Michael Larsen - Netikrumas

Ekrane matyti kambarys — baltos linijos juodame fone. Kambario rekvizitas: kavinukas, stalas, lempa, veidrodis, dar šis tas — išreikšta paprastais kontūrais. Scena parodyta tarsi iš viršaus. Palyginti su nuotraukos klastote, vaizdelis didelio įspūdžio nepadaro.

— Tu tik palauk, — sako Lindvigas. — Čia ortografinis vaizdas, kitaip tariant vaizdas be perspektyvos. Viskas daroma palaipsniui. Dabar žiūrėk.

Jis paspaudžia pelę ir pereina į kitą kadrą.

— Dabar į kambarį žiūrime tarsi per kameros objektyvą. Matai, objektai atrodo kaip įprastame kambaryje. Jie vis dar linijiniai ir perregimi, bet jau veikia depth-cueing, o tai reiškia, kad mūsų vaizdas tapo erdvinis. Poligonams tolstant nuo mūsų, jų ryškumas mažėja, ir tai sukuria gelmės pojūtį — visai kaip tikrovėje.

Lindvigas pereina į kitą kadrą. Kontūrai nusispalvina, bet jiems vis dar kažko trūksta. Tada spalvos atsiranda ir ant pačių figūrų. Kol kas jos pasidengia tik spalvų plokštėmis, tad vaizdas primena pirmą akvarelės etapą.

Jis toliau maigo pelę.

— Dabar pridėsime shading’ą. Šešėliai jungiasi prie atskirų poligonų plokščių. Šitokiu būdu visai nesunkiai sukuriama perspektyva.

Vaizdas ima įgauti Jam tikrą pavidalą. Ant lempų, kavinuko, peleninių atsiranda spalvos, atspalviai, šešėliai. Bet kol kas viskas dirbtina. Primena kubistinį ryškių sodrių paviršių piešinį.

— Dabar viena svarbiausių dalių: Gouraud’o algoritmas. Vadinamasis smoothing. Jis sušvelnina ir išlygina objektų paviršius.

Vaizdas vis labiau panašėja į tikrą. Šešėliai paryškėja ir pasodrėja, objektai įgauna atspindžius. Bet tikroviškumo vis dar trūksta. Vaizdas kažkoks dirbtinis.

— Taip yra todėl, — sako jis paspausdamas pelę ir pereidamas į kitą kadrą, — kad tik dabar sutvarkėme atspindžius. Šį kartą matai tą patį vaizdą, tik nuspalvintą kitu algoritmu, vadinamuoju Phong-shading. Jis daug tikroviškesnis, nes suskaičiuoja kiekvieną objekto vaizdo elementą. Beje, tai labai apkrauna kompiuterį. Čia atsiradę dar daugiau šviesos šaltinių: lempoje ir ant stalo.

Kai Lindvigas paspaudžia pelę paskutinį kartą, pasirodo galutinis manipuliacijos kadras — iš paprastų kontūrų padarėme vaizdelį, beveik niekuo nesiskiriantį nuo fotografijos. Nepriekaištingai sukurta šviesa, daiktų atspindžiai ant sieninio veidrodžio ir blizgančio lakuoto stalo paviršiaus. Formulės, lyg kokios stebukladarės, paprastas linijas pavertė vaizdu, tobulai apgaunančiu akį.

— Čia vadinamasis fotorealizmas, — aiškina Lindvigas uždarydamas langus.

Tada paima nuotrauką ir ima nuodugniai ją apžiūrinėti.

— Galbūt ši nuotrauka irgi panašiai padaryta, nors atrodo visai kaip tikra. Paprastai vis tiek reikia turėti už ko užsikabinti. Kokią nors nuotrauką, gal net keletą jų. Jas reikėtų nuskaityti į grafikos programą, ir tik po to galima pradėti dirbti.

— Ar nuotraukas galima perkelti ant tam tikro fono?

— Pats fonas irgi gali būti netikras.

— Kaip tai? Aš žinau šį kambarį. Tapetus. Veidrodį. Gyvenau ten. Tai Four Seasons viešbutis.

— Nebūtinai.

Jis atidaro kitą langą, įeina į kelis meniu ir vėl atidaro langą su tamsiai rudų medžio spalvų rutuliu. Spalvos su šešėliais ir šviesos efektais.

— Tai procedūrinės tekstūros. Formulėmis grįstos pagrindinių struktūrų imitacijos: medžio, debesų, marmuro. Jas galima maišyti ir perdažyti kaip patinka. Tokiame programiniame pakete jų yra tūkstančiai. Visomis jomis galima manipuliuoti, todėl galimybės neribotos. Galima tiksliai padaryti tokį foną, kokio reikia.

Įjungiu videomagnetofoną, išimu ten gulėjusią kasetę ir įdedu vaizdajuostę su Nikolajumi Martinu.

— Pažiūrėk čia, — sakau Lindvigui. Truputį pasuku į priekį. Ligoninės scenoje pasirodo Nikolajus Martinas, vyriškas ir įdegęs.

— Į ką man žiūrėti? — klausia. Lėtai pasilenkia į priekį ir sutelkęs dėmesį žiūri. — Taip, čia jis. Ką dar turėčiau pamatyti? Čia tikrai jis.

Pakraipau galvą.

— Taip, čia tikrai Nikolajus Martinas, bet abejoju, ar jis kada nors yra bent girdėjęs apie Moniką.

— Nesupratau, — sako Lindvigas.

— Tuoj. Tik sustabdysiu kadrą.

Lėtai pasuku juostą į priekį. Sustabdau.

— Čia, — sakau.

— Kas?

— Pažiūrėk į nuotrauką, tada į ekraną. Čia tas pats vaizdas.

Jis pasižiūri į nuotrauką, po to į ekraną ir vėl į nuotrauką.

— Lygiai tas pats, — sako jis. — Iš tikrųjų absoliučiai tas pats.

— Išskyrus Moniką. Jos trūksta. Jie ją įstatė.

Lindvigas prisikiša nuotrauką visai prie akių.

— Nepasakytum. Neįmanoma atskirti, — sako.

Akimirksnį atrodo, kad jam tai gražu. Pats tas faktas, kad klastotė nematoma.

— Man tai kelia nerimą, — sakau.

Lindvigas lyg užburtas nenuleidžia akių nuo nuotraukos. Arba jį sužavėjo pati klastotė, arba užplūdo vaikiškas džiaugsmas, kad apsigavo.

— Tiesiog sunku patikėti, kaip prastai matome, — sako jis. — Tikras siaubas!

Tada jis atsistoja ir pradeda monologą apie mūsų regėjimo centrų silpnumą. Ar aš suprantu, kad mūsų regėjimas stereoskopinis ir reaguoja tik į tą šviesą, kurios bangų ilgiai priklauso intervalui nuo 3900 iki 7700 angstremų? Kad mes skiriame 1200 pilkų atspalvių, bet pačias spalvas matome nelabai gerai? Ar aš suprantu, jog iš tikrųjų mūsų akys nepajėgios matyti net trimatės pasaulio erdvės, bet šitai išmokstame dar vaikystėje?

Purtau galvą. Lyg per miglą kažką prisimenu, bet man sukasi galva. Žurnalistas neapsiriboja viena sritimi, jis mokosi visko po truputį. Skaito, rausiasi, skambinėja ir per porą dienų tampa kokio nors vieno tikrovės fragmento ekspertu. Dažnai būna taip, kad prireikia tik kruopelytės iškastos informacijos. Po to didžioji žinių dalis išgaruoja. Labai panašu į ruošimąsi egzaminams: egzamino dienai iškali visą medžiagą, bet atmintyje ilgėliau užsilaiko tik jos nuotrupos. Prisimenu tik tai, kad niekas neskaitė mūsų sunkių, techninių straipsnių apie japonų protekcionizmą ir auštančią plačiajuosčių magnetofonų revoliuciją. Kadangi neišvengiamai turėjome rašyti apie televiziją, redakcijų šefai mums patarė imtis įžymybių.

Atsistoju.

— Reikia būtinai išsiaiškinti dėl tos nuotraukos, — sakau. — Turiu vieną kitą pažįstamą, bet nemanau, kad nors vienas jų rimtai nusimanytų apie manipuliavimą vaizdais. Gal tu galėtum rekomenduoti kokį žinovą?

Lindvigas vis dar tyrinėja nuotrauką. Iš lėto grįžta į realybę. Linkteli.

— Kiek galėtum užmokėti?

— Kiek reikės. Tik kad būtų kuo greičiau. Geriausiai dabar pat.

— Dabar?! Ar žinai, kiek valandų? Važiuok namo, o aš, kai tik ką nors išsiaiškinsiu, tau paskambinsiu. Geriausiu atveju tai bus rytoj rytą.

Prieinu prie jo knygų spintos ir pirštu perbraukiu lentynas.

— Ar turi ką apie vaizdų manipuliaciją?

Jis kiek pagalvoja, peržiūri lentynas ir šį tą išima. Perverčia kelias kompiuterių knygas, suranda žurnalų, laikraščių iškarpų ir, sudėjęs viską į krūvą, paduoda man. Truputis naktinių pasiskaitymų, kad Martinas Molbergas netyčia neužmigtų.

— Štai. Skaityk. Kiek esi pasiryžęs sumokėti?

— Nesvarbu. Šiuo metu mane kamuoja visos įmanomos problemos, išskyrus finansines.

Važiuojant namo topteli, kaip viskas atrodo netikra. Ir anksčiau atrodė netikra, bet dabar staiga viskas tapo taip tikra, kad atrodo dar netikriau.

Žmogus žiūri į priekį. Tai įgimta fiziologiškai: pačiame kaukolės priekyje greta įstatytos dvi akys, žvilgsnis iš akiduobių nukreiptas tiesiai. Natūralių priešų neturime. Neturime kitų silpnybių, tik tą vieną, dėl kurios patys esame kalti. Nuskriaudėme save, nes iš visų galimų būdų žiūrėti atgal pasilikome tik vieną. Vergaujame regai visų kitų pojūčių sąskaita. Dėl to mumis lengva manipuliuoti.