Michael Larsen - Netikrumas

Pro langą švilpia priemiesčio rajonai. Lyg atskiri montažo kadrai. Pievoje paskui lazdą vizgindamas uodega bėga šuo. Kažkokiame sode plaikstosi Danijos vėliava. Danija, žaliųjų bukų salos. Tokia ji jau tūkstantį metų. Po sujauktu dangumi — vėjo genamais baltais debesimis vakaruose ir rusnojančių griausmu šiaurės rytuose. Danija. Visada ta pati. Bet man ji nesukelia jokių jausmų: nei liūdesio, nei melancholijos, nei džiaugsmo.

Mes pakeliui į kitą pasaulį. Naują tūkstantmetį. Tik šitai nematoma. Ateina patyliukais, iš pasalų. O mes neprieštaraujame, nes nepastebime. Ir nepastebime, nes nustojome prieštarauti. Tiesiog į nieką nebekreipiame dėmesio. Apie nieką rimtai nebegalvojame. Vakarais leidžiamės užliūliuojami ekrano vaizdų: besmegeniai narcizistai įtraukia mus į savo idiotiškus televizijos žaidimus, naujienų pranešimai nukelia pasižiūrėti karo sužeistųjų ir suluošintųjų, ir susierziname gal tik tada, kai, paspaudus distancinio valdymo mygtuką, niekas nemiršta. Bet greitai bus taip, kad mirs. Tai ateina.

Viena po kitos pildosi praeities pranašystės, — visuomenė dėl to per daug nesijaudina, nors, progai pasitaikius, vis primena sau, kaip svarbu yra mokytis iš praeities. Neprotestuojame net prieš gamtos teršėjus, jei tik šie, sunaikinę dar vieną pasaulio lopinėlį, už tai sumoka atitinkamą baudą. Ir valiutos krizių nelabai bijome, nes bet kuriuo atveju statistika patvirtins, kad kitur situacija dar prastesnė. Turėdami naująjį dievą gyvename bedieviškai. Suteikiame jam proto tiek, kiek manom esant reikalinga. Kol kas. Nepaisant to, priklausome nuo jo. Vieną po kito jis atima darbus, o mes toliau šloviname jį. „Mes“ esame valdytojai, „jie“ — vykdytojai. Mūsų įgalioti. Visi kiti niekam nereikalingi. Į visa kita mums nusispjauti.

Ramioje priemiesčio gatvėje stovi namas — švelniai abrikosinės spalvos vila su elegantiškais langeliais. Prieš porą vasarų čia vyko vakarėlis. Monika tada dar buvo gyva.

Priešais pastatą ant šaligatvio pastatytas automobilis. Namo priekyje, sode didžiulio beržo viršūnėje, ošia vėjas. Užpakaliniame sode lyg graikiškos kolonos išsišovę kiparisai, net vėjuotą dieną tarsi suakmenėję.

Pradžioje ketinu skambinti į duris, bet apsigalvojęs nusprendžiu dar luktelėti. Porą kartų praeinu pro namą — nė ženklo gyvybės. Pasitrinu po rajoną, aplinkines gatveles. Laikas slenka. Daugiausiai laiko visuomet užima pats laikas.

Horizonte debesys susispietę į plačią juodai mėlyną juostą. Tolumoje griaudžia. Greitai lis.

Grįžtu prie vilos. Vis dar tuščia. Bet netikėtai durys atsidaro, ir ant laiptų pasirodo jaunuolis.

— Ko nors ieškote? — pasiteirauja.

— Marianos, — sakau. — Ji čia gyveno.

— Ji išvažiavo, — sako. Eidamas taku prie sodo vartelių, maloniai šypsosi.

— Mačiau, kaip jūs čia šmirinėjote. Mes čia naujokai. Namą nusipirkome visai neseniai.

— Gal žinote, kur ji išvažiavo?

— Į Pietų Ameriką, — sako. — Viskas įvyko taip greitai. Skelbimą perskaitėme tik prieš dvi savaites ir namą nusipirkome šimtu tūkstančių pigiau už jo tikrąją vertę.

— Kada ji išvažiavo?

— Berods vakar. Jūs ją pažįstate?

— Ne taip gerai, kaip man atrodė.

Pliaupia. Lietaus nujuodintu kraštovaizdžiu vingiuoja traukinys. Dar tik vėlyva popietė, o nuo lietaus jau sutemę. Žinoma, ji išvažiavo. Ir niekada nebegrįš. Džekas Paskalis buvo teisus. Už pinigus galima nusipirkti viską. Viską, išskyrus tai, ko netekome.

Sugrįžęs į stotį, išvykimo salėje vėl susirandu telefoną. Lauke pila kaip iš kibiro.

Susukęs į oro uostą, pasiteirauju Marianos.

— Mariana Nordentoft. Minutėlę. Ji Buenos Airėse. Turėtų grįžti po trijų savaičių.

— Ji niekada nebegrįš.

— Atsiprašau, su kuo aš kalbu?

Padedu ragelį.

Skambinu Lindvigui.

— Jie tavęs ieško. Čia buvo policija, teiravosi apie tave.

— Man atrodo, aš jį nužudžiau.

Kurį laiką jis tyli. Tada taria:

— Gali pagyventi pas mane. Bet, man rodos, tai nelabai saugu. Jie gali vėl ateiti.

— Nežinau, ką daryti.

— Išvažiuok kur nors, Martinai. Į užsienį.

— Ne tai norėjau pasakyti. Nežinau, ką dabar daryti.

Jis nežino, ką man pasakyti, jis negali nieko pasakyti. Ką galima pasakyti beviltiškam žmogui? Nieko. Tokiam nėra ką pasakyti.

Tik visai sutemus išdrįstu prisiartinti prie namų. Einu pėsčiomis. Visur lyja. Ant sustatytų mašinų, tankios lapijos, pastatų. Vienišų pravažiuojančių automobilių žibintai apšviečia kruopelėmis byrantį lietų.

Jei atrasiu nuotrauką, dar turėsiu menkutę galimybę. Lindvigas paremtų mane. O gal ir Stijus Plaunas.

Kiaurai permirkęs pasuku už savo gatvės kampo. Prie juvelyrinės parduotuvės nervingai blykčiodama stovi mašina. Laiduose trūkinėja kontaktas. Į mašinos stogą barbena lietus. Viską ėda rūdys.

Sustoju pamąstyti. Dar galėčiau apsisukti. Viską palikti ir nueiti kitu keliu. Viską pradėti iš pradžių. Nuo nulio. Galėčiau nusigauti tiesiog į oro uostą ir nusipirkti bilietą į kokią tolimą šalį. Kaip Mariana. Bet viskas veltui. Kažkas stumia mane pirmyn. Galbūt pabaiga. Juk viskas turi pradžią, vidurį ir pabaigą. Šita istorija irgi turi kažkaip baigtis.

Lietus ilgomis čiurkšlėmis plauna tuščią mašinų pristatytą gatvę. Kitoje gatvės pusėje kaip sunkios blizgios užuolaidos kabo brezentas. Vėjas kartkartėmis atkelia jį ir bloškia atgal į pastolius. Artėliau, jaunosios merginos bute, matyti šviesa. Šioje dramoje ji suvaidino antraeilę rolę ir jau seniai viską pamiršo. Gal ji susirado vaikiną. O gal ten sėdi policija. Paprastai pas ją niekuomet nebūdavo tiek šviesos. Toje pusėje, kur erkeriai kyšo it kelių girnelės, visur dega šviesos. Visur, išskyrus pas mane ir Ksenią iš palėpės kambario. Galbūt, sėdėdami tamsoje, jie laukia manęs.

Lietaus ir vėjo plakami gatvių žibintai pro medžius skleidžia vaiduokliškai matinę šviesą.

Lėtai einu gatve.

Priėjęs įėjimą, dvejoju, rakinti ar ne. Visur atrodo ramu. Bet nueinu toliau, pasuku už kampo ir įeinu pro užpakalinius vartelius. Užpakaliniame kieme tamsu. Girdėti, kaip į šiukšlių konteinerius barbena vanduo ir gurgėdamas teka drenažo nuotakais. Daugiau nieko. Bute irgi nematyti jokių gyvybės ženklų.

Perėjęs per kiemą, įeinu pro virtuvės laiptelius. Atidarant medines duris, kampe pritvirtinta spyruoklė sugirgžda. Sugriebiu ją. Vėl tyla.

Siaurais suktais laiptais tyliai kaip pelė lipu viršun. Prie durų vėl imu dvejoti. Kaip galėdamas tyliau priglaudžiu ausį. Ilgai klausausi. Nieko. Tada atidarau duris. Raktą spynoje suku atsargiai, lyg rakindamas seifą. Prisiglaudęs prie virtuvės durų kelias sekundes tyliai klausausi. Visur ramu.

Šliaužte nušliaužiu virtuvės grindimis į koridorių. Negaliu atsikratyti jausmo, kad kažkas tuoj uždegs šviesą. Bet nieko. Toliau šliaužiu koridoriumi palei panelį. Pro praviras žaliuzes ant svetainės lubų siauru pluošteliu gula šviesa. Rodos, kambaryje be manęs daugiau nieko nėra. Prie sofos atsiklaupiu. Pakišu ranką po užtiesalu. Nuotrauka čia. Dar ne viskas prarasta.

Tada suskamba telefonas.

Širdis nusirita į kulnus. Negaliu neatsiliepti. Antrasis skambutis, atrodo, sukvies visus namo gyventojus.

Sėdžiu tiesiai priešais telefoną, įsijungia autoatsakiklis.

— Martinai! Martinai, ar esi?

Atrodo, lyg ji skambintų iš namų ir kviestų mane. Tai Nataša.

— Martinai, jei tu ten, atsiliepk. — Ji laukia. Fone girdėti ūžimas. Ji pabarškina telefoną ir vėl ima kalbėti: