Michael Larsen - Netikrumas

— Ne.

— O ar įmanoma tokia prielaida, kad kažkas paskambino į jo butą iš apačios? Ar šito būtų užtekę gaisrui?

— Teoriškai taip. Tokių dalykų yra pasitaikę ir anksčiau. Bet viskas priklauso nuo to, kiek laiko tekėjo dujos. Ir, kaip jau minėjau, niekas į jo duris neskambino.

— Niekas iš tų, su kuriais kalbėjotės.

— Taip.

— Ačiū už pagalbą.

Kažkas ateina į svečius. Virtuvės laiptais, kad niekas nepamatytų. Suduoda jaunuoliui į galvą, atsuka orkaitės ir degiklių čiaupus, paguldo jaunuolį galva į orkaitę ir tyliai išeina. Virtuvės laiptais? Greičiausiai. Dujos teka kurį laiką, tada tas pats žmogus, eidamas gatve pro laukujų durų pultą, paspaudžia skambutį. Bum!!!

Gal seniūno pavaduotojas kažką girdėjo. Arba matė. Gal jis girdėjo žingsnius kiemo laiptais, gal matė jį kieme, o gal spėjo išgirsti skambutį per patį sprogimą arba šimtąją sekundės dalį prieš jį. Galbūt policija kalbėjosi su juo, bet jis nieko nepasakė. O gal ir pasakė, bet aplink buvo tokia sumaištis, kad tuo metu niekam nekilo mintis susieti šito su nusikaltimu. Tikriausiai taip viskas ir buvo. Seniūno pavaduotojas žino, kad Kubčekas laukė arba turėjo svečių tą vakarą. Aš pats kažką mačiau tamsoje prieš pat sprogimą. Mačiau, kaip kažkas sujudėjo. Žudikas. Po trenksmo, liepsnai ir skeveldroms pliūptelėjus iš buto, nepastebėtas jis dingo, prisidengęs priešais namą augančio medžio šešėliu.

Svarstau, ar skambinti Klinkeriui. Bet susilaikau. Nuo dabar jis netikės manimi, kad ir ką pasakyčiau.

Suskamba telefonas, bet ragelio nekeliu. Įsijungia autoatsakiklis. Tai Lindvigas.

— Prieik, žinau, kad tu ten.

Iš stalčiaus virtuvėje išsiimu virtuvinį peilį. Ašmenis pagalandu į galąstuvą, ranka pasveriu kotą. Į skudurėlį nušluostau metalo dulkes. Vėl skamba telefonas. Dar kartą Lindvigas.

— Nepridarysi kvailysčių, ar ne? — kalba į atsakiklį. — Jei ką rimto sugalvotum, skambink. Tokiems darbeliams galima pasamdyti žmogų... Juokauju. Paskambink.

Peilį įsidedu į vidinę švarko kišenę. Tada dar paskambinu. Neatsako. Išvažiuoju.

Sustoju toje pačioje vietoje kaip ir praėjusį kartą. Per galinį veidrodėlį galiu stebėti atvažiuojančius automobilius, be to, iš mašinos matyti įėjimas į pastatą.

Kai stovi ir lauki, imi jaustis įtartinas. Praeiviai gal ir žvilgteli, bet nekreipia dėmesio. Žinoma, jei pro šalį praeina tik vieną kartą.

Jau gerokai popiet iš gatvės galo įrieda geltonas „Mersedesas“. Sustoja tiesiai priešais įėjimą. Užtenka profilio, kad atpažinčiau jį. Nespėjęs dorai pagalvoti, iššoku ir pasileidžiu prie jo su peiliu rankoje. Viskas vyksta taip greitai, kad, bėgdamas aplink mašiną, atsitrenkiu į variklio aušintuvą. Pėda užkliūvu už akmens ir, stengdamasis išlaikyti pusiausvyrą, stveriuosi aušintuvo. Peilis iškrenta. Išgirdęs triukšmą, jis atsisuka, bet aš jau beveik prie jo.

Užpuolu taip staigiai ir stipriai, kad jis net nespėja sureaguoti. Trinkteliu jam į žandikaulį, nuo smūgio jis atsijungia. Krisdamas ant šaligatvio, dar spėja sumostaguoti rankomis. Akimirksnį delsiu, jis tuo tarpu atsigaivelėja ir vėl atsistoja ant kojų. Jo veide tik sumišimas ir baimė. Jis nesupranta, kas darosi. Vėl puolu ant jo, bet šį kartą jis atstato rankas ir alkūne pataiko man tiesiai į akį. Mudu parvirstame, ir, vos užgulęs jį iš viršaus, gaunu spyrį tiesiog į tarpukojį. Imu žiaugčioti, nebegaliu nė krustelėti. Kaip paralyžiaus ištiktas jis abiem rankomis sugriebia mane už kaklo ir ima spausti.

— Išprotėjęs šunsnukis! — šaukia jis gniauždamas man gerklę taip, kad, atrodo, sprogs. Pamažu man į kojas sugrįžta gyvybė.

Nepaleisdamas jis mane kelte pakelia ant kojų, ir mudu vėl stovime vienas prieš kitą. Mano jėga pribloškia jį. Aš ir pats nesuprantu, iš kur ji imasi. Greičiausiai tai cheminė kūno reakcija, besikaupianti ir sprogstanti prieš pat katastrofą. Nežinau kaip, bet aš vėl imu viršų. Du kartus stipriai trenkiu jam į veidą, ir po trečiojo kirčio jis pradeda klupti. Smūgiuojant į dantis, jo burnoje ir mano rankoje kažkas trekšteli. Rankomis aklai siekdamas manęs, jis pargriūva ant šono. Smūgio būta gero: Nikolajus apsiverčia kniūpsčias ir nerangiai kepurnėdamasis pusiau ropomis pusiau šliaužomis bando stotis. Šoku ant jo ir atsivedėjęs tvoju per sprandą. Pirmuoju smūgiu tik grybšteliu pakaušį, ir ranka praslysta ausimi, bet antrą kartą kumštis pataiko tiesiai į tikslą ir, atrodo, visai jį išjungia. Jis pargriūva ant priekio ir nekrutėdamas guli. Tik ranka lyg per trumpą sujungimą porą kartų mėšlungiškai trūkteli. Nutveriu jį už plaukų ir apverčiu. Tada įsikimbu jam į apykaklę ir kaire ranka stipriai ją suveržiu.

— Nikolajau, — sakau. — O gal Džekai?

Kraujas plonomis srovelėmis nuraizgo dantis, kai jis sušnabžda:

— Po velnių, ką dirbi?

— Gavus naują vardą, reikėtų ir naujo identiteto, — sakau. — Pakeisiu tau veidą.

Nespėju atsitokėti, o mano rankoje jau akmuo. Iškeliu jį.

Tada išgirstu cypiant mašinos stabdžius ir riksmus. Palikę automobilį skersai gatvės, abu policijos pareigūnai atstato užtaisytus ginklus.

— Mesk akmenį! — rėkia. — Mesk!

Lėtai nuleidžiu ranką.

Jie prieina arčiau.

— Pasitrauk! Pasitrauk nuo jo, — šaukia man.

Atsistoju ir paeinu kelis žingsnius į šalį. Pareigūnai prieina arčiau. Iš už kampo, kaukiant sirenoms, pasirodo dar vienas budintis automobilis. Pro langus žiūri žmonės.

— Kas čia darosi? — klausia vienas pareigūnų grabinėdamas antrankius. Kitas nenuleisdamas laiko ginklą.

Nikolajus Martinas atsistoja. Lėtu judesiu nusišluosto iš nosies varvantį kraują. Jo skruostai išmozoti krauju, nosis kreivai nusukta. Atrodo lūžusi.

— Jis mane užpuolė, — sako. — Nei iš šio, nei iš to. Ėmė ir užšoko ant manęs!

Pareigūnas su atrankiais eina prie manęs.

Laižau sau ranką, šaldydamas nutarkuotus krumplius.

— Apsisuk, — sako. Apsisuku. — Rankas už nugaros! — Ištiesiu rankas už nugaros ir mane surakina. Dar spėju pamatyti savo peilį, bet pareigūnai jo nepastebi. Vienas jų suima mane už striukės ir nuveda į policijos mašiną. Pareigūnai iš kitos uždeda antrankius Nikolajui Martinui.

— Velniai griebtų, ką aš padariau? — piktinasi.

Mus veda po vieną prie skirtingų automobilių.

— Ką tujai padarei Los Andžele? — rikteliu.

— Los Andžele? Ką čia paistai? Gyvenime nesu buvęs Los Andžele.

Ranka jie įstumia jį į automobilį, o mane nuveda toliau.

— Idiotas! — sušunka jis. Tada durelės užsitrenkia, ir mašina nuvažiuoja.

— Turėtumėte kaip nors pasiaiškinti, Molbergai. Juk be reikalo žmonių niekas nemuša.

Dr. Filipas baksnoja.

— Apskritai toks pyktis gal ir pozityvus dalykas. Bet juk turi būti kažkokios ribos. — Mąsliai žiūri prieš save.

Apsidairęs tarp seklių pamatau Maksą Klinkerį, braukantį sau per plonus išdžiūvusius plaukus. Kai kurių žmonių plikės nutriūšta ypatingu būdu — tarsi jie visą gyvenimą būtų gyvenę nesveikai. Plaukai nublunka ir ima styroti it kokie perdžiūvę lūžinėj antys stiebeliai. Makso Klinkerio plikė kaip tik tokia, nors, esu tikras, jis laikėsi sveikos gyvensenos.

— Ką čia veikia Klinkeris? — klausiu.

— Pamaniau, kad bus geriau, jei jis čia ateis. Noriu pasikalbėti su juo, — sako dr. Filipas.

Daktaras prieina prie Klinkerio su sekliais. Girdžiu, kaip jie kalbasi. Dr. Filipas aiškina jiems apie gydymo eigą ir patikina, kad aš sveikstu, tačiau būklė neišvengiamai retkarčiais pablogėja, trauminiai išgyvenimai atsinaujina.