Michael Larsen - Netikrumas

— Nežinau.

— Jūs daug ko nežinote, misteri Molbergai. Monika žinojo, kad didžiausias malonumas yra neperskiriamai susijęs su didžiausiu skausmu. O jūs to nežinote, misteri Molbergai. Ar ne? Jums sunku tai suderinti?

— Nesuprantu, apie ką kalbate.

— Nesuprantate? Negi nė kiek neįniršote pamatęs ją su kitu nuotraukoje?

Nieko neatsakau.

— Čia ir yra jūsų problema, misteri Molbergai. Jūs negalite su tuo susitaikyti. Jums buvo skaudu matyti ją gulinčią ten — bet ne mažiau pikta, ar ne? Monika tai žinojo. Ji nedarė iš to problemos. Tampame laisvi, kai tik suprantame, kad turėdami vienas kitą, niekuomet netapsime vienas kito nuosavybe. Monika tai žinojo. Ir galėjo taip gyventi. O jūs negalite.

— Nesuprantu, ką jūs čia paistote.

— Nejaugi, misteri Molbergai? Ar netiesa, kad jūs kažkada mylėjote Moniką? Ir kad ji pasikeitė? Ar netiesa, kad ji faktiškai ruošėsi jus palikti? Ir kad jūs, tiesą sakant, nustojote ją mylėjęs?

Žiūriu į jį.

— Kas jums moka už šitą purviną darbą?

Šypteli.

— Tikitės atsakymo?

— Ar jūsų sąskaitą apmoka NSA?

— Žinoma... Jūsų mažytis viešbučio šnipelis! Mums buvo smalsu, kaip jūs sužinojote, kur mes. Tai truputėlį sumaišė įvykių eigą.

— Sumaišė ką?

Jis šypsosi, bet neatsako.

— Aš dirbu daug kam, misteri Molbergai. Visiems, kas moka. Pats į save žiūriu kaip į konsultantą. Mes dabar šalyje, kuri diktuoja tempą. Šalyje, kurią domina naujausių technologijų galimybės. Interesų užmojai jums, be abejo, žinomi.

— Atvirai kalbant, jūs šantažuojate juos, ar ne? Šitokiu metodu dirbate, taip?

Paskalis žiūri į mane atsargiai šypsodamasis, lyg būtų nustebęs.

— Ar žinote, kodėl tiek daug bedarbių šiais laikais, misteri Molbergai? Kažkodėl visi įsitikinę, kad būsimajam darbdaviui asmeninės informacijos arsenalą reikia siųsti. Aš išsiaiškinau, kad priešingas kelias yra daug efektyvesnis.

— Ar Monika dirbo jums?

— Kaip manote?

— Galbūt. Nežinau.

— O sąskaita? Argi jūs staiga nepraturtėjote?

— Ką jūs žinote apie sąskaitą?

Jis nusisuka. Galbūt slėpdamas grimasą.

— Ar pinigus į sąskaitą pervedėte jūs, misteri Paskali?

Jis atsigręžia šypsodamasis. Tada papurto galvą. Kiek atlaidžiai.

Kalbu toliau:

— Kad aš turėčiau motyvą, ar ne?

— Jūs daug klausinėjate, misteri Molbergai?

— Aš — žurnalistas.

Jis atsistoja tarsi kažką prisiminęs. — Tiesa, — sako eidamas į gretimą miegamąjį. Grįžta nešinas magnetofonu.

— Jis gulėjo jūsų švarko vidinėje kišenėje. Buvote pamiršęs išjungti. Aš tuo pasirūpinau, taigi galėsime pasikalbėti laisviau, ar ne?

— Žinau, kaip viskas buvo, misteri Paskali.

Jis kilsteli antakį.

— Žinote, misteri Molbergai? Tai papasakokite. Papasakokite man, kaip viskas susiję.

— Manau, jūs sunerimote, kai aš pirmą kartą apsistojau šitame viešbutyje.

— Tęskite, misteri Molbergai.

— Jūs nežinojote, ką ir kiek aš žinau. Ir dėl Monikos jūs apsirikote. Tikėjotės priversti ją tylėti. O kai paaiškėjo, kad ne, išsigandote, jog ji gali jus išduoti. Bijojote, kad ji ko nepadarytų su filmu.

— Filmu?

— Žinau, kad yra kažkoks filmas. Jūs parodėte jį Monikai, norėdami priversti ją paklusti. Be to, atsiuntėte jai kopiją, nes buvote tikri, kad išsigandusi ji paklausys jūsų. Bet ji nepakluso. Filmą pasiliko sau, kaip ir nuotrauką.

Jis susidomėjęs klauso.

— Ne policija, o jūs išvertėte mano butą, kai aš buvau JAV. Ieškojote filmo, bet neradote. Tas filmas pavojingas. Kol kas niekas neįsivaizduoja skaitmeninės televizijos perspektyvų, bet jei filmas pasirodytų viešumoje, galimas daiktas, tą idėją pasigautų kiti. Šitaip visas parengiamasis darbas kuriant manipuliavimo programas nueitų šuniui ant uodegos.

Vos tik išsakęs šią mintį, išgirstu, kaip naiviai tai nuskamba. Paskalis garsiai nusijuokia.

— Misteri Molbergai, jūs turbūt netikite tuo, kad kažkoks filmas galėtų sutrukdyti atsirasti skaitmeninei televizijai šiame pasaulyje?

— Aš jau nebežinau, kuo tikiu.

Čiulpdamas cigaro galą, jis atsilošia kėdėje. — Tęskite, misteri Molbergai. Tęskite.

— Pamačiusi filmą, Monika išsigando. Apimta panikos, ji pakeitė išvaizdą. Nusikirpo plaukus. Bet tada jūs paprasčiausiai pakeitėte jos šukuoseną filme. Iškirpote iš filmo vieną kadrą ir nuotrauką nusiuntėte jai. Gavusi nuotrauką, Monika plaukus nusidažė. Aš turiu tą nuotrauką, kur ji šviesiais trumpais plaukais.

— Ir kur jūs tą nuotrauką laikote, misteri Molbergai?

— Saugioje vietoje. Kopenhagoje.

— Kaip jūs tą nuotrauką gavote, misteri Molbergai?

— Jos draugė atsiuntė. Nuotrauka gulėjo knygoje, ant lentynos, jos namuose.

Jis šypsosi.

— Net ir kaip žurnalistas spėjate prastai, — sako jis.

— Tai paaiškinkite man.

— Kodėl gi turėčiau paaiškinti, misteri Molbergai? Kodėl manote, kad jūs galite sužinoti atsakymus į krūvas klausimų, kurių nežino kiti? Puikiai suprantu, kodėl jūs čia. Jūs čia, nes nežinoti — kančia, ar ne? Nežinojimas ir yra blogiausia. Esu giliai įsitikinęs, kad kai tik sužinosite, kas iš tikrųjų įvyko, jums net neberūpės, kas bus toliau. Taigi iki tol galiu jus kontroliuoti. Turiu tai, ko jūs norėtumėte, misteri Molbergai. Žinau, kaip viskas atsitiko.

Lėtai ir ramiai papsėdamas, Paskalis užsidega cigarą. Mostu užgesina degtuką, juodą užsirietusį galelį padeda į peleninę.

— Pasakykite man vieną dalyką, misteri Molbergai. Kodėl jūs tapote žurnalistu, o ne kuo kitu?

— Nes man patinka rašyti.

Jis purto galvą.

— Nes jums patinka žiūrėti. Jūs mėgstate stebėti daiktus per atstumą. Esate voyeur — kaip ir dauguma kitų. O ką jie visi daro su ta mažyte yda, kurią apibrėžiame kaip iškrypimą? Žiūri televizorių! Ir patikėkite manimi, viso pasaulio argumentai, kad ir kokie gąsdinantys, nesutrukdys atsirasti skaitmeninei televizijai, interaktyviajai televizijai. Ji jau su mumis kaip gamtos dėsnis. Tik pagalvokite apie potyrius, kurie mūsų laukia! Viską užgožiančius potyrius, kurių galiausiai nebeatskirsime nuo tikrovės. Neilgai trukus išmoksime prijungti kvapus, skonį, net jausmus.

Jūs — žurnalistas, misteri Molbergai, tad greičiausiai nebetikite šviesia pasaulio ateitimi? Mūsų skaičius vis didės ir didės. Ką visi šie žmonės veiks? Tai tiesiog mūsų pareiga — įvykdyti perversmą bent jau vienoje iš žiniasklaidos priemonių, kad galima būtų nuraminti mases. Patikėkite manimi, misteri Molbergai, taip bus.

— Ir visa tai vyksta su amerikiečių žvalgybos palaiminimu — ar kam jūs ten dirbate?

— Prieš keletą metų NSA... nugirdo... kad kažkokia danų firma gana toli pažengusi kuriant naują animacijos programą. Paprastą protingą programą, jau išsprendusią problemas, kurių kitos programos dar nepajėgė įveikti. Oficialių derybų NSA, be abejo, negalėjo pradėti, todėl biurui kartkartėm tenka susisiekti su nepriklausomais ekspertais.

— Ir kokia jūsų dalis NSA?

— Mes į tai žiūrime kiek kitaip, misteri Molbergai. Jei kalbos pakryptų į tą pusę, aš būčiau lavonas. Mes tik deramės ir tariamės.

— Taip pat ir su DiaData ?

— Norėjome nupirkti algoritmus, bet kompanija atsisakė. Šiaip galėjome juos pavogti, bet vietoj to pasiūlėme kompanijai užkoduoti savo išorinę duomenų perdavimo sistemą prieš neprašytus svečius. Iš esmės kodų neįmanoma atšifruoti, mat kai kuriose formulėse variantų gali būti tiek, kiek visatoje žvaigždžių. Tačiau NSA nemėgsta neįveikiamų kodų, todėl natūralu, kad mes pasistengiame juos atšifruoti.