Michael Larsen - Netikrumas

— Martinai!

— Kai kurios moterys sako, kad jos skonis kaip kiaušinio.

— Martinai.

— Žinoma, tai gali būti dėl cholesterino.

Pramiegu visą dieną. Tik temstant atsikeliu ir apsirengiu. Kai Danijoje vakaras, Los Andžele žmonės tik keliasi. Paskambinu Barbarai į Los Angeles Times archyvą.

Išklausiusi mane, ji pratrūksta juokais.

— Industrinis šnipinėjimas? Gal galėtum sukonkretinti?

— Kompiuteriais.

— Šito turime per akis. Sujungsiu tave su Julu Morisu. Jis žino viską apie kompiuterius.

Julas Morisas papasakoja, kad Silikono slėnyje FTB turėjo įsteigti specialią tarnybą. Praėjusią savaitę San Francisko oro uoste jie pagavo kažkokį vokietį su diskeliu kišenėje.

— Joje buvo vienos programų, naudojamų gynybos pramonėje, pirminiai kodai, — sako jis.

— Betgi į tokį diskelį telpa labai ribotas informacijos kiekis?

— Turint galvoje visas kompresijos priemones, ne. Didžiausia problema ta, kad šiais laikais daugelis kompanijų prisijungusios prie kompiuterių tinklų lygiai taip pat, kaip anksčiau jungdavosi prie mainframes.

— Tai ar nebūtų paprasčiau sistemos informaciją nušvilpti iš išorės? Ar tai ne saugiau?

— Ne. Net atvirkščiai. Iš vidaus tai padaryti lengviau: jei jau pavyksta įsigauti vidun, tereikia įkišti diskelį į kompiuterį. Žinoma, yra apsauga, kodai ir panašiai, bet tiesiog stebėtina, kad daugumos įsibrovimo atvejų niekas taip ir neišaiškina.

— O kalbant apie didelius informacijos kiekius, ją turbūt galima padalyti dalimis ir perkelti į CD-ROM kompaktinį diską?

— Na, į kompaktinį diską įrašyti informaciją nėra taip lengva.

— Bet kas nors turi tai sugebėti.

— Tokiais atvejais kalbama apie vienaip ar kitaip organizuotą nelegalų pervežimą. Hipotetiškai kompaktiniai diskai net geresni už diskelius. Šiuo metu skiriama daug jėgų bandant suspausti duomenis į diską. Tiesą sakant, tereikia rasti būdą susiaurinti disko takelius. Siauresni takeliai paliktų daugiau vietos duomenims. Gal patikslintumėte, apie ką kalbama?

— Apie vieną amerikietį, sistemingai vagiantį duomenis.

— Keista. Paprastai daugiausia problemų turime su čia dirbančiomis užsieniečių grupėmis. Ar jis parduoda informaciją į užsienį?

Girdžiu, kaip prie telefono kažkas prisijungia. Galbūt magnetofonas. Vienas žurnalistas bando ištraukti informaciją iš kito. Nusprendžiu nieko nebesakyti.

— Dar neturiu visų detalių, — sakau.

— Klausiu, nes Klintonas ir Goras, kaip jums turbūt žinoma, pastaraisiais metais kište kiša pinigus į kompiuterių pramonę. Todėl reikėtų manyti, kad tobulintojams labiausiai apsimoka dirbti būtent čia?

— O gal taip yra dėl to, kad jie žino, kiek daug informacijos iš čia dingsta?

Išvažiuoju sutemus. Jo namas Kopenhagos priemiestyje, Sorgenfri, ramiame mažame rajone. Įvažiavime tuščia, name tamsu.

Įvažiavęs į šoninį keliuką, apsisuku ir sustabdau mašiną. Grįžtu pėsčiomis. Tai dviaukštis geltonų plytų kampinis namas su vaizdu į Frederiksdal apylinkes ir Fure ežerą. Sodo takeliu apeinu namą. Stengiuosi ką nors įžiūrėti pro fasado pusėje esančius langus, bet, nieko nepamatęs, pasuku už kampo ir atsiduriu pietinėje terasoje. Pusiau ištrauktas tentas dengia tik stalą ir dalį kėdžių. Per langą tamsoje matyti svetainės kambarys su židiniu. Apėjęs visą namą, atsistoju krūmų ir garažų priedangoje, greta priekinės namo sienos. Laukiu.

Jis pasirodo po pusvalandžio. Automobilio lempoms švystelėjus namo fasadu, tūpteliu. Mašina įrieda į garažą, vairuotojas išjungia variklį, išeidamas užrakina spyną ir nužingsniuoja sodo takeliu.

— Plaunai, — sakau. — Stijau Plaunai.

Jis krūpteli, bet, pamatęs mane, skubiai prieina.

— Idiotas, — sako.

— Ką tuo nori pasakyti?

Priglausdamas prie lūpų pirštą, Stijus Plaunas nutildo mane. Tada timpteli už rankovės, ir mudu nuslenkame palei namo sieną. Tą pačią akimirką kelyje pasirodo „Mazda“. Juodai blizganti ji be garso pračiuožia gyvatvore kaip ryklys.

— Jie sekė mane visą dieną, — sako jis. — Po velnių, ką tu čia veiki?

— Turiu sužinoti apie jį daugiau.

— Nieko daugiau nežinau, — nepasiduoda jis.

— Taip, žinai. Žinau, kad taip.

Jis įsiutęs pasižiūri į mane. Tada sušnabžda:

— Tik ne čia, — apsidairo. — Nueisiu į vidų uždegti šviesos, o tu po kelių minučių lauk manęs už namo.

Trupučiuką palaukiu, staiga pro langą pliūptelėjus šviesai, pritupiu. Tuo pačiu metu vėl pravažiuoja juodoji „Mazda“. Dar luktelėjęs, nueinu už namo.

Nuvinguriuojame siaurais takeliais, išsiraizgiusiais aplink būriais susispietusius rajono kotedžus.

— Ką nori sužinoti? — paklausia jis.

Sustoju.

— Kas jis yra? Džekas Rotas Paskalis?

— Eik nesustodamas, — sako. Toliau žingsniuojame takeliu. Tolumoje pamatome šunį vedžiojančią moterį. Šiaip tuščia.

— Tu įstūmei mane į velniškai nemalonią situaciją, — sako jis. — Ar jie tave irgi seka?

Linkteliu. Priėjus tako galą gatve pravažiuoja kažkokia mašina, ne „Mazda“. Plaunas vis tiek prisiglaudžia prie gyvatvorės. Man pasirodo, kad jis bijo labiau nei reikėtų.

— Ar tau nepasirodė keista, kad žinai apie jį tiek nedaug, — sako jis. — Sakau tai, nes tu turbūt ieškojai apie jį informacijos?

Vėl linkteliu.

— Informacijos galima ieškoti, ją galima panaikinti. Informacijos nebuvimas irgi yra tam tikra informacija. Tai turėtų tau šį tą sakyti?

— Žinau, kad jis dirbo kažkokiam TDI, — sakau. — Kas yra TDI?

— TDI buvo Thomsono atskala.

— Thomsono ? Elektronikos kompanijos?

— Taip. Kartu su Philipsu jos varžėsi dėl HDTV amerikiečių skaitmeninio standarto. Prieš keletą metų Thomsoną palikę inžinieriai dar buvo įsteigę Thomsono gamybinės atšakos firmą TDI: Thomson Digital Images. Jie sukūrė programinės įrangos programą Explore. Ją lydėjo didelė sėkmė Europoje, ypač Prancūzijoje, bet kai kurios programos buvo naudojamos ir Holivude. Vienu, metu IBM firma, norėdama įsigyti žinių apie RISC sistemos technologiją, tapo jos dalininke. „Vedybos“ nepavyko. IBM sukūrė savo versiją, bet ji pasirodė blogesnė už įprastą Silicon Graphics kompiuteriams skirtą versiją. Nežinau, kokia padėtis ten dabar, bet kai kurie inžinieriai galiausiai buvo taip nepatenkinti, kad atsiskyrė. Jie buvo spėję sukurti gan stulbinančių rendering’o, vaizdų generavimo, technologijų, kuriomis įmanoma dirbti su atskiromis scenos dalimis — visos scenos kurti nebereikia. Džekas Rotas Paskalis buvo vienas iš atskilusiųjų.

— Ką dar žinai apie jį?

— Vienu metu sklandė gandai. Tai buvo prieš keletą metų. Kad kažkoks kompiuterių ekspertas atrakino kai kuriuos NSA kriptografijos sistemų kodus.

— NSA?

— Nacionalinė saugumo agentūra. Visi žino, kad įtariamas buvo Džekas Rotas Paskalis.

Išsiimu Stelos sąrašą. Silpnoje gatvės žibintų šviesoje bandau skaityti.

— Čia apie NSA nieko neparašyta.

— Todėl, kad reikalas nepateko į viešumą. NSA kažkada dar buvo vadinama No Such Agency, nes Amerikos vyriausybė neigė jos egzistavimą. Dabar ji užima pagrindinę vietą tarp žvalgybos tarnybų. Biuras — labai ištobulintas technologijos centras, kurio kompetencija — tarptautinė duomenų perdavimo kontrolė. Tarptautiniu mastu jie stebi, šifruoja ir atkoduoja kodus. Tai šiuolaikinė CŽV.

Kriptogramų vajus prasidėjo per Antrąjį pasaulinį karą. Visos šalys naudojosi kodais. Tai buvo kristalinių detektorių laikas. Amerikiečiai kriptografiją ištobulino Šaltojo karo metu. Sakei, kad vaizdų manipuliacija yra ginklas. Kriptogramų raktai irgi yra ginklas, toks rimtas, kad amerikiečių bendrovėms draudžiama eksportuoti algoritmus — jie priskiriami ginklų kategorijai. Šis draudimas buvo įvestas Šaltojo karo metu, bet galioja iki šiol, kliudydamas Amerikos kompanijoms parduoti programinę kodavimo įrangą už milijonus dolerių. Amerikiečius tai siutina. Ir aš suprantu juos. Dieve mano, viskas priklauso nuo algoritmų. Kitos šalys, parduodamos juos, šluoja sau pelną.