Michael Larsen - Netikrumas

— Ir visai tikėtina, kad Džekas Rotas Paskalis atrakino NSA kodus?

Jis linkteli.

— Nelabai smagus nutikimas žvalgybos tarnybai, kuri pati įgaliota filtruoti ir atkoduoti perdavimo signalus.

— Bet apskritai ar įmanoma atkoduoti?

— Abejoju, bet iš tikrųjų nežinau. Žinau tik tai, kad tam reikėtų išskirtinio meistriškumo ir milžiniško duomenų pajėgumo. Amerikiečių kontrolės palydovuose įmontuoti tokie šifrų raktai, kad vien juos pakrauti reikia dvidešimt keturių valandų. Be to, vieną kartą per dieną įėjimo raktas keičiamas. Visa tai verda kažkur ore virš mūsų. Yra kompiuterių, kurių vienintelė paskirtis — kurti ir siųsti į erdvę raktus. Ko gero, labiau tikėtina, kad informacijai nutekėti buvo leista tyčia. Šitokiu būdu norėta atsikratyti senaisiais algoritmais, o vietoje jų įvesti naujus. NSA yra vienas didžiausių darbdavių Merilende.

— Bet jei Paskaliui pavyko perkąsti jų sistemą, tai kyla mintis, kad jis — geriausias jų draugas?

— Viskas vyksta kitaip. Santykiai retai kada užsimezga iš draugiškumo. Greičiau dėl abipusės baimės.

Man užsidegant cigaretę, tamsoje sušvinta liepsna. Jaučiu, kad Stijus Plaunas atidžiai mane apžiūrinėja.

— Ar yra koks ryšys tarp Paskalio ir DiaDatos? — klausia jis.

— Dar nežinau. Ar tau ką sako Kubčeko vardas? Tomo Kubčeko?

Jis papurto galvą.

— Nieko.

— Tomas Kubčekas dirbo DiaDatoje. Dabar jis miręs. Esu tikras, kad jį nužudė.

— Ar kalbėdamasis su žmonėmis, visuomet pasakai jiems, kad tie, su kuriais tau anksčiau teko šnekėtis, dabar nužudyti?

— Su Kubčeku aš nesikalbėjau.

— Ir šitaip juos nuramini? Kad net tie, su kuriais nesikalbėjai, taip pat neišvengė žūties?

Takeliu, skiriančiu keletą blokų, pasukame namų link.

— Su kuo kalbėjaisi telefonu vakar rytą? — klausiu.

Jis sustoja.

— Koks tavo reikalas?

— Tai buvo iškart po to, kai išsiskyrėme?

— Su žmona, — sako jis. — Dabar ji Australijoje, turi ten giminių. Bet su tavimi tikrai kažkas negerai, jei negali atskirti draugų nuo priešų.

— Man atrodo, pats sakei, kad tokio dalyko kaip draugai nėra?

Jis šypteli. Toliau einame takeliu.

— Užsiminei, kad panašių vaizdų manipuliacijų jau esi matęs. Kas tai buvo?

— Argi aš sakiau „panašių“? Toli gražu ne. Lyginant su tavąja nuotrauka, tai buvo tik, kaip čia pasakius, bandymai. Bet tikslas buvo aiškus. Ar atsimeni, kaip per karą Persų įlankoje sąjungininkai ieškojo Huseino? Atsimeni, kad vienu metu niekas nežinojo, gyvas jis ar ne? Įsivaizduok ateitį, kai šalių vadovai liaudies akyse iškils nepajudinami ir nenugalimi. Kalbėjai apie vaizdų manipuliaciją kaip apie ginklą. Jei iš tiesų pavyko sukurti programą, kuri gali padirbti gyvą vaizdą per tokį trumpą laiką, kaip tu sakei, tai jie tikrai turi ginklą. Skaitmeninę medžiagą galima keisti iki begalybės, ir šito nesimato. Skaitmeninės kopijos niekuo ne blogesnės už originalą. Faktiškai skaitmeninio proceso pažanga radikaliai keičia kopijos ir originalo santykį. Nuo dabar nebėra originalų. Tik kopijos. Paimkime kad ir Rodney Kingą. Kas, jei juosta buvo suklastota? Kas, jei joje ką nors pakeitė?

Bandau būti kaip Lindvigas. Skeptiškas. Kad išprovokuočiau jį. Turiu išsiaiškinti viską, ką jis žino.

— Teismo procesuose greičiausiai bus uždrausta remtis tokia medžiaga. O teisminiai procesai, nepaisant visko, kol kas sprendžiami teismo salėse.

— Argi? Ar taip buvo su Rodney Kingo byla? O gal sprendimą lėmė televizija? Kas jei teoriškai ta vaizdajuostė, kur pareigūnai jį muša, buvo suklastota?

— Betgi yra žurnalistinė etika? — paprieštarauju.

Jis nusikvatoja. Garsiai. Kartu nusijuokiu ir aš. Nueiname likusį kelio galą ir sustojame netoli namų. Juodosios „Mazdos“ nebėra.

— Kodėl visa tai tave taip žavi? — pasidomiu.

Stijus Plaunas nusišypso. Jo akyse šmėsteli kažkas tolima ir svajokliška.

— Kai dar buvau berniukas, vieną dieną sužinojau, kad dangus visai ne mėlynas. Perskaičiau, kad jis mums atrodo mėlynas, nes sugeria visą saulės šviesą, išskyrus mėlyną. Mėlyną spalvą jis atspindi, todėl jį tokį ir matome. Nuo tos dienos man pasidarė aišku, kad viskas yra iliuzija. Ir nuo tada iliuzijos mane ėmė žavėti. Svarbiausia yra pripažinti grožį ir neprarasti sugebėjimo žavėtis. Pamatęs grožį tuose dalykuose, kurių nekenti, gali juos nugalėti.

Kurį laiką stovime. Toli už gyvatvorių vos įžiūrimai mirkčioja šviesa — iš Farumo, kitos Fure ežero pusės.

— Čia mūsų keliai išsiskiria, — prataria jis ir apgailestaudamas pažvelgia į mane. — Ir žinok viena: niekada nemačiau tos nuotraukos, o jei kada nors tai iškils aikštėn, aš viską paneigsiu.

— Garbinga iš tavo pusės.

Jis stabteli lyg kuo stebėdamasis.

— Jie tiesiog važinėja tau iš paskos?

Linkteliu.

— Ar pagalvojai kada, kaip nesunkiai jie galėtų tavimi atsikratyti, jei tik to panorėtų?

— Ką turi galvoje?

— Apskritai, nebuvo sunku nustatyti, kad nuotrauka suklastota. Ar tau nekilo mintis, kad tu reikalingas jiems gyvas? Kad kažkas nori, jog tu viską išsiaiškintum?

17

Kai užsimerkus mums prieš akis nebeiškils jokie vaizdai. Kai nustosime vaizduotis žiną daugiau nei dabar. Kai nieko nebeprisiminsime ir atsidursime didelėje užmaršties tamsoje — tik tada galėsime tapti laimingi. Bent jau dėl to, kad nieko daugiau nežinosime.

Nataša paskambina jau kitą rytą. Visiškai pasikeitusi. Šalta. Agresyvi.

— Tu skambinai mano mamai.

— Taip...

— Ką jai pasakei?

— Nieko.

— Ką ji pasakė tau?

— Nieko.

— Niekada tau neatleisiu, — sako.

Klausiu:

— Ar tai man tu niekada neatleisi?

Balta didelė vila prisišliejusi prie šlaito greta nedidelio miškelio, pakrantės ir jūros.

Jau gerokai po pietų. Kelią užlieja vėsus jūros brizas. Takeliu namo tingiai traukia poilsiautojai. Visur tvyro uždara cirko palapinės nuotaika.

Nataša užmigusi saulėje. Mažyčiai prakaito lašeliai it deimantais nusagstytas šydas net skambčiodami tviska jai ant kaktos. Ji guli ant kilimėlio, vidury pievos, paskendusi baltų saulučių jūroje. Viskas atrodo kaip ypatinga egzotiška karūnavimo ceremonija. Arba kaip angelo laidotuvės.

Man žingsniuojant sodo takeliu, Nataša mirkčiodama atsisėda. Šalimais, pievelėje, mėlyno skėčio pavėsyje, stovi baltas stalas su baltomis kėdėmis.

Ji atsistoja, kūną apsigobia lengva balta suknele.

— Ko nori? — sako.

— Pakalbėti. Tu viena?

— Ar ne visi tokie esame?

Ji nueina prie stalelio po skėčiu. — Ko nors nori?

— Noriu paklausti.

Ji prisipila sau taurę. Atsigręžia. — Gal ko norėtum?

— Atsakymų.

Atsisukusi veidu į mane ji gurkšteli iš taurės, pastato ją, užsidega cigaretę.

— Kam visa tai, Martinai?

— Nes tai svarbu.

— Kam?

Čia, prie sausmedžio gyvatvorės, po aukštomis nuskurusiomis eglėmis, čia, ant sodriai žaliuojančios pievos, Nataša kalbėjosi ir mylėjosi su man nepažįstamais žmonėmis. Nieko nežinau apie jos praeitį. Ji man svetima. Kaip ir Monika. Yra dalykų, į kuriuos įsismelkti nelemta.

Vasarą, per pobūvius, ji nusileisdavo į baltą prancūziško stiliaus paviljoną ir drungnoje globiančioje tamsoje šokdavo su man nematytais veidais. Čia, ant pievelės, ji apsivydavo meilužius, kurių galbūt dabar net neprisimena. O ten, kur pro stoglangį it švelnus liežuvis kyšo balta antklodė, ji miegojo, sapnavo ir baiminosi dalykų, apie kuriuos aš nieko nežinau.