Michael Larsen - Netikrumas

Linksiu. Jis tyčia kalba lėtai tęsdamas žodžius.

— Paprastą popierinę fotografiją sudaro dvidešimt milijonų taškelių. Skaidrę — apie šimtas milijonų. Ši nuotrauka kitokia: čia taškų vos keli milijonai.

— O tai reiškia?

— Kad kažko trūksta.

— Ko?

— Likusių dvidešimt keturių kadrų.

Aš žiūriu į Lindvigą, jis — į mane. Nei jam, nei man neaišku, ką Stijus Plaunas nori pasakyti.

— Filmas. Kalbama apie videofilmą, — sako jis. — Mums prieš akis vienas filmo kadras, iškirptas ir atspausdintas kaip popierinė nuotrauka.

16

Galbūt Stijus Plaunas spalvas mato jas sudarančiais skaičiais. Man tai atrodo sunku. Sunku apčiuopti netikros erdvės netikrumą. Suprasti jį. Ji čia! Monika yra čia. Jei vieną po kito sudėliočiau trūkstamus vaizdus, ji imtų judėti, taptų gyva. Prisimenu, kaip kartą vienoje Kopenhagos gatvių tiesiai prieš mane nugriuvo senukas. Dariau, ką galėjau. Ką turėjau daryti. Nenorėdami manęs liūdinti, greitosios pagalbos gydytojai pasakė, kad senukas mirė pakeliui į ligoninę. Bet aš žinau, kad jis mirė man ant rankų. Dabar jaučiuosi panašiai. Atrodo, kad galiu kažką padaryti, bet iš tikrųjų nieko negaliu.

Gyvendama pas Marianą, Monika gavo siuntinį — knygos dydžio arba vaizdajuostės. Bandau atkurti įvykių seką, bandau įsivaizduoti, kokia galėjo būti Monikos reakcija, ką ji galėjo pamanyti. Vienintelė problema, kad nebesu tikras, kaip ji galvojo. Pasimečiau netikroje erdvėje, klaidžioju ir nerandu kelio.

— Dabar žinome, kad nuotraukoje tikrai kažkas suklastota. Ar galime būti tikri, kad padirbti tik plaukai? — klausiu.

— Ne.

— Kiek prisimenu, sakei galįs atskirti.

— Paprastai galiu. Bet ne šiuo atveju. Kompiuteriu apdorojant vaizdus reikia labai tiksliai pataikyti skaičius. Vaizdo spalvos ir išraiška keičiama pasitelkus įvairius skaičius. Iš pirmo žvilgsnio paprasta, bet toli gražu taip nėra. Kiekviena spalva arba rastras popieriuje turi savo kampą. Jei netiksliai jį nustatysi, sluoksniuojant spalvas nuotraukoje gali atsirasti mažų įtrūkimų. Interferencija. Rastro kampus dažnai reikia nustatyti net penkių šešių dešimtainių tikslumu. Tai gan sudėtingas darbas, nors galutinis rezultatas atrodo lengvas ir įtikinamas. Viską lemia detalės. Daugelis mėgėjų suklumpa jau prie šviesos ir šešėlių — banaliausių dalykų, matomų plika akimi. Kalbu apie blogai krentančius šešėlius ir panašiai. Bet čia anaiptol. Ši nuotrauka švari ir be ydos.

Pagaliau! Pagaliau susiprotėjau, ko trūksta. Paprastos detalės. Banalybės. Ilgai spoksau į ekraną, kad įsitikinčiau.

— Pabandyk priartinti jos ranką, — sakau.

Vaizdui trūkčiojant, Stijus Plaunas keliauja Monikos ranka prie delno. Kompiuteris kurį laiką dirba. Pasirodo drumzlinas vaizdas.

— Gal galėtum paryškinti? — paprašau.

— Truputį gal ir galiu.

Spaudydamas pelę jis išrenka kelis meniu. Vaizdas nusipiešia iš naujo, persikelia į kitą vietą, susiglaudžia ir tampa ryškesnis.

Prisilenkiu prie ekrano.

— Žiedas. Čia trūksta žiedo.

Man pasirodo, kad Lindvigo akyse šmėsteli užuojauta. Įdomu, iš kur tas staiga sukilęs jausmingumas? Jis nenoriai prataria:

— Galbūt ji galėjo jį nusimauti?

— Monika niekada jo nenusimaudavo. Ji manė, kad tai būtų atnešę nelaimę. Tai mūsų sužadėtuvių žiedas.

Lindvigas atlaidžiai žiūri į mane. Skausmo išraiška jam net tinka.

— Jei buvo filmas... ir dar toks filmas... Jei ji filmavosi tokiame filme, tai greičiausiai ir žiedą galėjo nusimauti.

Linkteliu jam šypsodamasis.

— Taip, tačiau Monikai, kaip ir visiems kitiems, nuo ilgo nešiojimo ant piršto buvo atsiradusi plona šviesi juostelė. Ant jos piršto ypač ryški, nes Monika visada būdavo įdegusi. O ten, — sakau rodydamas į ekraną, — ten jos nėra.

Jie tyli. Atrodo, kad Lindvigas bando surasti kokį nors paaiškinimą. Bet nesėkmingai. Stijus Plaunas toliau keliauja įvairiais meniu, tyrinėja atskirus nuotraukos fragmentus, tačiau dabar daro tai mechaniškai. Matau, kad jis galvoja. Tik ne apie nuotrauką, o apie tai, kas už jos slypi.

— Taigi merginą tu pažįsti? — klausia.

Linkteliu.

— Ji nebūtų galėjusi filmuotis tokiuose filmuose?

— Ne, — sakau.

— Ir tu neprisimeni jokios nuotraukos, kurią jie būtų galėję panaudoti klastotės pradžioje?

Papurtau galvą.

— Nieko panašaus neturiu, — sakau.

Kurį laiką jis žiūri į ekraną. Padidina atskirus elementus, keičia jų mastelį, kuria panoramą. Išnarsto visą vaizdą, bet nieko neranda.

— Sakykime, kad ji turi prieš juos kokių nors kėslų, — sakau. — Neįsivaizduoju kokių, bet tebūnie taip. Nenorėdami pasiduoti, jie atsiunčia jai kompromituojančių nuotraukų. Filmą. Ji pakeičia savo išorę. Tačiau ir jie nedelsdami pakeičia jos išvaizdą filme. Viskas įvyksta per kelias dienas.

Stijus Plaunas susimąstęs žvelgia prieš save.

— Darbo daug, bet įmanoma. Jie būtų turėję pakeisti tik vietas aplink veidą. Bet iš kur jie gavo pirmąją jos nuotrauką?

— Nežinau, iš kur jie paėmė ją, bet žinau, iš kur jį. Ar čia yra videomagnetofonas? Čia paprasta VHS juosta.

Stijus Plaunas linkteli. Įdedu vaizdajuostę. Paimu distancinio valdymo pultą. Pasitraukiu kelis žingsnius atgal. Įjungiu. Stijus Plaunas susidomėjęs žiūri. Nusuku juostą iki ligoninės scenos. Tada magnetofoną sustabdau. Dar pasuku į priekį, sustabdau. Dar trupučiuką ir vėl sustabdau.

— Štai, — sakau sustabdęs juostą.

Atsistoju, pasirąžau. Stijus Plaunas nepatikliai žiūri į ekraną.

Paimu nuotrauką ir imu ją apžiūrinėti. Net kai žinai tai, sunku pasakyti. Jie yra čia, bet lyg ir nėra. Nesuprasi. Visada sunku suprasti tai, kas netikra. Priimti tai. Bandau įsivaizduoti juos judant, bet negaliu.

— Grįžtant prie merginos, nesame tikri, ar jie turėjo už ko užsikabinti? — klausia Stijus Plaunas.

Papurtau galvą.

— Kiek suprantu, jos pačios paklausti negalime dėl kokios nors ypatingos priežasties?

Linkteliu.

— Ji mirusi.

Lindvigas tuščiai spokso į erdvę. Lyg vis dar ieškotų įtikinamo paaiškinimo. Kokios nors išlygos. Jis kažko nesuveda.

Stijus Plaunas atsistoja ir ima vaikščioti po kambarį. Nežinau, ar jis užfiksavo faktą apie Monikos mirtį, bet, atrodo, kad ypatingai nesusidomėjo. Nebent kaip informacija, dar labiau intriguojančia pačią fotomanipuliaciją.

— Nuotrauką jie naudojo šantažui, sakai?

— Tai tik spėjimas.

— Tačiau negalime atmesti galimybės, kad filmas su ja yra, — sako Lindvigas.

Pasižiūriu į jį.

— Ne, bet jei toks filmas yra, tai kam jie pakeitė jos ranką?

Mėginu sudėlioti įvykių eigą. Yra kažkoks filmas. Žinome, kad yra. Gyvendama pas Marianą, Monika gavo kažkokį siuntinį. Paslėpė jį. Arba išmetė. Bet kuriuo atveju kažkaip sureagavo. Pakeitė šukuoseną. Ji turėjo numanyti, koks desperatiškas ir beviltiškas buvo šis veiksmas. Bet turbūt nusprendė nepaisyti fakto, kad jie paprasčiausiai gali pakeisti jos išvaizdą. Todėl nusikirpo trumpai. Kovo pabaigoje. Po poros dienų vėl pasikeitė — nusidažė plaukus. Nes per tą laiką gavo kadrą, kur vietoje ilgų — trumpi plaukai. Šią nuotrauką dabar turime mes. Žinau, kad mano rekonstrukcija šlubuoja, kad galiu apsirikti. Bet tik taip viskas įgauna šiokią tokią prasmę. Neturėdami Monikos nuotraukos, jie padaro klaidą: kurdami ranką, pamiršta žiedą.

Nė vienas mūsų neprataria nė žodžio, bet visi galvojame tą patį: Moniką jie sukūrė kompiuteriu.