Michael Larsen - Netikrumas

— Ar jūs žinote, ką jie su manimi darė ligoninėje?

— Jie tiesiog stengėsi jums padėti, Molbergai.

— Padėti? Užtekdavo pakrapštyti nosį, ir tuoj gaudavau elektros šoką.

— Tai buvo daroma tik jūsų paties labui. Jūs buvote visiškai nesavas, Molbergai.

Jaučiuosi pavargęs.

— Tai nusiųskite mane atgal, — sakau. — Duokite dar keletą elektros šokų.

— Mes tai mieliau vadiname elektrostimuliacija, pone Molbergai.

Lietus nervingomis čiurkšlėmis išvagoja stiklą. Tolumoje, kitoje gatvės pusėje, vienišų medžių viršūnėse juodais sparnais plaka varnos.

Įkišęs į videomagnetofoną vieną filmų, įsitaisau su vienu Natašos parneštų butelių. Eikvoju geriausių derlių išlaikytus vynus. Primetęs taurę ledo, užpilu jį viskiu it alumi. Raminuosi mintimi, kad Nataša juos gavo pigiai.

Nuo brangių lašų lyg nuo mistiško antpilo tampu tuo, kas esu. Arba tuo, kas norėčiau būti. Slogutis ir nerimas dingsta. Judu užtikrintai kaip baleto šokėjas, kalbu kaip iš popieriaus. Kažkada turėjau gyvenime tikslų. Buvau juos nusibrėžęs aiškiai. Tačiau, kad ir labai keista, juos įgyvendinti galėjau tik aplinkiniais keliais. Išgėręs ir dabar imu vaikytis tikslo kaip ryklys.

Nuolat svajoju apie paprastumą. Būti paprastas. Su paprastomis svajonėmis, paprastais skausmais ir paprastais rūpesčiais. Tik to niekuomet nebus. Jei galėtų būti, nesvajočiau apie tai.

Ekrane storalūpė juodaodė mergina laižo beformį mėsos gniužulą. Šis pamažu kyla, kol galiausiai atsistoja kaip raketa, su gleivių ir seilių skraiste pašakny. Vyriškis įsikimba jai į nepaklusniai styrančius plaukus, jam važinėjant pirmyn atgal, merginos sėdynė vibruoja. Scenos pabaigoje stambiu planu parodyta kvailai žiopčiojanti šviesiai rausva makšties skylutė, juoda išgaubta merginos nugara, pasidengusi mažyčiu glazūros ežerėliu, ir sėdynė, nusėta skaidriais lašeliais.

Ar taip jie kalbėjosi:

— Bijai manęs?

— Nesijaučiu labai saugi.

— Apgailestauju.

— Tai buvo komplimentas.

Ar toks buvo jų pokalbis? Ar taip viskas vyko? Mintyse smūgiu suknežinu jam veidą. Kai kurių vaizdų tiesiog nepajėgiame stebėti.

Juosta be garso sukasi toliau. Juodę per užpakalį dulkina kitas vyriškis, tuo tarpu kažkokia mergina gulėdama laižo ją iš apačios. Nikolajaus Martino kurį laiką nerodo. Atsistojęs einu į erkerį, atidarau langą, pasiremiu į palangę. Turbūt kelioms minutėms užsnūstu, nes pamatau tai ne iš karto. Tačiau netikėtai pastebiu, kaip kažkas sujuda. Tada suvokiu, kad jos čia būta visą laiką. Merginos iš namo priešais.

Nuo televizoriaus, kaip įprasta, sklinda tik blyški šviesa. Atrodo, lyg mano akys visą laiką buvo apsitraukusios plėve, bet dabar formos pamažu ima ryškėti. Staiga pamatau jos kūno kontūrus. Ji nuslydusi nuo sofos ant grindų. Stovi sulinkusi it įtemptas lankas, visai nuoga, priekin atkišusi tarpuvietę. Darbuojasi abiem rankomis. Kaži vaisiumi, daržove ar tikru vibratoriumi ji ritmingai kasasi savin?

Ankstesniais vakarais jos ekrane įžiūrėdavau tik kažkokius keistus neryškius veidus. Pasirodo, labai klydau. Šį kartą per visą ekraną matyti tik kažkieno tarpukojis. Matau, kaip smailūs lakuoti nagai praskleidžia odos klostes ir raukšles. Matau, kaip blizganti drėgna persiko spalvos ertmė užsispaudžia ne ant ko kito, o varpos galvutės.

Įsmeigtas į ekraną žvilgsnis staiga atsisuka į mane — jos veidas bejėgis, lyg kokio beviltiško skausmo perkreiptas. Nežinau, ar ji mane mato, bet panašu, kad, jai žiūrint mano pusėn, ritmas ima spartėti.

Ji žiūri į mane, žiūrintį į ją, žiūrinčią į ekraną. Gal mudu esame mutantai — pirmieji savo kartoje, pavergtoje žiūrėjimo. Esame atstovai kartos, kurios didžiausias pažinimas tapo ir jos prakeikimu: į gyvenimą sugebame tik žiūrėti. Tai tas pat, kas stebėti žmogžudystę, bet negalėti įsikišti. Atrodo, lyg šūvis iš nugaros bloškia jos kūną pirmyn. Kurį laiką ji mėšlungiškai trūkčioja, tada glebiai, it išsiliejęs skystimas, susmunka ant grindų.

Mane užplūsta švelnumo jausmas. Užsinoriu nueiti ir paglostyti jai plaukus. Tačiau tuo pat metu mane pykina. Galbūt nuo viskio. Susuku jai telefonu. Ji lėtai pakyla nuo grindų, nuo kėdės paima vonios chalatą, užsisiaučia. Prieina prie lango, pakelia ragelį. Žiūri į mane.

— Ko nori?

— Paplepėti.

Ji paima telefoną į rankas.

— Man patinka, kad tu žiūri, — sako ji, kojų pirštais perjungdama vaizdą ekrane.

— Man patinka žiūrėti, — sakau.

— Tai iškrypimas, ar supranti?

Nusijuokiu. Ji grįžta prie lango, šypsosi per gatvę.

— O tu ar masturbavaisi?

— Ne, — sakau.

— Kodėl ne?

— Nežinau.

— Ar tai nebuvo seksualu?

— Taip, žinoma.

— Bijai ponios Palsborg?

— Kas ji, ta ponia Palsborg?

— Toji, — sako rodydama pirštu, — iš aštuoniolikto buto. Su tokia kaimyne aš irgi būčiau nusižudžiusi.

— Ji plūsta mane šlykščiausiais žodžiais, — sakau.

— Kodėl? Ar tu ir jos tykai?

— Ne.

— Čia šuo ir pakastas.

— Ar daugiau niekas negali matyti, ką tu darai?

— Aišku, kad daug kas. Bet tik tu vienas žiūri.

Ji nusižiovauja, pasirąžo.

— Dabar jaučiuosi tokia pavargusi.

— Tai eik miegoti. Aš nieko nenorėjau.

Ji pasižiūri per gatvę. — Tai kam tada skambinai?

— Tiesą sakant, tik norėjau padėkoti. Iki šiol taip ir nepadėkojau tau nė karto.

— Už ką?

— Už tą vakarą. Už tai, kad buvai namuose. Kad matei mane.

— Tu apie ką?

— Apie savo alibi. Ar tavęs neapklausė?

— Taip, bet aš nieko nemačiau. Manęs tą vakarą nebuvo namie.

14

Miegu ilgai, iki pat pavakarių. Plaukai susiriebalavę, kelnės tokios purvinos, kad net graužia. Nuryju porą tirpstančių tablečių nuo galvos skausmo. Sūrus suputojęs vanduo burnoje palieka žuvies skonį.

Policija patvirtino ankstesnę tyrimo versiją, kas, beje, ir taip buvo akivaizdu. Sprogimo metu nuo stogo iki pat trečio aukšto nugriuvo fasadinė pastato siena, nuolaužos dviejų metrų sluoksniu suvirto ant gatvės. Policijos šunys po griuvėsiais daugiau lavonų nerado. Virtuvėje buvo atsukti visi trys dujų čiaupai, ir gelbėjimo būrio gydytojo bei gaisrinės tarnybos iškelta versija — kad nelaimėlis mirė dar prieš sprogimą — pasirodė teisinga. Vienu žodžiu, savižudybė.

— Negi dar yra ką rašyti apie tą įvykį? — klausia budintis policininkas man paskambinus.

— Tai ir noriu išsiaiškinti, — sakau. — Kas žinoma apie galimas sprogimo priežastis?

— Hmmm, dujos užsidegė nuo kibirkšties arba liepsnos. Bet šito jau niekada nesužinosime.

— Turėtų būti kokių nors pėdsakų, užvedančių ant kelio.

— Jų labai nedaug. Juk gaisrininkai viską nuplovė.

— O kaip liudininkų apklausa?

— Be rezultatų. Niekas nieko nematė ir niekas nieko negirdėjo. — Nusijuokia. — Žinoma, nekalbant apie patį sprogimą.

— Vyriškio vardas, kiek žinau, Tomas Kubčekas. Ar žinote, kuo jis užsiėmė?

— Jis dirbo firmoje DiaData. Lyg ir paslaugų agentūra. Reklaminiai filmai ir panašiai. Kalbėjomės su kai kuriais jo kolegomis. Nieko pritrenkiančio. Jis buvo gana užsidaręs.

— Ar pas jį tą vakarą niekas nesilankė?

— Bent jau man neteko girdėti. Tada greičiausiai būtume radę dar vieną lavoną.

— Girdėjau, kad kibirkštį galėjo sukelti šaldytuvas?

— Galėjo ir taip būti. Čia gi tiek tereikėjo.

— Bet, šiaip ar taip, nėra žinoma, ar tą vakarą jis laukė svečių, ar ne?