Michael Larsen - Netikrumas

Ekrane Nikolajus Martinas sustingęs už seselės sėdynės. Dabar jam trūksta vieno danties, už kurį sumokės Molbergas. „Gyvenime nesu buvęs Los Andžele“. Kodėl jis taip sako? Videomagnetofonas persijungia į paprastą televizijos kanalą. Dvylika mažų vaizdelių, mirgančių lyg gyvos būtybės. Vėl įjungiu video.

Suku juostą tai pirmyn, tai atgal. Sustabdau vaizdą. Jis tas pats: poza filme visiškai atitinka pozą nuotraukoje. Bet ji ne ta pati: filme ji veidu įsikniaubusi į ligoninės lovą, o nuotraukoje Monikos galva pakelta ir žiūri tiesiai į objektyvą. Tačiau Nikolajus Martinas jai už nugaros tiksliai tokia pat poza.

Nuotrauka turėjo būti fotografuota kovo mėnesį, nes Monika pakeitė šukuoseną kovą. Išsitraukiu kalendorių. Vartau jį kažkokiais sutrikusiais judesiais, lėtai braukau pirštu per dienas. Monika nusikirpo paskutinę kovo savaitę. Dvi dienas prieš mirtį ji plaukus dar ir nusidažė. Vadinasi, nuotrauka fotografuota trijų keturių dienų laikotarpiu. Kito varianto nelieka.

Atsistojęs kompaktinių diskų lentynoje imu ieškoti „Keturių metų laikų“. Noriu, kad grotų garsi muzika. Smuikų ir šaižių fleitų verpetas. Bet niekaip negalėdamas surasti spiriu į lentyną. Diskai išbyra, jų trapūs dėklai išsiskiria, perregimi dangteliai sueižėja. Balti įskilimai kampuose primena ledo kristalus. Dėl to dar labiau įsiuntu ir įniršęs paspiriu krūvą.

Vėl skambinu Marianai. Pagaliau ji namie.

— Molbergai? Ko norėjai?

— Turiu tavęs kai ko svarbaus paklausti. Monika nusikirpo kovą, kai dar gyveno pas tave. Kovo pabaigoje. Panašiai tokiu metu ji išvažiavo į Los Andželą. Kada tiksliai ji ten buvo?

— Luktelėkit, Molbergai. Aš ką tik įžengiau pro duris. Atsiprašau, ką sakei?

— Ar prisimeni, kiek laiko Monika gyveno pas tave?

— Rodos, beveik visą mėnesį. Juk tau pačiam geriau žinoti.

— Noriu, kad neliktų jokių abejonių. Kokiu laiku tą mėnesį ji išvažiavo į Los Andželą?

— Į Los Andželą?

— Taip. Tai turėjo būti paskutinė kovo savaitė.

— Monika tą savaitę nebuvo Los Andžele. Kovo mėnesį ji visai ten nebuvo.

— Tu tikra?

— Visiškai.

Akimirką sėdžiu nepaleisdamas ragelio ir žiūrėdamas į ekraną.

— Ačiū, Mariana.

Pagaliau ima šviesėti. Pagaliau. Buvau aklas. Nuotrauka negali būti joks dokumentinis įrodymas. Bet ją galima panaudoti kaip dokumentinį įrodymą, patvirtinantį bet ką. Kažkur skaičiau apie tai.

Šiais laikais tokius dalykus galima padaryti. Aišku, galima.

Skambinu į redakciją ir paprašau Stelos.

— Atleisk, kad užtrukau.

— Nieko baisaus. Tuoj surinksiu jos vardą, — sako ji spaudydama klavišus.

— Kur ją suradai? — paklausiu.

— Šiaip ji niekur nebuvo paminėta, bet radau ją vidaus rinkmenoje. Spaudo klavišus. — Štai ji. Tikiuosi nežadi įsimylėti, Martinai.

— Kodėl? — paklausiu. Stelai nespėjus pasakyti, jau žinau atsakymą. Kartais kas nors įstringa sąmonėje it mažytis ramybės neduodantis mirksėjimas. It išlyga. Žmogaus ištarti žodžiai arba jo elgesys. Būdamas žurnalistas, tokius dalykus išmokau pastebėti. Kartais net daugiau nei pačiam norėtųsi. Natašos atveju tai buvo kelios minutės jos bute. Perteklius jos namuose, niekaip nederantis su pajamomis.

— Ir dėl to nėra jokių abejonių? — paklausiu.

— Apie ją yra keli raportai. Porą kartų ji dirbo SAS Karališkajame viešbutyje, paminėti keli jos klientų vardai. Politikų.

— Vadinasi, kekšė. Tikrai kekšė?

— Prostitutė, Martinai. Tikrai prostitutė.

— O kaip su Džeku Rotu Paskaliu?

— Maniau, kad su juo jau pabaigei. Taip ir nesuradai jo?

— Apsirikau. Ten buvo kitas.

Ji vėl spaudo klavišus.

— Pažiūrėsiu, ar sąrašas tebėra. Gal dabar jau daugiau žinai? Kurio tau reikia?

— Manau, to inžinieriaus, dirbančio su kompiuteriais.

— Štai jis. Jakobas Rotas Paskalis. Viską, ką buvau radusi, jau turi. Ne tiek jau daug. Galiu vėl pabandyti per „Internetą“ ir BBS. Kada tau reikia?

— Kaip galima greičiau. Geriausia būtų šį vakarą.

— Ar tavo modemas įjungtas?

— Taip.

— Gerai, jei ką rasiu, atsiųsiu.

— Ačiū už pagalbą, Stela.

— Ai, nedėkok, kol tai grynai darbo reikalai.

— Ar jos kaina nenurodyta?

— Tau ji turėtų suteikti nuolaidą, Martinai.

— Keista. Ji turi kažką nekalto.

— Kai kuriems vyrams to reikia.

— Kokiems vyrams?

— Kaip manai, kiek kainuoja atsakymas į šį klausimą?

— Nežinau. Kiek?

— Viso gero, Martinai.

Įjungiu spausdintuvą. Į svetainę atsinešu telefonų knygą. Paskambinu Lindvigui. Jis dirba.

— Kur buvai? — klausia.

— Kalbėjausi su Nikolajumi Martinu.

— Kalbėjaisi?

— Tai ne jis. Manau, jis — ne tas žmogus.

— Kodėl ne?

— Jis sako, niekada nebuvęs Los Andžele.

— Betgi tai melas!

— Negali žinoti.

— Ką tuo nori pasakyti?

— Prisimeni nuotrauką?

— Kažkiek.

— Nuotraukoje Monikos plaukai trumpi ir šviesūs. Ji nusikirpo paskutinę kovo savaitę.

— Ir ką?

— Aš visą laiką laikiau tai savaime suprantamu dalyku, bet, pasirodo, Monika tuo metu Los Andžele net nebuvo.

Kitame laido gale tyla.

— Tai klastotė, — sakau. — Nuotrauka sufalsifikuotą. Kito paaiškinimo nėra.

Girdžiu, kaip įsijungia spausdintuvas. Įeinu ir, spausdintuvui vis dar spausdinant, peržvelgiu pirmuosius puslapius. Stelai užkibo. Jakobas Rotas Paskalis; amerikiečių inžinierius ir programinės įrangos tobulintojas; gyvena Amerikoje; daugelyje pasaulio šalių skaitė paskaitas apie kriptografiją — teigia vienas šaltinių, atsiliepusių į Stelos paklausimą. Buvo susijęs su TDI — teigia kitas. Prie TDI padedu klaustuką. Jokių detalių. Nė žodžio apie tai, kur jis gyvena dabar. Šykšti informacija, bet vis geriau negu nieko.

Padedu popierių ir palieku spausdintuvą dirbti toliau. Sugrįžęs išimu vaizdajuostę iš videomagnetofono. Sugrįžtu prie spausdinti baigusio spausdintuvo. Surenku baltus popieriaus lakštus apie Džeką Rotą Paskalį ir padedu juos kartu su vaizdajuoste.

Grįžtu į svetainę, užsidegu cigaretę. Telefonų knygoje randu ją prie Monos Noiret vardo. Šia pavarde tik du žmonės. Rinkdamas telefono numerį, užsisiaučiu striukę. Po kelių pyptelėjimų, kažkas pakelia telefoną. Laikydamas ragelį ant peties užsirišinėju batus.

— Alio.

— Vasarnamis? Jis priklauso Natašai, ar ne?

— Alio, kas čia kalba?

— Jis visai ne jūsų, ar ne?

— Kas čia kalba?

Padedu ragelį. Atsakymas aiškus. Tik tai, kad ji turi mamą, daro ją panašią į kitus žmones.

15

Lindvigas atidžiai apžiūrinėja nuotrauką. Purtosi.

— Jei tai klastotė, tai nepaprastai gerai padaryta, — sako.

— Tai klastotė. Turi būti klastotė. Klausimas tik, kaip ji padaryta.

Jis gūžteli pečiais.

— Na, sunku pasakyti. Jie vis tiek turėjo už ko nors užsikabinti. Žinoma, jie galėjo paimti kitą kūną, bet tai atrodo neįtikėtina. Čia jos kūnas, ar ne?

— Taip, aš pažįstu Monikos kūną.

— Pažiūrėk čia, — sako Lindvigas, kompiuteryje atidarydamas kelis langus. Kompiuterį jis man liepia vadinti darbo stotimi. Bet man kompiuteris yra nei daugiau, nei mažiau: ekranas, klaviatūra, pelė.

Jis atidaro langą ekrane.

— Apskritai su šiuolaikiniu kompiuteriu galima padaryti ką tik nori, — sako spaudydamas pelę. Ekrane išryškėja paprastas linijinis vaizdas. — Tai pirmasis animacijos kadras.