Michael Larsen - Netikrumas

Grįžtant atgal, Stijus Plaunas paskui save užrakina stiklines duris. Jis eina spėriai. Lyg kur nors skubėtume.

— Tegul tai bus už dyką. Su sąlyga, kad apie šį vakarą nebus užsiminta. Niekur. Niekada. Ir niekam.

— O kas čia tokio?

— Kaip manai?

— Ekspertas esi tu.

Jis pasižiūri tiesiai prieš save.

— Kaip tau atrodo, kas aukoja turtus tokiems dalykams, kurių niekada nepanaudosi komerciniais tikslais? Kalbama ne apie mažus pinigus. Kas gali sau šitai leisti?

Bandau neatsilikti nuo jo. Lindvigas pėdina iš paskos.

— Bijau, kad man neužtenka fantazijos, — sakau.

Jis kreivai šypteli.

— Niekada nemaniau, kad žurnalistams jos trūktų, — sako. — Kaip manai, kas aukoja milijonus dolerių technologiniams tyrimams? O kas lyg videožaidimui vadovavo paskutiniam dideliam karui? Ir kas dirigavo imitatorių paveiktiems kareiviams ir jų rankomis milimetro tikslumu svaidė bombas? Kam šitai reikalinga? Kaip manai, kas norėtų suklastotais videovaizdais sumaišyti priešų signalus? Arba laimėti laiko, įpučiant gyvybę kokiam nors mirusiam diktatoriui? Ir kas norėtų vaizdais nugalėti visą pasaulį?

— Iš tikrųjų tu taip nemanai, — sakau.

— Aš apskritai nieko nemanau. Atsimink tai.

Prieiname duris. Prilaikydamas jas Stijus Plaunas laukia Lindvigo.

— Kodėl ją ištrynei?

— Nes nenoriu, kad ji būtų.

— Kas yra Džekas Rotas Paskalis? — klausiu.

Jis papurto galvą.

— Tokio nepažįstu, — sako. Lindvigas nepamato, užtat pamatau aš. Tą pačią sekundę suprantu Stijų Plauna meluojant.

Grįžtant per miestą vis dar dienoja. Gatves užlieja saulės spinduliai. Diena ateina neatsiklaususi mūsų. Kaip ir progresas. Nori nenori jis ateina su visais savo privalumais ir blogybėmis. Nauja tai, kad niekas neklausia, ar mums jo reikia, ar jis padarys mus laimingesnius. Ir tai, kad nebediskutuojame. Abejojančius paprasčiausiai užverstų įvairiausiais argumentais apie progreso privalumus. O jei kas rimtai paprieštarautų, būtų sužaista žemiausiais mūsų bendravardikliais, būtų apeliuojama į elementariausias mūsų baimes: prarasti, netekti mylimųjų, pasenti, numirti. Taip buvo daroma anksčiau, taip bus daroma ir dabar. Ir tik prisitaikę ir įsigyvenę į Naująjį Pasaulį, pamatysime, kad skelbtieji privalumai turėjo užmaskuoti trūkumus, kuriuos tenka realiai patirti savo kailiu.

Ilgą laiką važiuojame tylėdami. Lindvigas stengiasi surasti žodžius, bet neranda.

— Kas šitai kontroliuos, Lindvigai?

— Apie ką kalbi?

— Vaizdus? Ateitį? Tavo ateitį?

— Nelabai suprantu.

— Skaitmeninę televiziją? Televizijos vaizdų manipuliacijas?

— Tai draudžiama įstatymu.

— Bet kaip mes tai patikrinsime, jei nebematome skirtumo? Žiūrėdami žinių laidas, kaip žinosime, tikros jos, ar ne? O kaip bus su vaizdų koše, gaunama iš aukštai? Iš kur atskirsime, kas suklastota, o kas ne?

— Girdėjai, ką jis sakė, Martinai. Kaip tai neįtikėtina. Be to, galimas daiktas, nuotrauka tikra. Nežinai, kaip yra iš tikrųjų.

— Čia viskas ir prasideda, ar ne? Negalime būti tikri — niekada ir dėl nieko.

Melsvai šviesai sklaidantis, važiuojame per miestą. Aš pažinojau Moniką. Ji pažinojo mane. Žmonės suauga vienas su kitu. Vyksta metamorfozė, ir jie pradeda susilieti. Panėšėti vienas į kitą. Yra nuomonių, kad suauga bet kokia medžiaga.

Žinau, ką žinau. Žinau, kad jie sukūrė filmą su Monika, kuriame ji nesifilmavo. Žinau, kad ji suprato, ką jie gali, ir norėjo jiems sukliudyti. Žinau, kad jie parodė jai filmą ir ją šantažavo. Žinau, kad supanikavusi ji pakeitė išvaizdą ir kad netrukus gavo nuotrauką iš to paties filmo, bet su pakeistu veidu. Šitai žinau.

Prie Lindvigo įėjimo sustoju.

— Na, bent jau išmokai šio to naujo. Pamatei, kaip galima panaudoti naujausią techniką, — sako jis.

— Greičiau, kaip ja galima piktnaudžiauti.

Pervažiavęs miestą, sustabdau automobilį šalikelėje, prie Asistenso kapinių, ant Niorebro gatvės kampo. Nueinu į telefono būdelę prie sankryžos. Per Informacijos tarnybą išsiaiškinu telefoną ir adresą. Surenku numerį. Pasigirsta signalas. Laukiu. Galų gale kažkas pakelia ragelį. Piktas, apsimiegojęs balsas sako:

— Čia nėra jokio Stijaus Plauno.

— Nėra? Kokiu numeriu aš skambinu?

— Pačiam gal geriau žinoti.

— Iš kur man žinoti, jei surinkau ne tą numerį!

Teškiu ragelį. Esu suirzęs. Kad neapsirikčiau, antrą kartą skaičius renku iš lėto. Staiga ant būdelės grindų pamatau maišelį. Prispaudęs ragelį prie ausies, pasilenkiu ir paimu jį. Pagaliau susijungia, bet numerio linija užimta. Padėjęs ragelį, praskleidžiu maišą. Viduje pirštinės ir butelio kamštis. Mane apima keistas déjà-vu jausmas: kažkur jau esu tai matęs, stovėjęs šitaip. Atrodo, visą laiką nešiojausi tai galvoje, bet tik dabar prisiminiau, kur tai buvo. Oro uoste, kai Nataša įdavė man maišelį ir paprašė pernešti jį per muitinę.

Vėjuje plaikstosi Kubčeko butą dengiantis brezentas. Ryto šviesos nutvieksta gatvė visai tuščia. Pastvėrę audinį, gūsiai šnarina jį it laisvėn besiveržianti siela ar mirties nepribaigta gyvybė. Kubčekas yra paslaptis. Nerandu jo rolės.

Šiandien rytas giedras. Diena bus saulėta, dangus žydras. Jau dabar šviesa skverbiasi pro pastatus lyg pro nesandarių sienų plyšius. Gatvėje kol kas nė žmogaus. Nė garso. Tik plazdantis brezentas ir metalinis pastolių skambesys.

Išsekęs ir apspangęs einu namo. Dar kartą paskambinu Stijui Plaunui. Vis dar užimta.

Padedu ragelį. Įsiutęs imu plempti gryną viskį, kol pajuntu, kad tuoj vemsiu. Jaučiu turįs teisę viską čia išdaužyti. Kiekvienas naujas smūgis mano lūžusiai rankai lyg peilis, bet, kiekvieną sykį savo nugremžtais krumpliais trenkdamas į kokį daiktą ir sudaužydamas jį į šipulius, pasijuntu geriau. Tada pradedu ieškoti.

Perverčiu viską: stalčius, komodas, spintas. Ištraukiu virtuvės stalčius, su triukšmu ant grindų išverčiu stalo įrankius, iššukuoju visus plyšius tarp panelių, durų ir langų staktų. Išėmęs paskutinius Monikos paltus, paskleidžiu svetainėje ant grindų. Pirma juos apčiupinėju, tada paimu virtuvinį peilį ir imu pjaustyti audinį, pradžioje atsargiai, lyg paltai būtų gyvi, po to stipriau, kol galiausiai imu juos draskyti ir plėšyti: kišenes, pamušalą, vidines kišenes, apykakles. Tada persimetu į svetainę. Išstumdau baldus, nulupu užtiesalus, išsvaidau pagalves.

Galiausiai užpuolu knygų spintą. Jai susvyravus, vėl spiriu. Su baisiausiu triukšmu ji trenkiasi į palangę ir triokšteli per pusę. Plokštelės, juostos, kompaktiniai diskai išbyra ant grindų į visas puses. Čia jo nėra. Ir šį kartą. Jis čia buvo, Monika, bet kažkur dingo. Natašos maišelyje buvo kompaktinis diskas. Ir tu taip pat buvai parsivežusi diską su Vivaldžiu, bet dabar jo nebėra.

Pavargęs išsitiesiu ant sofos. Atsuku vaizdajuostę atgal. Lovoje medicinos seselė. Jai už nugaros Nikolajus Martinas. Sustabdau juostą. Lėtai suku atgal. Vėl sustabdau. Čia. Visai kaip nuotraukoje. Iš akių varvantis prakaitas. Moniką jie sukūrė iš šito vyro. Kaip iš Adomo šonkaulio. Tik Nikolajus Martinas šito nežino. Su šia istorija jis neturi nieko bendro.

Kai paskambinu, ji dar nemiega.

— Nemanai, kad mums reikėtų dabar pasikalbėti?

— Apie ką? Viskas kitaip, nei tau atrodo.

— Aš nežinau, kaip man atrodo.

— Eik miegoti, Martinai. Paskambink kada nors, kai būsi normalus.

— Ar jis pas tave? Dabar dulkinatės?

— Ai, liaukis.

— Ar tu ryji jo spermą, Nataša?