Michael Larsen - Netikrumas

Ūžia galva, pykina. Visą laiką tekinas lakstau į tualetą išsivemti. Gal tai kokios ligos pradžia. O gal paprasčiausiai nuo alkoholio. Juk be perstojo plempiu viešbučio gėrimus. Viskas trūkinėja lyg per trumpą sujungimą. Toks jausmas, tarsi galvoje spragsėtų juodos kibirkštys. Signalai silpsta, vaizdiniai subyra, juos keičia kiti.

Dr. Filipo žodžiais, yra dvi skausmo rūšys. Skausmas, išliejamas ašaromis ir paguoda, ir mano skausmas: didelis, juodas, užgniaužtas. Ko gero, dabar jis bando pratrūkti. „Kitą kartą jis sukrės jus dar stipriau“. Galbūt dr. Filipas teisus.

Nemirtingumas tau užtikrintas, Monika. Naujajame Pasaulyje mirgėsi tūkstančiuose ekranų. Jie tave sukonstravo ir suteikė tau amžiną gyvenimą pasaulyje, jungiančiame tai, kas, regis, nesijungia: skaičius ir vaizdus. Tu tapai žmonių fantazijų suma, nesveikų protų matematiniu veiksmu. O vieną gražią dieną galbūt jie ims ir sugalvos būdą, kaip pasiekti tavo kūną. Bet ir gyva, tu, ko gero, jau gyvenai kažkokioje kitoje erdvėje.

Mano kūnas išsekęs, maudžia kiekvieną raumenėlį. Lyg mažos saulutės, sproginėjančios po oda. Gal tai nuo įtampos. O gal dėl to, kad guliu su atsitiktinėmis moterimis kaip Nataša Noiret, ir miegu su jomis lyg būtume seni draugai, guodžiantys vienas kitą.

Miriadai minčių. Padrikų nuotrupų liūnas. Ar tai Monikos kaltė, ar mamos, ar tėvo? Who the fuck cares? 36

Monika buvo mano dalis. Aš — jos dalis. O gal mes niekada nebuvome vienas kito dalis. Galbūt aš nieko nedaviau. Galbūt neturėjau ko duoti. Galbūt taip bijojau išleisti beprotybę, kad užtvėriau kelią viskam. Ir meilei. O prasprūdo tik beprotybė.

Reikėtų gauti ginklą. Revolverį arba pistoletą. Bet ginklų niekuomet neišmaniau: revolveris turi apkabą ar cilindrą? Turbūt cilindrą. Kai studijavau žurnalistiką, mums buvo kalama, kad būtent detalės yra svarbios — skaitytojai pastebi klaidas. Bet apie ginklus nenutuokiu. Ir mano geriausias ginklas yra pyktis. O vienintelė jėga — tai, kad aš nebijau. Daugiau neturiu ką prarasti.

Į šiukšlių dėžę įmetu degtuką. Popieriai raitosi, mėlynos raidės lydosi švytėdamos liepsnose. Juodas sniegas birena ant suanglėjusių popieriaus gniūžčių.

Įjungęs magnetofoną, įsikišu jį į vidinę kišenę. Pasiimu cigarečių pakelį su dujiniu balionėliu. Ir tą akimirką sudrimbu.

Šiaip taip nukabinęs telefono ragelį ir susisiekęs su administracija, imu dusti.

— What was in the drinks? 37 — išlemenu.

— Drinks? What drinks? 38

Padedu ragelį, vargais negalais atsistoju ant kojų ir išeinu į koridorių. Atrodo lyg kokie magnetai trauktų mane prie kilimo. Porą metrų šliaužiu ropomis, tada vėl atsistoju ir nušlitiniuoju prie Jano Boriso kambario. Duris atidaro jis pats.

— Molbergai! Ko, po velnių, nori?

Pažvairuoju pro jį į kambario vidų. Ant lovos sėdi vokietė Uršula iš Bild Zeitung.

— Ar jums irgi atnešė gėrimų?

Nebepajėgęs išsilaikyti, lėtai susmunku palei staktą.

— Velnias, kaip tu atrodai? Tu ką, girtas?

— Blogai jaučiuosi.

Staiga man suduria pilvą ir aš susiriečiu dvilinkas.

— Taip, ir mums atnešė gėrimų, tik mes geriame su saiku, — sako jis, bandydamas uždaryti duris. Suspėju užkišti koją.

— Janai, manau, man reikalinga pagalba.

Su panieka nužvelgia mane.

— Tau ji seniai reikalinga.

Užstumia duris.

Beldžiuosi, bet jis neatidaro. Stoviu siūbuodamas tuščiame koridoriuje ir nesėkmingai bandau susikoncentruoti. Koridoriaus gale, pakibę it siūlai ore, strapalioja augalai, nuo sienų šokinėja daugiakampiai. Detalės skaidosi į taškelius, akyse šmėžuoja tik riebių, padidintų vaizdo elementų košė. Viskas išskydę.

Kaip beišgalėdamas nusvirduliuoju prie liftų. Nežinau, ko išgėriau, aišku viena — visai nebepasilaikau ant kojų. Nusileidžiu į fojė, šiaip taip suspėju išsirioglinti iš lifto. Duris dar praskečiu rankomis, kad nesusiglaustų. Apačioje laukusi jauna pora atlaidžiai šypsosi. Viskas sukasi ratu.

Kai tik pavyksta sutelkti dėmesį, pamažėliais šlitinėju pirmyn, pro barą, restorano link. Daiktai kaip skriejo, taip skrieja ratu. Galva įkaitusi, sprandą kartas nuo karto lyg nuo kokio prisilietimo nutvilko karščio bangos. Ausys užgultos, o viduje kažkas garsiai griaudžia. Svaigulys vėl verčia mane iš koto, bet laiku spėju pasiremti sienos prie restorano įėjimo.

— Can I help you, sir? 39

— I’m looking for Mr. Jack Pascal. 40

Padavėjas ranka mosteli į lango pusę.

— Tuojau padengsiu. Nežinojau, kad jie laukė dar vieno žmogaus.

— Jie ir nelaukė.

Jis įvertina mane žvilgsniu.

— You look siek, sir? 41

— I am. Sick of all of you 42 .

Iriuosi per stalus prie patarnautojo nurodytų žmonių. Pusiaukelėje įvirstu į padavėjų stalelį. Rankoje atsiradusi šakutė maloni laikyti, tad aš jos nebepaleidžiu. Kai tik prisverdėju arčiau, nuo stalo pakyla dvi žmogystos. Galiausiai dedu šuolį ir, čiuoždamas staltiese, įsmeigiu šakutę tiesiog Paskaliui į krūtinę. Tą pačią akimirką ant manęs pasipila smūgių kruša. Dar šmėžteli atskubančio padavėjo vaizdas, ir aš išgirstu: „Tik nesijaudinkit, jis su mumis. Mes patys juo pasirūpinsime“. Tada man užtemsta akys.

Nežinau, nei kiek valandų, nei kokia diena. Suglebęs sėdžiu ant minkštos dryžuotos sofos kažkieno numeryje. Kitame kambaryje ant lovos krašto skambina kažkoks žmogus. Atpažįstu jį — tai vienas iš dviejų vyriškių, kuriuos matydavau pro savo langą gatvėje. Dėl antrojo, sėdinčio ant kėdės priešais, nesu tikras. Jis galėtų būti vyras iš „Mazdos“. Balkone, už plonos širmos, matyti dar vieno žmogaus kontūrai. Jau temsta, bet, atrodo, ši diena kol kas nesibaigė. Iš baseino apačioje vos vos girdisi muzikos garsai.

Skambinęs vyras padeda ragelį ir išeina į balkoną, vidun jie sugrįžta dviese.

— Turbūt neverta klausti, ar atsipeikėjote ir vėl jaučiatės savimi, nes tai berods jūsų esminė problema, misteri Molbergai? Turėjau galvoje tai, kad pats nežinote, kas esąs.

— Kur aš?

— Viešbučio numeryje. Mano numeryje.

— Kas atsitiko?

— Atrodėte labai išbadėjęs, — sako Džekas Paskalis, sukeldamas priešais sėdinčio vyriškio šypseną. — Kaip pasiutęs puolėte su šakute rankoje. Jūs aiškiai ne iš tų, kurie palaukia, kol bus pasakyta „prašom“.

— Kiek laiko aš buvau atsijungęs?

— Apie valandą. Į gėrimus jums įpylėme gana veiksmingo preparato. Tik ne per daug. Antraip jau būtumėte miręs. Bet kad jums taip patiko, vėliau gausite ir likusią dalį.

Jis persirengė marškinius. Ant krūtinės nėra nė žymės sukrešėjusio kraujo. Bet tai jis. Džekas Rotas Paskalis. Atsisėda ant sofos priešais. Tamsus, aukštas, visai ramaus žvilgsnio. Jo akys beveik juodos, todėl iš pirmo žvilgsnio atrodo šiltos, bet jam pasisukus į šviesą, išryškėja mažos lėlytės. Tai šaltos akys.

Truputį pasiraitojęs rankoves, jis atsiremia į stalą. Pamatau randuotas rankas.

— Na, misteri Molbergai. Tai ko gi jūs norite?

— Noriu susigrąžinti ją.

— Argi? Tikrai norite?

— Ką turite galvoje?

— Man atrodo, jūs padėtumėte pats sau, jei žiūrėtumėte tiesai į akis.

— Pavyzdžiui?

Jis atsistoja ir eina prie lango. Atsuka man nugarą.

— Kaip apibūdintumėte savo santykius su Monika? Ar jūs buvote laimingi?

— Ne jūsų reikalas.

— Manote, kad Monika buvo laiminga? Su jumis?

— Aišku, kad buvo.

— Tai ką gi ji veikė su manimi?