Michael Larsen - Netikrumas

Buteliuko dangtelis nukrenta, baltos piliulės pabyra ant grindų it kruša.

Tyla.

Tada Nataša atsitūpusi ima jas rinkti. Po vieną rankioja ir beria atgal į buteliuką. Stebiu ją. Ar aš ją prievartauju? Ar bandau per ją dar kartą suvaidinti visą istoriją — tik su pakeista pabaiga? Užkertant kelią tam, kas jau atsitiko? O gal noriu dar kartą pamatyti, kaip viskas vyko?

— Pasakyk ką nors, Martinai.

Žiūriu į ją.

— Kodėl nepasakei man, kad žinojai tai?

— Tu gi nieko nepasakojai, Martinai. Ką aš turėjau sakyti? Kas paprastai sakoma?

Neatsakau. Ji atsisėda.

— Kodėl nepapasakoji man apie ją?

— Tu gi ir taip žinai.

— Ne viską.

— Ką norėtum sužinoti?

— Viską.

Atsikeliu.

— Nežinau, viskas taip susipainiojo. Jie gi dar neišsiaiškino, kas tai padarė, ir įtaria mane. Bet aš buvau čia. Buvau namuose tą vakarą.

— Ji tau daug reiškė, Martinai, ar ne?

Nežinau, ką pasakyti. Jaučiuosi pasimetęs. Taip, ji man daug reiškė. Bet ką? Namuose vis dar girdžiu jos meilų juoką, kartais tariuosi atradęs ją gatvėje nepažįstamų merginų veiduose: kaklą, profilį. Bet tereikia joms atsigręžti nuo vitrinos, ir aš, sulaikęs kvėpavimą, įsitikinu, kad tai būta ne jos. Moniką atpažino jos tėvai. Galbūt turėjau padaryti tai pats. Paliesti jos atšalusį kūną, paskutinį kartą pasižiūrėti į jos užgesusį rausvą veidą. Kad galėčiau tuo patikėti. Galbūt esu kaip mirusį kūdikį pagimdžiusi moteris — ji turi palaikyti kūdikį ant krūtinės. Tik tada patiki. Tik tada suvokia tai.

— Ar kalbėjaisi su kuo nors apie tai?

— Ne visai, — sakau.

— Kai pasikalbi, palengvėja, Martinai.

— Kas taip sako?

— Ką turi galvoje? Juk be tavęs daug žmonių yra netekę savo mylimųjų. Tik ne visi sėdi gailėdamiesi savęs.

— Pakaks!

Suimu jos veidą. Suspaudžiu.

— Ko tu nori? Pasakyk, ko tu nori?

— Martinai, paleisk.

— Nori žinoti, kiek kartų jis į ją įėjo? Šito nori, Nataša? Nori žinoti, kodėl taip skaudu? Gerai, pasakysiu. Jie rado ją kažkurį vakarą kažkokiame rūsyje. Beprotiškiausia tai, kad neturėjome nė vieno pažįstamo, gyvenančio tokiu adresu. Kaip manai, ką ji ten veikė? Ką? Ką, tavo nuomone, ji galėjo ten veikti?

Purtau jos veidą, o kai ji nori ištrūkti, kertu jai per ranką.

Jos akys pritvinksta ašarų. Ji bijo, dreba ir, atrodo, tuoj tuoj pratrūks verkti.

— Paleisk, Martinai. Skauda.

— Atsakyk!

— Gal ją privertė?

— Šito nerodo nė vienas pėdsakas. Tai ko jai ten reikėjo?

— Susitikti su kuo nors?

— Žinai, dėl ko skaudu? Todėl, kad jie mano, jog tai padariau aš. Tik tada jiems viskas susidėlioja į vietas. Yra dar vienas dalykas. Mažytė detalė. Pasirodo, kūnas ne visada klauso širdies. Ko gero, paaiškinimas galėtų būti toks.

— Ką tuo nori pasakyti?

— Kad Monika mylėjosi prieš mirtį.

— Mylėjosi? Tu vadini tai mylėjimusi? Argi jos neišprievartavo?

— Ne, nes, kaip policija be užuolankų pasakė, nebuvo „nė žymės priešinimosi“. Greičiausiai ji pažinojo žmogžudį.

— Gal ji bijojo?

— Bijojo? Kai makšty buvo tiek skysčio, kad net menki įdrėskimai negalėtų reikšti išprievartavimo. Ji buvo drėgna, Nataša. Ji buvo velniškai susijaudinusi. Vadinasi, tai turėjau būti aš. Vienintelė problema, kad tai ne aš. Bet kas tada?

Paskutinius žodžius išrėkiu:

— Ir po velnių, kodėl ji buvo tokia drėgna?

Nataša verkia. Ašaros srūte srūva iš akių. Paleidžiu veidą.

— Tik nemušk, Martinai.

Atsisėdu ant sofos. Ji šmurkščioja ir mažomis rankutėmis šluostosi akis. Tada susitvardo. Įsidrąsinusiu balseliu sako:

— O sperma? Jie turėjo rasti spermos?

— Ne, jei jis buvo su prezervatyvu, — sakau vangiai. — Po velnių, kur tai girdėta, kad prievartautojai naudotųsi prezervatyvais?

— Dieve, atsiprašau.

— Ir aš.

Nataša užsiverkusi ir tyli. Po akimis geltoni paburkę maišeliai atrodo lyg sugelti.

Prieinu ir atsisėdu greta jos. Uždedu ant jos ranką.

— Atleisk. Nežinau, kas man užėjo.

Bučiuoju jai skruostus, jie sūrūs.

— Dabar aš truputį bijau tavęs, Martinai.

Priglaudžiu ją prie savęs.

— Nereikia bijoti.

— Gal man verčiau eiti namo?

Purtau galvą.

Ji pavargusi atsistoja, nueina į miegamąjį, nusirengia. Netrukus sugrįžta. Sustoja tarpdury.

— Ateisi?

— Ne, pasėdėsiu čia.

Ji eina link manęs, pusiaukelėje sustoja.

— Kažkas ne taip? — klausia.

Žvilgteliu į ją.

— Šiandien turėjai svečių?

— Tai tu mane dar ir šnipinėji!

— Atsitiktinai važiavau pro šalį. Norėjau užeiti, bet kai pamačiau jus kartu, nuvažiavau.

— Ar turėčiau pateikti ataskaitą?

— Žinoma, ne.

— Tai buvo draugas. Senas draugas. Viešpatie, koks tu paranojiškas.

Išeina. Netrukus miegamajame šviesa užgęsta. Aš atsigulu ant sofos.

Vėlai naktį atsikeliu ir nuėjęs vėl atsistoju į erkerį. Žiūriu į juodąjį langą. Svarstau, ar nebūtų geriau papasakoti Natašai apie Moniką, nuotrauką, sąskaitą, dr. Filipą ir Džeką Rotą Paskalį. Bet nepasakoju. Tai tik nujautimas. Žinau, kad ji kažką žino, bet nežinau ką. Noriu žinoti tai, ką ji žino. Man reikia išsiaiškinti, ką ji žino.

Sėdžiu kambaryje patamsiais ir kalenu dantimis. Nataša pakviečia mane pas save. Sakau, kad einu.

Staiga ji vėl tarpdury.

— Tu toks keistas, — sako.

— Aš sergu.

Ji prisėda prie manęs. Ant peties uždeda ranką. Man truputį šlykštu ir bloga nuo jos artumo. Tipiškas neurotinės asmenybės požymis, kaip pasakytų dr. Filipas.

— Galbūt mums reikėtų viską daryti lėčiau? — sako.

— Galbūt.

Ji ketina išvažiuoti pas mamą į vasarnamį. Jei išvažiuos, kaži ar ten prisimins mane? Nežinau. Ar atsiųs atviruką? Ir ką parašys? Taip, kaip Monika rašydavo, ar apie orą? O gal ji tenai turi kitą? Ar parašys apie jį? Žinoma. Moterys visuomet atskleidžia tokius dalykus. Tik užuolankomis ar tiesiai šviesiai parašys susiradusi meilužį? Dar vieną. Nežinau. Nieko apie ją nežinau.

— Man rodos, man reiktų pabūti vienai, — sako.

Atsistoju, nueinu prie praviro lango. Į veidą plūsteli vėsus brizas.

— Su kuo? — sakau.

Ji atsidūsta, atsikelia, prieina prie manęs iš nugaros ir apsikabina. Įsikniaubia veidu man į nugarą. Stovime apsikabinę.

— Tu drebi, — sako.

— Ir tu.

— Man šalta.

— Man irgi.

Lietus nuraizgo langą gyslomis. Iš galinio kiemo kniaukia katė. Lyg ilgą laiką atstumta moteris. Erotinė rauda kieme po namų stogais. Netrukus pabirs pirmieji abiturientai. Ne taip seniai aš pats pas kažkokią mergaičiukę patiesiau savo studentišką kepuraitę vietoj paklodės, kad nesutepčiau jai čiužinio. Tai buvo viena paskutinių išleistuvių švenčių. Kai kitą rytą eidamas namo užsidėjau kepuraitę, rektoriaus vardas buvo išsiliejęs, o pati kepuraitė atrodė kažkokia išplerusi.

Nežinau, ko tikėjausi iš pasaulio tada. Iš savo ateities. Neprisimenu. Dabar jau nieko nebesitikiu.

Stoviu erkeryje, Nataša miega kietai.

Prieš pat sprogimą kažką pamatau. Bent jau man taip pasirodo. Po medžiais gatvėje kažkas sujuda. Virpteli. Tada akimirką nieko. O po to — šviesos blyksnis, oro gūsis ir stiklo papliūpa — juodasis langas ir butas priešais sprogsta.

13

Praėjus kelioms minutėms po sprogimo, gatvė prisipildo gaisrinių, policijos ir greitosios pagalbos automobilių. Blyksinčios mėlynos šviesos laksto namų fasadais, pro langus, norėdami pažiūrėti, kas atsitiko, galvas kaišioja žmonės, bliauna sprogimo išbudinti vaikai, verkia moterys. Ant sulankstomų neštuvų ištiktus šoko išneša vieną kitą pagyvenusį žmogų, greitosios pagalbos mašinos juos skubiai išveža. Vienas policijos automobilių užtveria eismą iš gretimo kelio. Stiklais ir plytų nuolaužomis nuklotoje gatvėje, šnekučiuodamiesi su policija, stoviniuoja švarkais užsisiautę pižamuoti žmonės. Kai viena žarna pratrūksta, baltomis striukėmis ir raudonais šalmais apsirengę gaisrininkai per išdaužtą langą skubiai kiša antrąją. Kiti per siųstuvus vadovauja operacijai. Iš pratrūkusios žarnos gatve kliokia vanduo. Automobilius apsivijusios gauruotos žarnos iš viršaus atrodo kaip spageti makaronai. Pasirodo pirmieji spaudos fotografai.