Michael Larsen - Netikrumas

— Tu nori pasakyti, kad jie sukonstravo ją gyvą, pradėję iš nieko?

— Nežinau, tik spėju, — sakau.

Lindvigas abejoja, ir tai pradeda mane erzinti, nes jo skepticizmas neturi nieko bendra su objektyvia kritika. Greičiau tai bandymas apginti technologiją, jo nenoras pripažinti, kokiems tikslams ji naudojama.

— Aš tik sakau, kad jie pakeitė jos plaukus — suklastojo juos taip puikiai, jog nematyti skirtumo. Ir dar, dievai žino kodėl, jie davė jai svetimą ranką. Jei jau įmanoma padaryti tokius dalykus, tai kodėl nesuklastoti visko?

Lindvigas purto galvą.

— Todėl, kad tai neįmanoma. Kalbama ne tik apie nuotrauką. Kalbama apie visą filmą. Ar supranti, kiek jiems būtų reikėję informacijos? Ar žinai, kiek reikia informacijos vienai filmo sekundei?

Nežinau, ką dar pasakyti. Pats nesuprantu daugelio savo prielaidų. Negaliu apibrėžti savo įtarimų ir išdėstyti jų kitiems. Mano galvoje tik bendras vaizdas.

Pasižiūriu į visą laiką tylėjusį Plauna.

— Teoriškai tai įmanoma, — sako jis. — Bet praktiškai? Abejoju. Teoriškai, jei tik yra pakankamai informacijos, galima atkurti viską. Bet praktiškai? Ne. Kita vertus, ne paslaptis, kad šioje srityje dirbama.

Lindvigas nesutinka. Esą buvo atlikti apskaičiavimai, kad atkuriant trimačio vaizdo kopiją, galinčią apgauti akį, kompiuteris turėtų apdoroti daugiau nei aštuoniasdešimt milijonų poligonų per sekundę. Tai yra penkiasdešimt kartų daugiau, nei pajėgia galingiausi šiuolaikiniai kompiuteriai.

Kol jiedu ginčijasi, bandau susigaudyti savo mintyse. Monika jiems kažkuo užkliuvo, „jiems“, kad ir kas jie būtų. Įdomu, kas yra tas „kažkas“. Galbūt nuotrauka? Pati nuotrauka. Arba filmas. Kas, jei jie pagalvotų, kad filmą turiu aš!

Iš Lindvigo ir Stijaus Plauno kalbų suprantu, kad ateitis bus žaidimas dešimtainiais skaičiais. Dalelytėmis. Algoritmais. Ir kai vieną dieną formulės mums pažįstamą pasaulį perkels į dirbtinę visatą, jis bus lygiai toks pat nesuprantamas kaip šiandien. Prizmėmis nusagstę dangų palydovai, nieko nepaisydami, klioks į žemę spalvotą vaizdų liūtį. Galimas daiktas, kad dabar mes laikome kąsnelį mūsų laukiančios ateities.

— Tai ginklas, ar ne? — sakau.

— Nebūtinai, — sako Plaunas.

Lindvigas susiima už galvos.

— Liaukis, Martinai. Tai, ką tu dabar vaizduojiesi, neįmanoma.

Lindvigo protestus praleidžiu pro ausis, nes Stijus Plaunas nesipriešina. Pasižiūriu į jį.

— Tai ginklas, ar ne? Šita nuotrauka. Šitas filmas. Technologija pati yra ginklas!

— Sunku pasakyti. Juk nežinome, kaip ji veikia. Bet jei veikia, tada taip, ji yra potencialus ginklas.

Pamatėme tai. Dabar sėdime ir žiūrime į tai. Jos plaukai — tiksliai apskaičiuotos vertės, jos oda — pakitusių skaičių sekos suma, jos besišypsanti burna — milijardai taškelių. Kad jie netikri, pamatėme tik suskaldę nuotrauką į atomines dalelytes ir tik todėl, kad kažkas per žioplumą apsiriko. Žiūrime į pirmą sintetinę aktorę. Ginčijamės, ar ji gali vaikščioti. Tai atrodo per daug netikra.

Priėjęs artyn, Lindvigas įsikimba į mane. Atrodo lyg norėtų išaiškinti paprastą matematinį veiksmą kažkokiai autistinei būtybei, iš anksto žinodamas, kad ji nesupras. Vienu metu jis svarsto, koks turėtų būti sudėtingumo laipsnis, kad jo žinia pasiektų tikslą.

— Pažiūrėk į mane, Martinai. Tai neįmanoma. — Jis pakartoja lėtai skiemenuodamas. — Tai neį...ma...no...ma.

Stijus Plaunas pasipurto lyg pabusdamas iš miražo.

— Sukurta nemažai 3-D, arba trimatės imitacijos algoritmų, — sako. — Galbūt modeliu jiems pasitarnavo jo kūno apybrėžos. Yra viena labai populiari trimatės animacijos sistema, vadinama Softimage. Žinau, kad ji išsprendė kai kurias hierarchinės animacijos problemas, suteikdama animatoriams daugiau laisvės ir autonomijos — darant kokius nors pakeitimus, jiems nebereikia rankiniu būdu derinti atskirų objekto dalių. Bet vis tiek dar lieka didelė skylė. Be to, kalbama ne apie vieną programą. Šitokiam animacijos procesui reikia daugybės jų.

Jis purto galvą.

— Nežinau. Sunku pasakyti.

— Paklausyk, — sako Lindvigas. — Vienas dalykas yra sukurti atskiras filmo scenas ir fragmentus. Šitai jau matėme. Bet dabar kalbame apie visišką žmogaus animaciją. Paimkime kad ir tokį fundamentalų dalyką kaip traukos jėga: tai reikštų, kad apskaičiavimai reikalingi kiekvienai raumenų grupei. Oda. Pagalvokite apie tai, kiek laiko reikia sukurti judančią odą. Odą, jos šešėlius ir šviesą.

Lindvigas viltingai žvelgia į Stijų Plauna, tikėdamasis, kad dabar jau jis nusileis. Bet Plaunas nenusileidžia. Paima nuotrauką ir paduoda ją man.

— Nenoriu spėlioti. Nei taip, nei kitaip. Kažką panašaus esu matęs, bet daugiau nenoriu apie tai kalbėti; kadaise bandžiau pranašauti apie kompiuterių technologiją, bet siaubingai apsirikau. Ar šis reikalas turi ryšį su Amerika?

Linkteliu.

— Norėčiau sužinoti apie tai daugiau. Jūs žiūrite filmus, kaip ir aš. Jei tik tokie dalykai įmanomi, neverta abejoti, kas tuo užsiima. Ir jeigu mūsų spėjimai teisingi, šitai turėjo užtrukti savaites, gal mėnesius, — net jei filmas kelių sekundžių. Dėl klastočių pakeitimų nieko nesakau. Jeigu iš tikrųjų yra algoritmai pirminei manipuliacijai, nesunkiai galima atlikinėti ir tolesnes. Bet jei laiko tarpas toks trumpas, kaip tu sakai, manipuliacija turėjo būti padaryta Danijoje.

— Ar tau žinoma DiaDatos bendrovė?

— Tai paslaugų agentūra. Kuria televizijos reklamas. Bet labai abejoju, ar ji galėtų būti įsivėlusi į šį reikalą.

— Kodėl?

— Galbūt ji kokiu nors būdu susijusi su merginos mirtimi, tačiau, bet kuriuo atveju, manipuliacija yra nelegali. Ir tokiu būdu sukurtas filmas yra bevertis.

— Bevertis?

Stijus Plaunas susirenka nuo stalo daiktus, uždaro kompiuterio langus. Atkreipiu dėmesį, kad įrašytąją nuotrauką iš savo katalogo ištrina. Lindvigas stovi kažkur atokiau ir nemato. Plaunas užgesina lempą, išjungia kompiuterį, atsistoja.

— Sakiau, kad nuotraukos skiriamoji geba labai nedidelė. Yra truputį kitaip. Palyginti su paprastais televizijos signalais, ji faktiškai dvigubai didesnė. Dėl filmo pobūdžio abejonių nekyla: pornografija. Puiku. Bet pornografiniai filmai kuriami pardavimui, o šito filmo neparodysi niekur.

Lindvigas skeptiškai pasižiūri į jį. Aš išsižioju ir išpučiu akis.

— Kodėl ne?

— Todėl, kad šitokia skiriamąja geba jo rodyti neįmanoma. Bent jau kol kas. Čia yra skaitmeninė didelės raiškos televizija. HDTV.

Matant, kaip pildosi ateitis, apima keistas jausmas. Lauke aušta, viskas atrodo įprastai. Pietryčiuose jau matyti šviesa. Ant pastatų nusileidžia perregimas melsvas šydas. Tarsi pirmas sluoksnis laipsniškame spalvų ir šešėlių taikymo procese. Pastatai vis dar tamsūs, bet netrukus įsidienos.

Tai užtruks keletą metų. Tik keletą metų. Verčiau negalvoti, nes tai veda iš proto. Tik mintyse tai atrodo netikra. Bet vos tik ateitis tampa realybe, bet koks netikrumo jausmas išnyksta. Čia slypi ateities bei progreso prielaida ir stiprybė: prie jų priprantama palaipsniui. Po kelerių metų iš palydovų šniokš kriokliai vaizdų. O mes patys būsime juos kuriantys dievai. Kursime juos tokius, kad mums patiktų. Žiūrėsime juos patys, rodysime kitiems, galiausiai, visiems.

Tik dvidešimt penki kadrai per sekundę, pastoviu greičiu pralekiantys vienas paskui kitą, ir mes patikime, kad šitie atskiri vaizdai iš tikrųjų yra vientisas judesys. Naujoji skaitmeninė televizija šituo naudojasi. Įtraukia duomenis, kurių žmogaus akis vis tiek nesugeba atskirti. Kadangi pereinant nuo vieno kadro prie kito keičiasi tik atskiros televizijos vaizdo dalys, siunčiant pakanka duomenų apie atskirų kadrų skirtumus. Akis nepajus skirtumo net tose scenose, kur veiksmo daug.