Michael Larsen - Netikrumas

— Vadinasi, DiaData dirba, o jūs vagiate rezultatus?

— Ne taip viskas paprasta. Mes deramės ir tariamės, kaip jau sakiau. DiaData yra tik viena iš kompanijų, lektyniaujančių programinės įrangos srityje. Daugelis geriausių algoritmų sukurta Amerikoje. Aš turiu... ryšių... su kai kuriomis kompanijomis. DiaData tėra variklis: reguliuojame jį pagal savo poreikius, maksimaliai mažindami jo greičio apribojimus.

— Ir dėl kažkokios programos verta žudyti?

— Jūs vis dar nesuprantate, misteri Molbergai, ar ne? Tik pagalvokite, kad šią akimirką yra sudarinėjami aljansai: maži ir dideli. Varžovai ir mirtini priešai — visi tariasi ir derasi skersai išilgai viso pasaulio. Telekomunikacijų kompanijos, masinės informacijos priemonių koncernai, elektronikos firmos, kompiuterių gigantai. Ar tai jūsų nė kiek nestebina? Ar visai nesuvokiate, kas vyksta aplink? Po penkerių metų kalbėsime apie trilijoninę industriją doleriais.

Grįžtant prie mūsų produkto, įvairių šalių interesai kertasi. Prisiminkite karą Persų įlankoje. Matėte, kaip lengva buvo manipuliuoti masinės informacijos priemonėmis pateikiant joms vienokius ar kitokius vaizdus. O ne visuomet taip buvo. Aišku, kils dar daug karų, bet nebebus nė vieno, pralaimėto dėl reikalingų vaizdų stygiaus. Tai rimtoji klausimo pusė, būtent ji įeina į NSA interesus. Kita pusė — komercinė. Tai pramogų pramonė.

— Atvirai kalbant, man sunku įžiūrėti pramoginį elementą?

— Iš tiesų? Pabandykite įsivaizduoti, kad galite susigrąžinti Moniką. Ne tą Moniką, kurią mudu pažįstame, bet tą, kokia ji buvo prieš tai. Dar tada, kai jūs nuoširdžiai ją mylėjote. O kaip su kaimyno žmona? Ir su jūsų mažytėmis purvinomis fantazijomis? Ar nepasiekiamomis gražuolėmis? Nebebus nepatenkinto geismo, nebereikės per atstumą grožėtis pasaulio įžymybėmis. Skaitmeniniai vaizdai yra neatskiriama demokratijos sąvokos dalis. Jos visos bus jūsų, ir taip, kaip jūs to panorėsite.

— Jūs nesveikas.

— Galbūt. Bet ir jūs taip pat. Nes dabar štai sėdite ir mąstote apie tai.

— Kiaulė neraliuota.

— Kiaulė? Ar kiaulės esame mes? Mes ar tie, kurie punta šlykščiausiais iškrypimais? Mažai kas įsivaizduoja, kokia iš tiesų milžiniška yra pornografijos rinka. Jūsų paties šalis puikiai pasižymėjusi šiame kontekste. Kurgi ne: berods, jūs sugalvojote ir pačią sąvoką.

Ateityje nevaržomai bus patenkinami ypatingiausi žmonių troškimai: seksas su gyvuliais, seksas šlapinantis ar išplakant partnerį. Vienintelė problema, kad niekas nenori su tuo sutikti. Ar jūs netikite pasirinkimo laisve, misteri Molbergai? Kas sako, kad žmonės nori vienas kito? Kas sako, kad tikrovė mus patenkina? Tikime neužkrėsta estetine ateitimi, kur viskas vyks anonimiškai, vienatvėje. Tokia yra, misteri Molbergai, ateitis.

— Ir Monika tapo jūsų ligūstos fantazijos auka?

— Aš tiksliai net nežinau, kieno auka ji tapo.

— Ką turite galvoje?

Jis lengvai sukanda cigarą, tada ramiai jį papsi, kol vėl pasirodo ugnelė.

— Jums niekada nesisekė su jausmais, ar ne? Man atrodo, Monika jautėsi apleista. Nemylima.

Nieko nesakau.

Jis atsistoja ir persėda ant kėdės greta manęs.

— Misteri Molbegai, jūs visada jautėtės labai vienišas, ar ne?

Įsmeigiu į jį žvilgsnį. Nieko neatsakau.

— Ar žinote, kad daugiau nei 35 procentuose danų būstų gyvena vieniši žmonės? Tokie kaip jūs.

— Aš nesu vienišius.

Jis išsiima cigarą, paknebinėjęs lapą liežuviu, pakramto jį burnoje.

— Dabar esate.

Man ima niežėti rankos, bet kantriai lieku sėdėti ant sofos.

— Ką jūs jai padarėte?

— Ką aš padariau? — jis atsistoja ir nueina prie pravirų balkono durų. — Geriau paklauskite, ką ji padarė man. Jis atsigręžia. — Ar jūs žinote, misteri Molbergai, kad oralinis seksas daugelyje valstijų dar tebėra uždraustas?

— Jūs — melagis!

— Argi? Gal norite pasižiūrėti nuotraukas?

— Aš gi negaliu pasitikėti jūsų nuotraukomis.

— O aš maniau, kad jūs norite išgirsti, kaip viskas įvyko. Matyt, vis dėlto nenorite?

— Ar ji perveždavo jums kontrabandą?

— Ach, tos mažytės detalės. Galėjau ir pats susiprotėti. Jūs gi toks mielas jaunas žmogus. Taip, ji tai darė.

— Nesuprantu, kaip jūs ją įkalbėjote?

— Kokio atsakymo pageidaujate, misteri Molbergai? Tiesos ar kurio nors kito iš nesuskaičiuojamos daugybės galimų atsakymų? Pats nežinote, misteri Molbergai. Nežinote, ko norite. Taigi pateiksiu gražųjį variantą. Moterys ir technika turi kažką tokio, — nors jūsų skandinaviškai ausiai tai galbūt skamba šovinistiškai, — nesuderinamo. Aišku, kad pasakiau Monikai, ką ji vežiojo. Ir žinote ką, misteri Molbergai, — jai tai buvo nė motais!

— Kodėl reikėjo ją nužudyti? Šito nesuprantu!

— Nejau nesuprantate, misteri Molbergai? Iš tikrųjų? Kodėl manote, kad mes apskritai ieškome to svarbiojo videofilmo, apie kurį čia tiek prišnekėta? Kas sako, kad mes jo neturime ?

Pasižiūriu į jį.

— Tai neįmanoma. Jis buvo pas jos draugę, bet dabar jo nebėra.

— Nebėra, misteri Molbergai? Ar jums nepasirodė keistas įsilaužimas į jūsų butą? Ar nepagalvojote, kaip mums pavyko įeiti?

Aišku, kad pagalvojau, bet apsigavau. Tik detektyvuose įkalčiai padeda atkurti įvykių seką. Tikrovėje dėl įvykių niekada negali būti tikras. Tikrovėje galima pasikliauti tik instinktais. O jie būna arba teisingi, arba absoliučiai klaidingi. Maniau, kad yra kelios galimybės. Bet iš tikro buvo tik viena.

— Mariana?

Jis trukteli petį.

— Jei turėtumėte pakankamai pinigų, misteri Molbergai, nustebtumėte kiek daug galima už juos nusipirkti.

— Netikiu jumis.

Jis spragteli pirštais. Sargybinis nueina prie spintos ir išima videofilmą.

— Tai gal vis dėlto norite pasižiūrėti filmą? Tuomet pats galėsite nuspręsti, tikras jis ar ne.

Akimirksnį dvejoju.

— Žinau gi, kad netikras.

— Žinote, misteri Molbergai? Tikrai žinote?

Aišku, kad tą dieną išeidama Monika raktų nepasiėmė. Kam gi jai būtų reikėję? Ji nesiruošė namo ir raktus galėjo palikti gulėti. Pas savo geriausią draugę. Ten, kur ji gyveno. Porą kartų Klinkeris teiravosi manęs apie raktus. Ar Monika galėjo juos išmesti? Pasakiau, kad galimas daiktas. Bet ji, aišku, neišmetė.

Mariana atsiuntė nuotrauką. Pokalbiai su ja. Jie visą laiką turėjo raktą. Galvoje košė.

— Bet jei Mariana turėjo filmą, ko ji ieškojo mano bute?

— Žinojimo, misteri Molbergai, žinojimo. Mes nebuvome tikri, ar Monika neturėjo pasidariusi filmo kopijos. Štai šitas yra transkoduota PAL kopija. Dabar žinome, kad ji nepasidarė kopijos. Žinome ir tai, kad nieko ypatingai kompromituojančioji nerašė.

— Bet jei tai tiesa, tai reiškia, kad...

— Visai teisingai, misteri Molbergai. Mes laukėme jūsų. Ir, kažkuria prasme, tebelaukiame. Likusią istorijos dalį dabar jau turbūt galėsite pats atgaminti?

Galiu. Dabar. Matau, kad pakliuvau į seniai paspęstus spąstus. Pradedant Marianos atsiųsta nuotrauka ir baigiant Nataša Los Andžele. Visą laiką mane sekė. Ne policija, o jie. Visą laiką buvo planas, programa, kurios jie sistemingai laikėsi ir tebesilaiko. Monikos žmogžudystė. Kubčeko žmogžudystė. Dabar jiems trūksta tik kaltininko, kaip ir man.

— O kaip Tomas Kubčekas? Kokia jo rolė?

Jis susimąstęs šypteli.

— Turbūt žinote, kad prieš keletą metų karo gydytojai su savanoriais amerikiečių kareiviais ilgą laiką bandė LSD ir kitas psichoaktyvias medžiagas?