Michael Larsen - Netikrumas

Įpusėjus nakčiai, liepsną galiausiai pavyksta sutramdyti. Tada pasimato, kad sprogimas nušlavė didžiąją buto dalį, ir tai, kas liko, primena nevietoje pastatytą lauko terasą.

Saugodamiesi dūmų, langus laikome uždarytus. Mergina iš namo priešais taip pat stovi prie lango ir žiūri į mus. Staiga pastebiu vieną laikraščio fotografą. Jis kalba mobiliuoju telefonu. Greičiausiai su policijos skyriaus redakcija. Pasiskambinęs į redakciją, susižinau jo nešiojamojo telefono numerį. Pro langą matau, kaip jis išsiima jį iš vidinės kišenės.

— Molbergai? — nustemba. — Po šimts, iš kur apie tai sužinojai?

— Gyvenu čia. Pakelk akis.

Jis atsigręžia. Pasižiūri viršun. Pamato mane. Nusišypso.

— Kas girdėti? — klausiu.

— Panašu į savižudybę. Kažkoks jaunuolis. Sako, atsuko visus tris dujų čiaupus ir orkaitę.

— Ar nekeista? Stovėjau ir žiūrėjau, kaip tai įvyko.

— Kalbėjaisi su policija?

— Aš nieko nemačiau.

— Vis tiek jie tave apklaus.

— Ar tai neatrodo keista? — sakau.

— Ką turi galvoje? — klausia.

— Ar neturėjau kažko pastebėti? Gal šviesos blyksnelio ar dar ko nors?

— Nebūtinai. Jei dujos ilgai buvo atsuktos, nedaug tereikia. Kibirkštį galėjo sukelti ir šaldytuvas. Ar pažinojai jį?

— Ne. Net neįtariau, kad šitame bute kažkas gyveno. Niekada nemačiau jo pareinant ar išeinant. Niekada nemačiau šviesos. Faktiškai šiame bute niekada nemačiau nė ženklo gyvybės.

— Ir nebepamatysi, — sako jis. Namo įėjimas prisipildo žmonių.

— Atrodo, kažkas vyksta. Baigiu, Molbergai.

Matau, kaip jis tekinas pasileidžia prie greitosios pagalbos darbuotojų, neštuvais nešančių kažką panašaus į apanglėjusio žmogaus likučius. Tamsoje švysčioja blyksės.

Nebesitikiu pamiegoti. Net pradėjus švisti, gaisrinių vandeniu pasruvusioje gatvėje verda gyvenimas. Policininkai laisvai šnekučiuojasi su smalsuoliais, iš savo butų nusileidusiais į gatvę.

— Einu nusimaudyti, — sako Nataša, skubiai praeidama pro šalį. Netrukus iš vonios pasigirsta vandens teškenimas. Bandau įsivaizduoti, koks jausmas yra susprogti. Išgyventi sprogimą ir galbūt gyvam sudegti. Bandyti ištrūkti, kai aplinkui viskas — ir pats žmogus — lydosi. 800-900 °C temperatūroje lydosi viskas. Ugnis plieskia į viršų. Vienintelė galimybė — pasilikti gulėti ant grindų ir šliaužte nušliaužti kuo toliau nuo liepsnos centro. Bet netgi tada apdegi. Kartą buvau įvykio vietoje aprašyti gaisro. Kai gelbėtojai iš ugnies išnešė jauną moterį, visi manė, kad jai per stebuklą pavyko išgyventi. Bet vos tik jie atsargiai apsuko jos kūną, visi pamatė pajuodusią nugarą — oda buvo supleišėjusi it išdžiūvusi žemė. Visame nugaros plote buvo trečio laipsnio nudegimas. Vėliau moteris mirė reanimacijoje.

Įsisupusi į baltą platų rankšluostį iš vonios išeina Nataša. Ji tyli. Nuėjusi į miegamąjį, rengiasi.

— Važiuoju į miesto pusę. Gal pavežti? — klausiu.

— Ne, išsikviestu taksi.

Deduosi daiktus. Ji nieko neklausia, nieko nesiūlo, nieko nesako.

— Nepamiršk išeidama užrakinti, — sakau.

— Ar čia yra kas nors vertingo? — klausia.

Iki pietų pasiskambinu Hofui.

— Suradome jį. Turiu tris filmus. Gali juos pasiimti už tūkstantį.

— Kuo jis vardu?

— Tuoj. Nikolajus Martinas, — sako.

— Nikolajus Martinas? Tai tikrasis jo vardas?

— Greičiausiai ne.

— Man reikia tikrojo vardo.

— Tada kainuos brangiau. Du tūkstančiai.

— Gerai.

— Užeikite po poros valandų. Būsiu viską išsiaiškinęs. Perverčiu laikraščius. Straipsnius apie sprogimą. Apskritai visi jie patvirtina ankstesnius reportažus apie jaunuolio savižudybę. Kažkokiai pagyvenusiai moteriai nuo lentynos, kabėjusios virš lovos, ant galvos nukrito sunkus daiktas ir ji gavo smegenų sutrenkimą. Greičiausiai tai senoji. Ieškau dar ko nors, bet daugiau nieko ypatingo nerandu.

Gatvėje pamatęs Stelą iš archyvo, puolu skambinti į priimamąjį, kad ją sustabdytų. Užsakau pietų stalą „Trijuose bokštuose“ ir nusileidžiu pas ją.

— Vaišinu, — sakau imdamas ją už parankės.

— Rašai disertaciją? — pasiteirauja ji mums geriant kavą. — Radau dar keletą vardų.

— Tai ir norėjau tau pasakyti. Gali nebeieškoti. Radau jį.

— Radai? Ar tai vienas tų, kuriuos iš manęs gavai?

— Dar nežinau. Bet išsiaiškinsiu.

— Tai susiję tik su darbo reikalais, ar ne? Žinai, kad man kitaip negalima?

— Žinoma, tai susiję su darbu. Tu gi žinai.

Pasižiūri į laikrodį: „Man reikia eiti, Martinai“. Pasikelia., Ačiū už pietus“. Šypsodamasi užsimeta ant peties striukę.

— Turiu dar vieną darbelį, — sakau.

— Kas tai?

— Nataša Noiret.

Ji prisimerkia.

— Kas ji?

— Nežinau.

Kai ateinu į parduotuvę, jis čia vienas. Vilki savo chalatu. Ant prekystalio padedu pinigus.

— Tai kuo gi jis vardu?

— Jo tikrasis vardas, pasirodo, ir yra Nikolajus Martinas, bet vis tiek esi man skolingas du tūkstančius.

Ant stalo padeda filmus.

— Turite telefonų knygą? — pasiteirauju.

— Gali neieškoti. Vienoje kasečių rasi ir vardą, ir telefoną, ir adresą. Maišelio reikia?

— Ar už jį irgi reikės mokėti?

Šypteli.

— Ne, jis mūsų sąskaita. Prašau.

Man išeinant paklausia:

— Tikiuosi, nesusipratimų nebus?

— Nemanau.

— Kas tu? Lindvigą pažįstame, tai policininkas nesi. Gal žurnalistas?

— Ar panašus?

— Išbalęs, įtarus, nenuspėjamas — tiesą sakant, taip.

Paimu durų rankeną.

— Nesijaudinkite, nesiruošiu apie tai rašyti. O jei apsigalvosiu, būtinai paskambinsiu.

— Nenuspėjamas, taip ir sakiau, — prataria jis.

Lėtai važiuoju gatve. Jo butas mažoje prie ežerų vedančioje gatvelėje, kadaise vadintoje Juoduoju kvadratu. Sustabdęs mašiną, lieku joje sėdėti. Jis turėtų gyventi trečiame aukšte, dešinėje pusėje, tačiau languose nė ženklo gyvybės. Kurį laiką pasėdėjęs, atidarau duris ir nueinu prie įėjimo. Ieškau lentelės su vardu. Adresas teisingas. Vardas irgi teisingas.

Grįžtu į mašiną ir laukiu. Surūkau cigaretę. Nieko. Laukiu.

Po poros valandų nuvažiuoju.

— Žmogžudys! — plūstasi senoji. Tekinas pasileidžiu prie jos, bet ji spėja užsirakinti.

— Išsigimėlis! Žmogžudys! — klykia ji iš vidaus, lazda trankydama durų stiklą. Tvarstis ant jos galvos primena turbaną. Po to, lazdele pasiramstydama į laiptelius, ji sunkiai lipa viršun.

Iš už nugaros išgirstu namo seniūno pavaduotoją:

— Nekreipkite į ją dėmesio. Jai truputį trūksta.

Kol dar nenuėjo, pasiskubinu jį užkalbinti:

— Ar gerai pažinojote tą jaunuolį?

— Aš? Aš jo nepažinojau. Niekas nepažinojo. Kalbėjausi su juo tik kartą, kai jis pasirašinėjo nuomos sutartį. Tai buvo žiemą.

— Koks buvo jo vardas?

— Tomas Kubčekas.

— Ar žinote, ką jis veikė?

— Neįsivaizduoju. Jam įsikeliant, bandžiau pasiteirauti, bet nedaug tepešiau. Jis kažką studijavo. Manau, kad tai vienaip ar kitaip buvo susiję su politika. Jis buvo labai paslaptingas. Niekada jo nematydavome, man netgi atrodo, kad ilgą laiką visai negyvendavo bute.

— Ir aš taip manau. Tiesą sakant, net neatsimenu, kad būčiau jį kada matęs.

— Jis visuomet eidavo tik per virtuvės laiptus — už kampo yra išėjimas į kiemą, todėl gatvėje jus jo ir nematydavote. Jis buvo labai baukštus. Galbūt dėl veido.

— Veido?

— Jo veidas buvo subjaurotas. Iš vienos pusės išvagotas baisių randų. Gal dėl to. Tikriausiai tokiam žmogui nesaldu gyvenime. Ir policijos nuomone tai būta savižudybės.