Michael Larsen - Netikrumas

Kažkas ją suformavo tokią, kokia ji dabar. Lindvigas sako, kad tai — kodai. Nuo pat pradžių viskas mumyse suprogramuota, ir mes patys nieko negalime pakeisti. Žmogus yra lyg kokia mišrainė. Kitų nelaimių kratinys. Kompiuteriai mums padeda tai suprasti.

Žiūriu į jos raudonai lakuotus nagus, tvirtus, aštrius ir blizgančius kaip ylos. Kai ji mylėdamasi mėšlungiškai kabinasi į balto audinio klostes, tie nagai gali be niekur nieko susmigti kiaurai visus patalus.

— Kaip geriausia paslėpti kompaktinį diską?

— Ką turi galvoje? — paklausia ji.

— O į kompaktinį diską? — sakau.

— Nesuprantu, apie ką kalbi.

— Iš tiesų, tai juk labai paprasta, ar ne? Maišelis, Nataša?

— Maišelis?

— Tavo duotas maišelis su kompaktiniu disku.

— Ir kas?

— Kas jame buvo įrašyta?

— Muzika.

Nusišypsau.

— Netiki tuo? — sako. — Gal man atnešti jį?

Sekundės dalelę suabejoju.

— Aš gi žinau, kaip tai veikia, — sakau.

— Žinai, Martinai? Tikrai žinai?

— Tai kodai. Jūs slapta į šalį įvežate programinius kodus. Ir Monika tą patį darė, ar ne?

— Nesuprantu, apie ką kalbi.

Nueinu prie stalo ir pats įsipilu išgerti.

— O nuotrauka? — klausiu.

— Nuotrauka?

— Ta nuotrauka, kurios ieškojai?

— Neįsivaizduoju, apie ką kalbi.

— Tik tu galėjai tai padaryti.

— Ką ketini daryti, Martinai?

— Kam tau reikėjo tos nuotraukos?

— Nesuprantu, apie kokią idiotišką nuotrauką tu čia paistai. Sugriebiu ją.

— Nejaugi, Nataša? Taip jau visai ir nesupranti?

— Paleisk mane, — sako.

— Iš kur gauni pinigus, Nataša? Kas tau už tai moka? — mosteliu ranka. — Už visa tai?

— Aai. Paleisk mane, po šimts. Tu visai išprotėjai.

Suduodu jai. Plaukai čiurkšlėmis užkrenta jai veidą. Ji nubraukia juos, lėtai pasuka veidą, primerkusi akis žiūri į mane.

— Tu — purvina kekšė, — sakau.

— Bet tu gi nemokėjai už tai.

Vėl suduodu jai. Stipriai.

— Nemokėjau, Nataša?

Paleidžiu ją. Ji suglemba ant žolės. Verkia.

— Vis tiek nieko negali padaryti, Martinai.

— Ką tuo nori pasakyti?

— Jie tave medžioja, Martinai.

Ji svirduliuodama atsistoja. Kraštovaizdis neįtikėtinai puikus: prie kelio, ant kalniuko, nutvieksta paskutinių saulėlydžio spindulių, balta vila, atstačiusi savo nuauksintą krūtinę, — lyg jūra jai būtų nė motais.

— Mačiau tave viešbutyje Los Andžele.

— Na ir kas, Martinai?

— Tu įėjai į 505-ąjį kambarį.

— Ir kas iš to?

— Jis buvo ten, ar ne? Buvo.

— Niekuo tau negaliu padėti, Martinai.

Ji stovi prieš mane lyg mįslė, kurios paslaptys man neįžengiamos ir neišnarpliojamos.

— Niekuomet netapsime artimi, ar ne?

Ji prisimerkusi žiūri į mane.

— Ką turi galvoje?

— Tai. Būtent tai...

Einu į automobilį. Matau Natašą stovint ant pievos, man už nugaros, paskutinių vėjo gūsių plaikstoma balta suknele.

Paskatintas instinkto, popiet skambinu į DiaDatos akcinę bendrovę. Privalau surasti tiesioginį ryšį tarp jaunojo Tomo Kubčeko ir Džeko Roto Paskalio. Noriu būti tikras. Visiškai tikras.

Prisistatau, paaiškinu jiems, kad per Publicom’ą susipažinau su bendrovės dokumentais, bet norėčiau patikslinti kai kurias ankstesnes detales.

— Tuomet jums reikia pasikalbėti su Vivi Fleiss, — sako ji. — Tuoj sujungsiu.

Po gerokos pauzės mane sujungia. Išmanančiai darbą sekretorei laiko turėjo užtekti ir glaustam reziumė.

— Vivi Fleiss.

Dar kartą prisistatau. Išdėstęs išgalvotą reikalą, paaiškinu, ko pageidauju.

— Iš ataskaitų nematyti, ar Džekas Rotas Paskalis yra daugiau nei dešimties procentų akcijų savininkas, todėl norėčiau gauti ankstesnius sąrašus.

— Jei akcijų savininkas nėra užregistruotas paskutinėje mūsų ataskaitoje, vadinasi, dabartiniu metu akcijų jis neturi.

— Galbūt jis jų nusipirko paskutiniu metu, — pasiūlau galimybę.

— Kam jums reikia tokios informacijos? — klausia ji. Neužkibo. Vis dar ne. Ji budri ir atsargi. — Net nesu tikra, ar jūs turite pagrindo reikalauti tokios informacijos.

Sakau, kad ji nežino Akcinių bendrovių įstatymo 28a paragrafo II skyriaus, kuriame sakoma, kad tokio pobūdžio informacijos galima pareikalauti raštišku prašymu.

— Taigi mano reikalavimas teisėtas, — sakau.

Ji truputį suabejoja.

— Paklausykit, — sako, — nebūtina per daug sureikšminti šio reikalo. Asmeniškai jums garantuoju, kad Džekas Rotas Paskalis pas mus akcijų neturi. Kodėl jums tai rūpi?

— Man tai nerūpi. Man tik reikėjo išsiaiškinti, ar jūs jį pažįstate.

DiaData — tik mažytis tinklo narelis, o pats tinklas — mažesnių tinklų raizginys. Ateityje centrinės supertarnybinės stotys — skaitmeninio pasaulio pulsuojančios širdys — siųs signalus, o šie, šniokšdami ir spragsėdami, keliaus toliau bendraašiais kabeliais ir šviesolaidžių linijomis.

Per informaciją susižinau Tele Troiso numerį. Tai žiniasklaidos koncernas, solidus vienos iš mažesnių prancūzų telekomunikacijos kompanijų ir daugelio elektronikos firmų investuotojas. Įsikūręs visai netoli Paryžiaus.

Truputėlį padvejojęs, vis dėlto paskambinu. Numerį surenku mygtukais. Lengva ir paprasta. Nebereikia sukti.

Apsimetęs Džeku Rotu Paskaliu, paprašau kompanijos direktoriaus Moriso Dubjako. Sakau, kad tai skubu. Mane tuoj pat sujungia.

Netrukus jis pakelia ragelį:

— Dubjakas.

Prisistatau.

— Spauda? Tuomet jums reikia Visuomeninių ryšių skyriaus. Man buvo pasakyta, kad skambina kitas.

— Minutėlę, monsinjore Dubjakai. Tiesą sakant, apie jį aš ir norėjau su Jumis pasikalbėti.

— Nelabai suprantu.

— Apie Džeką Rotą Paskalį.

— Atsiprašau, bet su žurnalistais savo konsultantų aš neaptarinėju.

— Tai dėl jo produkto, pagaminto DiaDatoje, Danijoje.

— Man labai gaila, bet jums teks kalbėtis su Visuomeninių ryšių skyriumi...

— Esu šiek tiek susipažinęs su programos galimybėmis. Man tiesiog norėtųsi žinoti, kam ji skirta. Kas ruošiasi ją nupirkti?

— Bijau, kad jūs žinote daugiau už mane. Techniniai dalykai nėra mano kompetencija. Žinau tik, kad iš danų tobulintojų laukiama įdomaus produkto.

— O kaip programiniai kodai? Juk jų rengimas turėjo trukti metų metus?

— Man labai gaila...

— O gal jie atkeliavo kartu su TDI inžinieriais? O kompanija Softimage ? Ar jie irgi prisidėjo prie šio darbo, tik patys to nežinodami?

— Monsinjoras Paskalis turi gabių patarėjų tinklą. Tikiuosi, nenorite pasakyti, kad buvo kaip nors nusižengta.

— Ar jis jums patarė neapsigauti taip, kaip tai padarė Thomsonas, Philipsas ir japonai? Būtumėte galėję gauti milijoninę paramą iš EB, jei būtumėt prisijungę prie HDMAC? Kodėl to nepadarėte? Ar tai Paskalis jums pašnabždėjo, ko greitu laiku tikimasi iš General Instruments!

— Ką turite galvoje?

— Skaitmenines mikroschemas. Skaitmeninių televizijos signalų kompresiją.

— Mūsų kompanija turi teisę nuspėti būsimus įvykius. Kiekvienas galėjo numatyti, kad ateitis taps skaitmeninė. Beje, man visai nepatinka jūsų tonas. Imitacijos ir animacijos programos nėra uždraustos. Ir gal galėčiau paklausti, kam gali pakenkti tai, kad imsime kurti skaitmeninius aktorius? Jei ne mes, kiti tai padarys.

— Vadinasi, produktas jums žinomas.

— Nepasirašau po šiais žodžiais.