Michael Larsen - Netikrumas

Vos spėjus įžengti pro duris, skambina Lindvigas. Jam pavyko rasti kažkokį dėstytoją iš Symbion’o tyrimų centro Kopenhagoje: Stijų Plauna, skaitmeninių vaizdų manipuliacijų ekspertą.

— Važiuosime į Danijos technikos institutą Lyngbyje. Ten yra kažkokie įrengimai, kurių mums reikės. Rytoj vakare.

— Kelintą?

— Rytoj susitarsime. Jis nori būti tikras, kad mes ten būsime vieni.

Truputį patylėjęs Lindvigas sako:

— Tu vis dar galvoji. Apie ką?

— Apie nuotrauką. Nesuprantu vieno — kodėl ji tokia svarbi? Kam gali rūpėti ją atgauti? Ir jei Nikolajus Martinas nežudė, tai kas tada?

— O gal vis dėlto Nikolajus Martinas? Ar pagalvojai, kad nuotrauka gali būti tikra? Bent jau pati situacija. Nukopijuotas ir įstatytas gali būti būtent fonas.

— Peržiūrėjau visas juostas, Monikos ten nėra, tik jis. Tiesa, yra kažkoks ryšys tarp Monikos ir viešbučio. Jis per daug akivaizdus. Bet kuo čia dėtas Nikolajus Martinas? Nėra nė menkiausio pagrindo jį įtarti. Jis tiesiog iškirptas iš filmo.

— Nuotrauka nieko neįrodo...

— Bet ja galima įrodyti ką tik nori. Būtent, — sakau.

— Užvažiuosiu tavęs rytoj vakare.

— Stijus Plaunas, — sakau. — Kas jis?

— Pats geriausias, — atsako Lindvigas.

Naktis. Juodos miesto akys snaudžia. Atsisėdu darbo kambaryje ir be perstojo rūkydamas skaitau iki pat ryto. Atsibundu galvą padėjęs ant popieriais ir žurnalais nukrauto stalo. Kambaryje tirštu rūku susitvenkę dūmai. Atidarau langus ir pasilenkiu įkvėpti gryno oro. Pilkšvai baltomis balandžių išmatomis nutaškuota atbraila atrodo kaip Pikaso paletė. Iš kitos kiemo pusės ataidi gerklinis balandžių burkavimas.

Plyšta galva, burnoje — padvėsusios pelės skonis. Išnešu į virtuvę per kraštus byrančią peleninę, tada prisipilu stiklinę vandens ir įmetu porą piliulių nuo galvos skausmo. Magiškos tabletės ištirpsta vandenyje lyg snaigių sūkurys ir, staigiai gnybtelėjusios, atleidžia skausmą suteikdamos man naują gyvenimą.

Atsisėdęs prieš ekraną, laukiu, kol atsidarys Publicom‘as. Tada surenku DiaDatos pavadinimą.

Bendrovė priklauso danams. Iš aprašų matyti, kad didžiausias jos akcininkas — stambus žiniasklaidos koncernas Tele Trois. Paaiškėja tik šis faktas ir dar kelios smulkmenos.

Bandau iš ekrane pateiktų DiaDatos duomenų susidaryti bendrą firmos vaizdą, tačiau, neturėdamas buhalterinių žinių, galiu lengvai apsirikti. Iš pirmo žvilgsnio kompanija gana solidi. Nepriekaištingai išdėstytas balansas, audito patvirtinimas ir metinė ataskaita, toliau — ūkinės veiklos apskaita, dar toliau — išoriniai kaštai, personalo kaštai ir nurašymai. Pateikiami įmonės aktyvai, apyvartinės lėšos ir vertybiniai popieriai staigaus likvidumo atveju, pasyvų pusėje — grynasis kapitalas, ilgalaikės bei trumpalaikės paskolos. Už pavadinimų ir straipsnių piramidės slepiasi tikroji „paciento“ būklė, bet iki jos prisikasti nežmoniškai sunku.

Kaip visuomet pasižymiu vadovų vardus ir panašiai. Pažįstamų tarp jų nėra, ausiai girdėtas tik kažkokio advokato vardas. Tomas Kubčekas nepaminėtas. Turbūt jis hierarchijos apačioje.

Esu tiesiai prisijungęs tik prie redakcijos ir Publicom’o — tiesioginio priėjimo duomenų bazės, priklausančios Verslo ir kompanijų asociacijai. Kartkarčiais man jos prisireikia, ypač ieškant vardų sutapimų arba šiaip vardų, reikalingų kokiai nors istorijai.

Revizorių pastabos apie DiaDatą santūrios ir atsargiai optimistiškos. Jie deda viltis į keletą „naujų iniciatyvų“. Bet „naujosios iniciatyvos“, žinoma, nesukonkretintos. Mane sudomina tik ši detalė.

Bazės nėra mano arkliukas. Stela sako, kad kai kas susikrovė turtus vien dėl to, kad mokėjo laisvai jose manevruoti. Kartą Stelos ir Rapid duomenų bazės dėka mūsų laikraščio politinė redakcija pirmoji išspausdino naująsias Europos Bendrijos komisijos direktyvas iš Briuselio. Komisija Briuselyje kasdien rengia spaudos konferencijas, ir jau po poros valandų visas jas galima gauti per Rapid. Būtina tik viena sąlyga — kad žurnalistai mokėtų kelias užsienio kalbas, nes žinios pateikiamos kalbėjusių pareigūnų originalo kalba. Tą kartą spaudos konferencijos nuorašai trimis pagrindinėmis kalbomis viešumai buvo išspausdinti tik po dviejų dienų. Spaudos pasaulyje dviejų dienų pirmenybė reiškia ne pralenkti kitus, o tiesiog neturėti sau lygių! Stela moka ne vieną tokį triuką.

Pastaruoju metu viskas klostosi taip greitai. Šluote šluojam informaciją, draugystes, skandalus. Įvykių ir naujienų ateina tiek daug, kad jie tarsi panaikina vienas kitą, ir jų suma pasidaro kažkokia nereikšminga. Viską darome greitomis. Neskubiname tik sekso, nors visi kiti darbai veja vienas kitą.

Sutemus miestas juodomis kaladėlėmis plaukia pro šalį. Gatvėje automobilių beveik nėra. Melsvoje nakties šviesoje tamsūs sumigusių namų kūnai atrodo dar tamsesni. Šis šaltas nejaukus rajonas man visuomet priminė nesibaigiančių bendrabučių miestelį. Ateities priemiesčių skonis.

— Štai jis, — sako Lindvigas.

Prie įėjimo stovi aukštas akiniuotas vyras, apsirengęs golfu, o ant viršaus dar užsimetęs didelį paltą. Stijus Plaunas.

Lindvigas išjungia variklį ir ištraukia rankinį stabdį. Tada atsisuka į mane.

— Jis nepakenčia neišmanėlių, todėl apsimesk, kad esi bent girdėjęs apie Cray ir Silicon Graphics.

— O kas tai?

— Superkompiuteriai. Stijus Plaunas viename Londono aukcione neseniai nusipirko Cray 1. Septintojo dešimtmečio viduryje superkompiuteris Cray 1 buvo greičiausias pasaulyje. Dabar jis tinka tik muziejui. Tas daiktelis dviejų metrų aukščio ir sveria dešimt tonų. Geriau neklausk nei jo, nei manęs, kaip jis ketina jį atgabenti į Daniją. Man atrodo, jis pats dar nežino. Tais laikais Cray 1 kainavo devyniolika milijonų dolerių.

— Kiek už jį sumokėjo Stijus Plaunas?

— Dešimt tūkstančių vieną šimtą vieną dolerį ir vieną centą.

— Binarinis skaičius, — sakau.

— Matyti, kad skaitei, — sako Lindvigas.

— Visą naktį, — atsakau. — Kam jam šitas kompiuteris?

— Kolekcijai. Bet apskritai jis šiuo pirkiniu neprašovė pro šalį: mašinoje aukso yra už šešiasdešimt tūkstančių dolerių.

— Tai kodėl jis jo neparduoda?

— Jis šventas. Ir turi stovėti jo namuose kaip paminklas praeičiai ar panašiai.

Iš anksto žinau, kad Stijus Plaunas man nepatiks. Aš nebetikiu progresu dėl vienos labai aiškios priežasties: progresas nebėra joks progresas. Progresas yra siurbėlė, parazitas, kurio didžiausias ateities pasiekimas bus tai, kad jis pajėgs sušvelninti savo paties sukeltas katastrofas. Taigi argumentuoti galima ir progreso gimimą, ir jo mirtį. Pripažįstu, kad tai klaidu. Priklauso, kokia tikimi ir kaip žiūrėsi. Tuo tarpu ateitis su savo unikaliu gyvenimo ciklu nenustoja žadėjusi, kad ateityje bus kitaip, tačiau ištesėti savo pažadus ji gali vėlgi — tik ateityje. Blogiausia tai, kad nieko nebematome, mat žavėdamiesi progresu, nebemokame žavėtis niekuo kitu.

Pamatęs mus ateinant, Stijus Plaunas nesišypso. Atrodo, lyg jam būtų nuobodu ir šalta, lyg staiga būtų supratęs, jog ne ten pataikė.

Jis ištiesia Lindvigui ranką. — Turbūt tai labai svarbu.

— Taip, svarbu, — sako Lindvigas. — Čia Martinas Molbergas.

Mes pasisveikiname.

— Pinigus moki tu? — klausia.

Linkteliu.

— Galima pažiūrėti?

Parodau jam nuotrauką.

Jis paima nuotrauką ir apžiūri ją iš arti. Tada atitraukęs pasižiūri iš tolo, po to vėl prisikiša prie veido.