Michael Larsen - Netikrumas

— Kas čia blogo?

Jis kaip gydytojas. Jam nerūpi motyvas. Nuo pat pirmos akimirkos ima ieškoti taškelių defektų, nuotraukos ydų. Jo uždavinys paprastas ir aiškus — surasti trūkumą, ir jis jo ieško. Jį domina tik tai.

— Ši nuotrauka ne tokia kaip visos.

— Mat kaip, — burbteli jis.

— Ji suklastota.

Stijus Plaunas atlaidžiai nusišypso.

— Iš pirmo žvilgsnio neatrodo, — nesutinka.

— Galėtum garantuoti, kad ji nepadirbta?

— Ne, bet norint įsitikinti reikia laiko.

— Niekam jos neduodu. Mes liksime čia.

— O gal tai pinigų švaistymas?

— Žinau, kad ši nuotrauka padirbta kompiuteriu.

— Iš kur žinai?

— Žinau, ir tiek.

Jis pasižiūri į laikrodį.

— Jei nereikėtų veidrodžio, nė už ką neapsiimčiau. Bet gerai, pažiūrėkime. Eikite paskui.

Leidžiamės ilgais pastato koridoriais. Be valytojų čia daugiau nieko nėra. Įvairios pastato sekcijos atskirtos stiklinėmis durimis. Stijus Plaunas atrakina jas, ir, ieškodamas naujo raktų ryšulio, sustoja prie kitų.

— Kas per veidrodis? — pasiteirauju.

— Yra toks.

Mano nuomone, žmonės kaip Stijus Plaunas atstovauja ateičiai. Jis — skaičių pranašas, matematikos mesijas. Naują technologiją priima ne tik asmeniškai, bet liete įsilieja į ją, — prapuola visatoje, kur planetos dirbtinės, o Dievas kalba kodais.

Ant jo stalo kompiuteris, kokių, regis, daug. Tačiau jis nepaprastas. Stijaus Plauno aiškinimu, tai Silicon Graphics darbo stotis su RISC procesoriumi.

— Taip vadinamas superkompiuteris. Truputį galingesnis už tą, kuriuo pats dirbi, — sako šypsodamasis. — George Lucas bendrovė, ILM, jų turi aštuoniasdešimt. Vienintelė NASA jų turi dar daugiau. Yra apie ką pagalvoti, ar ne?

Lindvigas susidomėjęs klauso. Bandau ir aš kartu stebėtis, bet neišeina. Man tai nedaro jokio įspūdžio. Nesuprantu jo iki galo, ir jis tai mato.

— Ką tu žinai apie Silicon Graphics ?

Pasižiūrėjęs į Lindvigą, papurtau galvą.

— Nedaug ką.

— O apie Cray?

— Cray yra geras, — sakau.

Jis nusivaipo.

— Cray ir Silicon Graphics gamina superkompiuterius. Jei ši nuotrauka suklastota, tai būtent tokiu kompiuteriu. Superkompiuteriai daugiausia naudojami animacijai, televizijos reklamoms ir panašiai.

Prisimenu, kad rengiant straipsnius TV tema, kažkas kažką apie tai minėjo. Filmų industrija jau ilgą laiką dirba elektroninio vaizdų komponavimo sferoje. Tai labai palengvina jų montažą.

Prisimenu, kažkas buvo apskaičiavęs, kad jei per pastaruosius dvidešimt metų automobilius būtume tobulinę tokiais pat tempais kaip kompiuterius, tai šiuolaikinė mašina galėtų važiuoti aštuonių šimtų tūkstančių kilometrų per valandą greičiu. Laimėjimai televizijos srityje ne tokie įspūdingi. Per penkiasdešimt jos gyvavimo metų neįvyko beveik nieko. Kai imi galvoti, sunku patikėti, kokią didelę reikšmę žmogaus gyvenime turi vaizdai. Vaizdais lengviausia įsimename, susikuriame sau pažįstamų ir nepažįstamų žmonių vaizdus. Tiesa, visa tai vyksta mūsų sąmonėje, bet vaizdais. Jais sapnuojame, fantazuojame, ir jau ne vieną tūkstantį metų save išreiškiame vaizdais. Nepaisant to, paprastų televizorių skiriamoji geba vargana.

Šis argumentas pasitelkiamas ginant naują technologiją tarptautiniu lygiu, nors tikroji priežastis — perteklius rinkoje. Bet tai jau pačių tarptautininkų problemos: žmogaus akis puikiai prisitaikiusi atskirus kadro taškus sujungti į vientisą atvaizdą, tarpelius tarp mirkčiojančių elementų užpildydama turiniu bei spalvomis ir šitaip sukurdama iliuziją.

Stijus Plaunas padeda nuotrauką ant stiklinės skaitytuvo plokštelės ir paspaudžia keletą mygtukų. Skaitytuvas pastatytas greta kompiuterio, kabineto gale. Šviesa vaiduokliškai švysčioja iš po jo dangčio.

— Jei nuotraukoje yra veidrodis, stiklas, metalas ar koks kitas blizgus paviršius, jau galima šį tą įtarti. Vaizdai yra iliuzijos. Tai lyg kokie burtai: žvilgsnis krypsta į vieną pusę, tuo tarpu tikroji apgaulė slypi visai kitoje. Tinkamai sudėlioti atspindžiai ir šešėliai būtinai apgaus akį. Jie sukuria erdvės ir tikrumo pojūtį. Būtent todėl kompiuterinės grafikos specialistai savo manipuliacijose mėgsta veidrodžius. Dėl to ir mums yra pagrindo sunerimti.

Jis laukia, kol mašina baigs nuskaityti, tada ima spaudyti klavišus ir atidarinėti įvairius langus.

— Pirma bandysime ją padidinti. Šešis septynis šimtus kartų. Tada galėsime pasižiūrėti į atskirus vaizdo elementus.

Stijus Plaunas vaizdą priartina, tada nutolina, tada priartina dar labiau. Nusitaikęs į Monikos kūną, traukia jį vis arčiau ir arčiau: kūno kontūrai dingsta, priartėjame prie jos krūtinės, ir galiausiai oda pavirsta atskirais taškeliais.

— Iš kur žinai, kad ji sufalsifikuota?

— Nuotraukoje užfiksuotas kambarys yra Los Andžele, Four Seasons viešbutyje. Plaukus ji nusikirpo paskutinę kovo savaitę. Tuo laiku Los Andžele ji tikrai nebuvo.

— Hm, — sumykia jis. Vėl atsitraukia nuo kūno ir nusitaiko į Monikos plaukus. Kiek įmanoma priartina juos.

— Bet anksčiau ji yra buvusi Los Andžele?

— Ne kartą.

— Šitame viešbutyje.

— Greičiausiai.

— Taigi teoriškai, ją ten galėjo nufotografuoti?

— Galimas daiktas.

— Bet tu taip nemanai, ar ne?

Suabejoju.

— Ne.

Jis prisispyręs žiūri į mane.

— Tu manai, kad nemanai, ar iš tikrųjų nemanai?

— Iš tikrųjų nemanau.

— Gerai, — sako jis. — Pradėsime nuo plaukų. Kokie jie buvo iš pradžių?

— Ilgi.

— Vadinasi, jie turėjo kažką išmesti, — sako jis, tai padidindamas, tai sumažindamas atskirus jos veido fragmentus ir vis sugrįždamas prie plaukų.

— Ar kas nors matyti? — pasiteirauju.

— Tikėjausi, kad bus matyti. Yra toks bump-mapping. Jis naudojamas kuriant objekto struktūrą. Dažniausiai gruoblėtų paviršių, bet ne tik. Taip pat plaukų. Klastotėje paprastai būna aiškiai matyti objekto kraštai. O čia nieko panašaus. Be to, turėjo būti perdaryta ta nuotraukos dalis, kur prieš tai būta ilgų plaukų. Tai irgi turėtų būti matoma. Bet nesimato.

— Man atrodo, kažkur skaičiau, jog šiais laikais manipuliacijų iš esmės neįmanoma atskirti?

Matau, kad jį tai erzina. Jis žiūri tiesiai į ekraną.

— Man įmanoma.

Jis maigo klavišus, atidaro vis naujus langus — taip greitai, kad nespėji mirktelėti.

— Pabandysime kitaip, — sako. Kompiuteriui dirbant, atsitraukia nuo stalo ir sukryžiuoja rankas.

— Kas dabar? — klausiu.

— Dabar skaičiuojame vaizdo elementus, — aiškina. — Ši fotografija labai jau neaiški.

Kompiuteris sustoja, Stijus Plaunas vėl pasisuka prie jo ir paspaudžia kažkokį meniu.

— Keista, — sako.

— Ką tuo nori pasakyti?

— Na, bet kuriuo atveju tai nėra paprasta nuotrauka.

— Kodėl ne?

— Ką išmanai apie nuotraukas? — paklausia.

Klausimas nuskamba kiek globėjiškai. Šypteliu.

— Pačią esmę. Kad viena nuotrauka prilygsta daugiau nei tūkstančiui žodžių.

Jis pasižiūri į mane.

— Maniau, kad žurnalistai turi nusimanyti apie viską po truputį?

— Kas tau sakė?

— Vienas žurnalistas.

— Tai netikėk tuo, — sakau.

Jis perveria mane įsiutusiu žvilgsniu. Stijui Plaunui nematant, Lindvigas irgi šypsosi.

— Žinai, kad nuotrauką sudaro daugybė mažų taškelių. Skiriamoji geba matuojama DPI, taškeliais viename colyje. Taškus dar vadiname vaizdo elementais.