Michael Larsen - Netikrumas

— Jei taip jau pasitikite Džeku Rotu Paskaliu, ar jums nekeista, kad jūs dar nematėte baigtos programos?

— Ką tuo norite pasakyti?

— Programa DiaDatoje jau sukurta.

Dubjakas tyli. Bet iš smalsumo dar nededa ragelio.

— Ir ar jums neįdomu, kad dėl šios programos žudomi žmonės?

Po trumpos pauzės jis taria: „Nesuprantu, apie ką kalbate“.

Tada ryšys nutrūksta. Kurį laiką sėdžiu su pypsinčiu rageliu rankoje.

Nesuprantate, apie ką kalbu, — tai kodėl numėtėte ragelį?

Ankstyvas vakaras. Pas mus jau vakarėja, o Los Andžele diena dar tik prasideda.

Apsaugos priemonės nesiderina su žmogumi. Prevencija — irracionalus procesas, o žmogus yra racionalus. Tačiau, jei tik labiau apsimoka, jis tučtuojau ima elgtis irracionaliai. Žiūrint iš racionalumo pozicijų, niekam nenaudinga užkirsti kelią nelaimei, kuri plika akimi dar nematoma. Pirma užteršiame ir tik po to valome. Dirbame atmestinai ir neigiame tai. Tokia mūsų prigimtis. Norime pamatyti savo darbų rezultatus. Net ir piktų darbų.

Esame kaip primušti gyvuliai.

Kai mirsiu, mano širdis bus susidėvėjusi dėl ligos ar dėl pervargimo? Ar dėl meilės stokos? O jos širdis?

Turėjau pasidomėti jos skausmais ir nesėkmėmis, nusivylimais ir begalėmis netekčių. Gal viskas būtų buvę kitaip. Nežinau. Galvoju apie Moniką. Ir apie Natašą galvoju. Ir apie žodžius.

Šiandien į NSA gali prisiskambinti bet kas. Jų telefoną ir adresą išsiaiškinu per užjūrio informaciją: Nacionalinė Saugumo Agentūra, Fortas Džordžas Midas, Merilendas. Šiais laikais niekas neslepiama. Bent jau toks įspūdis. Mums leidžia žinoti kai ką, o mes kažkodėl patikime, kad tai viskas.

— Are you calling from a secure line, sir?

— Excuse me?

— All overseacalls must be checked. Are you calling from a secure line? 27

Staiga suabejoju. Imu apžiūrinėti ragelį. Telefoną apsuku, apverčiu. Apsidairau po kambarį. Nežinau. Tikrai nežinau.

Padedu ragelį.

Skambinu į Four Seasons viešbutį ir paprašau Luiso.

— Jei prisiregistruotų Džekas Rotas Paskalis, turi pažadėti man paskambinti. Jis gali užsirašyti ir Jakobo Roto Paskalio vardu.

— Sorry, sir. I can’t give you any information about our guests. 28

— Luisai! Luisai, tai aš, Molbergas.

— I know, sir 29 .

Akimirką jaučiuosi pasimetęs. Tada sakau: „Jis dabar ten? Luisai, tu tai norėjai pasakyti?“

— That’s right, sir. Good -bye. 30

Pakuojuosi daiktus. Į lagaminą suverčiu visą dėžę senų Monikos laiškų. Nenoriu nieko palikti Klinkeriui. Viskas gali baigtis kova dėl žodžių. Dėl netiesioginių įkalčių. Atsitiktinių laiškų ir pastabų interpretavimo.

Nuotraukai išrenku vieną vienintelę vietą. Jie jau buvo bute. Jei vėl čia apsilankys, greičiausiai atkels grindis ir nulups tapetus. Bet nė vienam nešaus į galvą pažiūrėti po sofos užtiesalu.

Įsidėjęs drabužių, iš darbo kambario nuo lentynos pasiimu ašarinių dujų balionėlį. Išbandau jį. Išėmus pusę cigarečių, patroną nesunkiai galima įgrūsti į cigarečių pakelį. Blogiausiu atveju jis galėtų pabūti vietoj žiebtuvėlio.

Stoviu prie lango. Lauke namai susiglaudę krūvon lyg gūždamiesi nuo šalčio. Pasiremiu į palangę. Rankos tarsi suragėjusios. Mane visą laiką pykina. Dr. Filipas tai pavadintų įkyriųjų būsenų neuroze. Ant veido jaučiu besileidžiančios saulės šilumą. Abrikosine spalva ji aplimpa nuošaliausių namų sienas. Jei iš namų priešais kas nors stebi, kaip aš vaikštau po erkerį, turėčiau jiems atrodyti it besiblaškantis bokšto vaiduoklis. Vėjyje plazdena susprogdinto buto žaliuzės. Kitoje gatvės pusėje, kažkur iš galinio kiemo, kniaukia meilės ligos kankinama katė. Kitais metais ji vėl kniauks. Ėmė kristi pirmieji lapai. Kitais metais jie vėl kris. Ir taip amžinai.

Naktimis kažkoks svetimas vyras tuštinosi į merginą, kurią mylėjau. Statistiškai mažiausiai du kartus per savaitę. Kas jis buvo? Džekas Paskalis? O kas jis toks? Tas Džekas Rotas Paskalis? Ir ar jo rankose užgeso tavo gyvybė, Monika? Nežinau. Viską susumavęs, nieko nežinau.

Viskas prasidėjo nuo menkniekių. Pradžioje visada esama mažų nereikšmingų dalykų, kurie palaipsniui didėja, auga, kol vieną dieną viskas ima ir pasikeičia. Pasitaikydavo keistų telefono skambučių, grynai asmeninių, kurie staiga ėmė kelti įtarimą. Pasėta liga ėmė keroti. O gal visa tai buvo klaidinga diagnozė? Bereikšmiai praeities įvykiai dabar įgavo naują prasmę. Tą pavasario dieną, kai ji užsirišo ant kaklo skarelę, — ar ji iš tiesų sirgo? O gal slėpė žymę — mažą nereikšmingą melsvą žymelę? Lyg oda galėtų atskleisti kūno išdavystę.

O gal tai vaikystėje išgyventa trauma, staiga prasiveržusi į paviršių? Mama? Tėvas? Monika? Viešpatie, juk ji paprasčiausiai patvirtino tą liūdną faktą, kad anksčiau ar vėliau išduodame vienas kitą. Ir taip be pabaigos.

Skambinu Klinkeriui. Atsiliepia jis pats.

— Žinau, kas jis, — sakau. — Žinau, kas nužudė Moniką. Ir jaunąjį Tomą Kubčeką kas nužudė, taip pat žinau.

— Gerai, kad paskambinote, Molbergai. Norėjome ir su jumis pakalbėti apie sprogimą 16-me bute.

— Ar šį kartą irgi manote, kad tai buvau aš?

— Ką jūs veikėte tuo metu, kai tai atsitiko?

— Nemiegojau. Buvau atsibudęs. Kažką mačiau.

— Buvote vienas?

— Ne. Turiu liudininką.

— Mat kaip. Kalbate apie moterį? Natašą Noiret?

— Taip. Tačiau ji, regis, netinka, ar ne? Kubčeką, kaip ir savo merginą, užmušiau aš?

— Beje, ir šia tema turime jums dar keletą klausimų.

— O kaip su mano liudininku? Ar jis jau irgi nebetinka?

Akimirkai Klinkeris nutyla.

— Molbergai, — sako nustebęs. — Aš maniau, kad jūs tai žinojote. Jaunuolis Kubčekas ir buvo jūsų liudininkas.

18

Geltonas kaip kiaušinio trynys viešbutis prisiglaudęs po palmių sparnais. Po didele plokščia įėjimo pastoge sustoję žurnalistai ir fotografai. Kostiumuoti plačiapečiai asmens sargybiniai skina kelią misteriui Nikolsonui su žmona, jo pašonėje spinduliuojančia kaip žvaigždė. Saulė jos odą nusėjusi strazdanėlėmis. Jos bandytos paslėpti pudra, bet iš arti vis tiek persišviečia neryškia taškelių juosta. It DNR brėžiniai po oda. Nikolsonas užsidėjęs tamsius akinius. Šypsosi. Savo garsiąja šypsena.

Juos apspinta pulkas spaudos atstovų, aplink bėginėja baltaskverniai juodakelniai viešbučio tarnautojai. Tarp kitų filmo kritikų iš užsienio pamatau ir Janą Borisą.

— Molbergas! Labas, Molbergai, — pasisveikina, nors ketinau nepastebėtas prasmukti pro šalį. — Pasisveikinkite su Uršula, — sako stverdamas mane už rankovės.

Prie mūsų prieina besišypsanti putloka moteris.

— Wer ist er? 31 — pasiteirauja.

— Martin, ein alter Freund, 32 — pristato Janas Borisas. — Ar jau pasilabinai su savo senu bičiuliu, Nikolsonu? Jis ką tik čia buvo. O gal jūs kartu atvažiavote?

Mechaniškai ištiesiu ranką besišypsančiai vokiečių žurnalistei.

— Neturiu tam laiko, Janai.

— Tavęs teiraujasi redakcijoje. Ką pasakyti, jei manęs paklaustų, ar nemačiau tavęs?

— Kad dirbu. Janai, aš skubu.

— Ar vėl kuri nebūtas istorijas?

Išsiveržiu iš jo gniaužtų.

— Paleisk, po velnių, arba nudėsiu tave.

Jis iškelia rankas lyg gindamasis. „Apsaugok Viešpatie!“ — Bild Zeitung, — Uršula šypsodamasi prisistato prie mūsų draugijos prisigretinusiai dar vienai kolegei.