Michael Larsen - Netikrumas

— Durch, fūr, gegen, — sakau grubiai braudamasis pro jų tarpą.

Kambaryje sulaužęs dvi „Dobesino“ tabletes, užsigeriu jas viskiu iš barelio. Paėmęs distancinio valdymo pultą, įjungiu didįjį televizorių. Garsą atsuku iki galo, kad persmelktų mane visą: aš čia, kad nužudyčiau žmogų. Kad išsiaiškinčiau paskutines Monikos Milazar gyvenimo valandas. Iškvosčiau tą vienintelį žmogų, kuris tai žino. O tada jį užmuščiau. Viskas labai paprasta. Žinau jo vardą, tik neįsivaizduoju, kas jis ir kaip atrodo. Garsas nepadeda: tai jau nebe fantazijos, tai tikra. Niekas manęs nebesustabdys. Skambinu į Kambarių priežiūros skyrių ir paprašau Luiso.

— He’s not here, Mr. Molberg. 33

— Su kuo kalbu? — klausiu.

— This is Steven, sir. How can I help you, Mr. Molberg? 34

— Kada ateina Luisas?

— Jis nebeateis, — sako Stivenas. — Jis paliko jums savo telefono numerį, misteri Molbergai. Ar turite kuo užsirašyti?

— Ar žinutės paprastai neturi būti atsiunčiamos į kambarį?

Jis kalba prislopinęs balsą.

— Taip, bet šiuo atveju tai prieštarauja taisyklėms. Darau Luisui paslaugą. Jis turi problemų, bet geriau pats su juo pasikalbėkite.

— Kas atsitiko?

— Verčiau paskambinkite jam pats, misteri Molbergai. Dėl to ir aš galiu pakliūti į bėdą.

Jis padiktuoja numerį.

— Kokią bėdą?

Bet jis padeda ragelį. Užsirašęs numerį, irgi padedu telefoną.

Paskambinęs Luisą randu namuose.

— Kas atsitiko? — klausiu.

— Jie mane susekė ir atleido iš darbo.

— Man labai gaila.

— Nesigailėkite, misteri Molbergai. Tik būtų buvę geriau, jei iš pat pradžių būtumėte perspėjęs mane, koks tai reikalas.

— Tuo metu aš ir pats dar to nežinojau, Luisai. Tikrai nežinojau.

— Tas Džekas Rotas Paskalis — tikras niekšas, ar ne?

— Taip. Kalba eina apie merginos nužudymą.

— Norėčiau tikėti, kad ji jums kažką reiškė.

— Paklausyk, Luisai, mielai tau sumokėsiu už visus nemalonumus, kuriuos patyrei dėl manęs.

— Ne tai norėjau pasakyti, — sako.

— Ką turi galvoje?

— Įklimpote į bėdą, misteri Molbergai. Labai didelę bėdą.

Susirandu cigarečių pakelį, išsitraukiu cigaretę, užsidegu, įtraukiu dūmo.

— Ką tuo nori pasakyti?

— Pirmiausiai leiskit papasakoti, kaip jis atrodo, kad galėtumėte jį surasti. Keletą dienų iš eilės, paprastai valandą vėliau, jis pietaudavo viešbučio restorane su įvairiais svečiais. Todėl visai tikėtina, kad šiandien, tuo pačiu laiku, jis irgi valgys viešbutyje. Jei ne, jis gyvena 505-ajame kambaryje. Jį visuomet lydi bent du žmonės — labai artimi draugai arba asmens sargybiniai. Jis truputį aukštesnis už mane, maždaug 188 centimetrų ūgio. Manau, kad jam arti keturiasdešimties. Jei vis tiek neatpažintumėte, pasižiūrėkite į jo rankas. Ant abiejų rankų, nuo riešo iki pat pirštų, driekias randai. Nepanašu į odos susirgimą, greičiau į nudegimą. Lyg oda būtų išsilydžiusi.

— Turi gerą atmintį, Luisai.

— Kai prižiūri kambarius, išmoksti pastebėti žmonių rankas, misteri Molbergai. Jūs buvote dosnus, tuo tarpu misteris Paskalis arbatpinigių šykšti.

— Norėčiau atsiųsti tau daugiau pinigų, Luisai.

— Manau, kad saugiausia būtų daugiau nepalaikyti jokių ryšių, misteri Molbergai. Šį vakarą išvažiuoju pas draugus į San Franciską. O rytoj rytą bandysiu pasiekti rytinę pakrantę.

— Tu taip rimtai šituo susirūpinęs?

— Ir jums patarčiau, misteri Molbergai. Ar turite ginklą?

Ginklo neturiu. Tik dujų balionėlį. Pagalvojau, kad tik jį tesugebėsiu nepastebėtas pernešti per saugumo kontrolę Kopenhagos oro uoste. Dažnai susimąstau, kiek visko iš tikrųjų prasprūsta per oro uostų kontrolės punktus. Pavojaus signalas taip dažnai įsijungia dėl folijos cigarečių pakeliuose, kad budintys nebekreipia dėmesio, jei keleiviai cigaretes padeda į šalį dar prieš kontrolę.

L’utilisateur est responsabble de son usage, užrašyta ant balionėlio. Visa atsakomybė tenka vartotojui. Gerai suvokiu tai. Skystis greičiausiai neatims Paskaliui gyvybės, bet man užtektų, jei išėstų jam akis ir padarytų jį aklą.

— Manau, bandysiu improvizuoti, — sakau. — Kokia bėda man gresia, Luisai?

— Visų pirma girdėjau, kad iš darbo mane atleido ne viešbučio vadovybė, o Paskalis. Manau, taip ir buvo. Apskritai, informacijos apie viešbučio svečius teikimas yra pakankama priežastis netekti darbo. Išdėstęs reikalą, viršininkas nusiuntė mane pasišnekėti su Paskaliu akis į akį. Paskalis nebuvo nei šiurkštus, nei nemalonus, bet nesiliovė mane kamantinėjęs, iš kur pažįstu jus, misteri Molbergai, ir kodėl ieškojau jo vardo kompiuteryje. Keisčiausia tai, kad niekas iš viešbučio personalo nebuvo prasitaręs, jog ieškojau merginos vardo. Tai ir įtartina, nes pastebėti buvo galima tik šitai. Niekam neturėjo kristi į akis, kad pasižiūrėjau Džeko Paskalio vardą — tai kasdieninė procedūra, susijusi su visais viešbučio svečiais. Kadangi apie pirmąjį kartą niekas niekam neprasitarė, jie galėjo pastebėti tik tai, kad tikrinau Paskalį. O tai reiškia, kad Paskalis pats kažkokiu būdu stebi visą kompiuterių sistemą. Jau buvau suspėjęs išsiaiškinti kai kuriuos dalykus apie jį, tad atsiprašydamas pasakiau, jog informacijos man prireikė todėl, kad jam kažkas paskambino. Čia jie mane ir pagavo. Matote, Džekas Rotas Paskalis mūsų viešbutyje nepriiminėja jokių skambučių. Šito aš nežinojau.

— Ką pavyko išsiaiškinti?

— Kas apmoka jo sąskaitas.

— Kas?

— Buvo nurodytas telefono numeris. Susiradau jį. Tai NSA numeris.

Ketvirtame aukšte, prie baseino, misterio Nikolsono filmo proga surengtas vakarėlis.

Vos spėjęs trumpai nusimaudyti, išgirstu tyliai beldžiant. Tai ne Stivenas, bet kitas iš Kambarių priežiūros skyriaus, ant sidabrinio padėklo atnešęs išgerti ir užkąsti.

— Compliments of the hotel 35 , — sako. — Atsiprašome, kad uždarėme baseiną. Bet kai tik spauda baigs savo darbą, iškart atidarysime.

— Tuomet tai gali užtrukti, — sakau.

Paimu iš jo padėklą, įkišu banknotą, uždarau duris, sidabrinį padėklą pastatau ant stalelio greta lovos. Prie praviro balkono vos šiurena užuolaidos. Beverly Hills leidžiasi saulė.

Tą vakarą sudeginu Monikos Milazar laiškus. Prigrūstą lagaminą užkeliu ant lovos ir iškratau likusius popierius. Tada nuleidžiu juos šiukšlių vamzdžiu tualete.

Nieko nenoriu palikti po savęs. Jokių pėdsakų. Jokių paaiškinimų.

Kažkada įsivaizdavau, kad laimė — tai tingiai krentančios namų dulkės, ir kad jas išsaugotum, tereikia uždaryti duris. Štai kaip galima apsigauti.

Kai pagalvoju, kiek mes galėjome! Aš ir Monika turėjome daug galimybių būti laimingi. Iš esmės visas. Bet kuo daugiau galimybių, tuo daugiau rizikos suklysti. Vengėme atsakomybės, nes ji atrodė per daug varginanti. Ir pavėluotai supratome, kad atsakomybės dalis yra atsakyti vienas už kitą. Atsakyti už savo laimę.

Buvome jauni, gražūs, turtingi.

Nesupratome, kad turime nusibrėžti sau ribas. Nes galimybės atrodė begalinės. O ir pačias ribas laikėme tik dar viena galimybe. Manėme, kad laimė glūdi tuose dalykuose, kuriuos išsirinkome, o ne tuose, be kurių nusprendėme apsieiti. Tai ir buvo mūsų klaida.

Nežinau, ar iš tiesų taip yra. Tai tik žodžiai. Ne daugiau. Mes tik įsivaizduojame, kad gyvename pagal kažkokį modelį.

„Modelis yra“, — nenustoja teigęs dr. Filipas. Aišku, žiūrint į krūvon supuolusius atsitiktinumus, gal ir galima sakyti, kad jie kyla vienas iš kito.