martinas. Prasukant filmą, nesunku suprasti, kad toks buvo jo sumanymas nuo pat pradžių. Jis parverčia seselę ant lovos. Žmonos būklė nebuvo tokia rimta, kaip rodė kardiogramos ir fone pastatyta lašelinė. Gydytojas dar patikrina jai gerklę, skėsteli rankomis — gerklė sveika — ir sugrūda tenai savo kelnių turinį. Tada vėl atkarpa su Nikolajumi Martinu, tarkuojančiu seselę. Sustabdau vaizdą.

— Minutėlę, Stela. Ar galiu vėliau perskambinti?

— Žinoma.

— Kur esi?

— Redakcijoje.

— Netrukus paskambinsiu.

Lėtai prasuku juostą atgal. Sustabdau kadrą. Tada pamažu suku į priekį. Vėl truputėlį atgal. Štai čia. Paimu nuotrauką ir palyginu. Taip ir yra. Nuotraukoje Nikolajus atrodo lygiai taip pat.

Iš virtuvės atsinešu taurę ir prisipilu didelį viskio. Iškratau vieną „Sulprilo“ tabletę, nuryju.

Paskambinu Marianai. Vis dar nieko nėra.